Bruno Ferrero Laimingi tėvai“, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019. Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis

Viena dažniausiai tėvų girdimų frazių: „Visiems galima, man ne?“ Vaikai ją ištaria ir instinktyviai, ir su negailestingu išskaičiavimu. Tėvus tai išmuša iš vėžių, jie pasijunta tarsi pralaimėję konkurencinę kovą. Vaikai šiuo savo protestu tikisi pasiekti teigiamų dalykų, o tėvai įžvelgia konformizmo grėsmę ir pavojų.

Augantys vaikai turi išmokti megzti santykius su kitais. Bendraamžiai – jų veidrodis. Beje, taip yra visais amžiaus tarpsniais. Sunku išmokti mylėti save, jeigu nejauti dermės su savo artimu. Štai todėl natūralus vaiko siekis, būtinas jo raidai, – išmokti būti tokiam, kaip kiti to amžiaus vaikai. Gebėti būti aktyvia grupės dalimi labai svarbu pozityviai savivokai. Vaikas išdrįs būti kitoks, tik įsitikinęs, jog prilygsta kitiems.

Teigiami noro būti tokiam kaip kiti aspektai lengvai gali pavirsti neigiamais. Pavadinkime tai „imitacija bet kokia kaina“. Čia labai tiktų prisiminti primygtinius kun. Bosko raginimus atkreipti dėmesį į „blogų draugų“ ir „kitų nuomonės“ įtaką.

Nereikia leisti prasidėti kivirčams, kuriems nebus galo: „Visi gali pareiti, kada panorėję, tik aš turiu grįžti dešimtą!“, „Jūs manimi nepasitikite!“, „Glorijai mama perka, kodėl tu man neperki?“

 Į ką turėtume atkreipti dėmesį?

Vaiko „įžengimas į visuomenę“ – svarbus ir subtilus momentas. Kaip viskas klostysis, priklauso nuo šeimos. Dabar pasimatys ugdymo šeimoje vaisiai.

Tapti savarankiškam – nelengva kova. Paradoksas, bet su tokiais pačiais sunkumais susiduria ir pernelyg globėjiškų, ir „nesančių“ šeimų vaikai. Pernelyg globotas ir kontroliuotas paauglys, priverstas manytis pats, desperatiškai ieško, kas jam pakeistų tėvus, kuo galėtų visiškai kaip mama ir tėčiu pasitikėti. Ir tampa pilku žmogeliu, blankia, priklausoma, iniciatyvos nerodančia asmenybe, visada pasirengusia paklusti tam, kas užtikrins saugumą ir ramybę. Dar sunkiau žengti iš „nesančios“, nepilnos, nevisavertės šeimos. Vaikas pradeda ilgą brandos kelią, o priešais jį – tuštuma. Nėra tėvų pavyzdžio, kuriuo galėtum vadovautis arba kurį atmestum. Nėra prie ko glaustis su meile ir pasitikėjimu. Nėra pamatų, tegu ir ne kažin kokių, tačiau tvirtų, ant kurių galima pradėti kažką statyti. Vien nusivylimas, kartėlis, o gal abejingumas.

Jeigu tėvų tapatybė tvirta, tokią susikurs ir vaikai. Psichologas Davidas Elkindas tvirtina: „Asmenys, turintys tvirtą tapatybę, nepraras jos ir sudėtingiausiu metu.“ Galima pasakyti: „Kodėl visada turi būti kitų viršus? Tu turi savąsias vertybes, kiti privalo jas gerbti. Bet kokie santykiai leidžia šį tą pasiimti, bet reikalauja ir šį tą atiduoti. Tai turėtų galioti ir tavo draugams.“

Tėvai turi dalyvauti ir nedalyvauti; gebėti paremti ir atsitraukti; išmaniai suderinti kietą poziciją ir visišką supratimą; išlikti savimi, bet sykiu save pamiršti.

Unsplash.com nuotrauka

Užduotis tokia, kad kraujas stingsta ir plaukai šiaušiasi. O vis dėlto daugybei tėvų puikiai pavyksta. Vaikai tikrai jaučia poreikį „išbandyti sparnus“, patys priimti sprendimus ir mokytis iš savo klaidų.

Tėvai turi parodyti vaikams abi reikalo puses: pritariame tavo siekiui būti tokiam kaip kiti, bet mylėdami tave norime, kad suprastum, kas yra teisinga ir gera, o kas ne. Vaikai privalo pajusti, kad tėvai palaiko jų pastangas tapti savarankiškiems, bet taip pat jaučia tėvišką pareigą apsaugoti juos nuo pavojų.

Svarbi taisyklė: tėtis ir mama sutaria tarpusavyje. Gerai veikia tik bendru sutarimu priimtos taisyklės. Tėvai ir vaikai turi drauge ugdytis gebėjimą atsilaikyti konformizmo spaudimui.

Nederėtų esminių dalykų suplakti su ne tokiais svarbiais. Galima būti nuolaidiems dėl aprangos stiliaus, klausomos muzikos, pomėgių... Ir būtina išlikti tvirtiemsdėlgrįžimo į namus laiko,dėlėjimo į vakarėlius vieniems,dėlalkoholio ir t. t.

 Kalbėtis be užuolankų. Paaugliams reikia padėti suprasti, kada patiriamas spaudimas žalingas. Kodėl gi tėčiui nepasakius, pavyzdžiui: „Man nerūpi, kad visi autobuse elgiasi bjauriai. Tu esi mano vaikas, o aš turiu teisę įgerą vardą?..“

Nutaikę tinkamą progą, kada ramiai ir draugiškai kalbamasi, tėvai turėtų priminti vaikams, kad būti „unikaliam“ – kur kas didesnė vertybė, nei būti „kaip visi“.

Neįmanoma turėti visko. Kurgi dėtume?