Bertas van der Zwaanas KTU universitete / Justinos Šuminaitės nuotrauka

Universitetas – viena seniausių institucijų pasaulyje, nuolat prisitaikanti prie kintančių aplinkybių ir visuomenės poreikių. Vis tik per pastaruosius dešimtmečius aukštajame moksle įvyko drastiški pokyčiai, kuriuos lėmė inovacijos technologijų srityje bei masinių informavimo priemonių įsigalėjimas visuomenės gyvenime, todėl šiandien universiteto koncepcija turi būti peržvelgta iš esmės, įsitikinęs ilgametis Utrechto universiteto (Nyderlandai) rektorius profesorius dr. Bertas van der Zwaanas.

Futurologas prof. Davidas Passigas iš Izraelio teigia, kad nuspėti aukštųjų mokyklų ateitį galima tik tuo atveju, jeigu iš tikrųjų sugebėsime suprasti iššūkius, kurie laukia universitetų ateityje. Kaip manote, su kokiais pagrindiniais iššūkiais pasaulio universitetai susiduria šiandien ir kokie jie bus ateityje?

Išskirčiau du pagrindinius iššūkius. Pirmasis susijęs su visuomenės pasikeitimais. Joje atsiranda socialinė takoskyra, dėl kurios universitetai vis labiau tampa tam tikra elito dalimi ir vis mažiau – plačiosios visuomenės dalimi. Taigi keičiasi paties universiteto pozicija, o tai lemia didelius iššūkius.

Labai svarbu, kad aukštosios mokyklos suprastų, kas keičiasi. Be to, visuomenė reikalauja, kad universitetai spręstų visiems svarbias ir aktualias problemas  įvairiose srityje, ne tik pramonei ir verslui. Visuomenė universitetus mato kaip vientisą poveikį žmonių gyvenimui darančią instituciją.

Antrasis pokytis susijęs su paties universiteto veikimo principu – iš fizinės vietos su pastatais, į kuriuos ateina studentai, universitetai persikelia į skaitmeninės visuomenės erdvę, kur studentai sėdi namuose, o universitete praleidžia tik dalį savo laiko.

Žinios ir švietimas tampa itin geidžiamu dalyku, o poreikis papildomai mokytis atsiranda netgi įsitvirtinus darbo rinkoje. Todėl universitetai turi tai suteikti, kartais atsiribojant nuo mokymo programų.

Mano nuomone, būtent šiems dviem iššūkiams universitetai turi pasiruošti, pradedant jau dabar.

Bertas van der Zwaanas KTU universitete / Justinos Šuminaitės nuotrauka

Jūsų knyga vadinasi „Aukštasis mokslas 2040“. Tad kokį universitetą matote 2040 metais? Kokie esminiai pokyčiai turėtų įvykti aukštajame moksle?

Kaip jau minėjau, svarbiausi dalykai apima universiteto transformaciją visuomenės požiūriu ir jo persikėlimą iš fizinės vietos į skaitmeninę erdvę. Universitetai vis labiau persikels į taip vadinamą „debesį“ (angl. cloud).

Kadangi darbo rinka bus persotinta, žmonės taip pat privalės keistis, prisitaikyti prie naujų aplinkybių, pakeisti savo darbą 5–7 kartus, o tam prireiks papildomų įgūdžių, todėl bus koncentruojamasi į mokymąsi visą gyvenimą (angl. lifelong learning).

Būtent dėl to universitetas, kaip fizinė vieta, kurioje įgyjamas pradinis mokymasis, keičiasi į universitetą „debesyje“, propaguojantį mokymąsi visą gyvenimą. Taigi žinių vaidmuo visiškai keičiasi.

Sakote, kad universitetas, kaip institucija, stipriai pasikeis, tačiau keičiasi ir studentai. Kokie studentai, jūsų matymu, bus ateityje? Kaip kis jų reikalavimai išsilavinimą teikiančioms įstaigoms?

Europos populiacijos amžius vis didėja, dėl to studentų skaičius vis mažės, o tarp jų pačių bus didesnė konkurencija. Be to, studentai bus reiklesni ir tikėsis pasisemti kuo daugiau žinių: vietoj tiesiog pasakydami „Aš noriu būti inžinierius“ ar „Universitetas lemia mano karjerą“, jie sieks įgyti kaip įmanoma geresnį pasirengimą ateities darbo rinkai.

Trumpai sakant, galima tikėtis mažiau, tačiau žymiai reiklesnių studentų. Turime suprasti, kad šiame procese mokslas gali būti privatizuotas. Valdžiai reikia pinigų senstančios visuomenės sveikatos apsaugos sistemai, tvarumo bei klimato apsaugos sritims ir pan. Todėl tikėtina, kad studentams trūks finansavimo studijoms, nes valdžia neišgalės pakelti studijų kainos. Manau, kad visa tai lemia, jog formuojasi visiškai kitokio tipo universiteto paslaugų vartotojas.

Bertas van der Zwaanas KTU universitete / Justinos Šuminaitės nuotrauka

Kaip, jūsų nuomone, atrodys lyderiaujantis pasaulio universitetas po 25 ar daugiau metų? Ar lyderiai bus tie patys?

Šiuo metu pastebima, kad Kinijos, Malaizijos, Singapūro universitetų pozicijos reitinguose nuolat kyla. Jei tikime reitingais, galime matyti, kad jie tobulėja. Manau, kad dešimties metų laikotarpiu bent 50 proc. reitingų pozicijų užims Kinijos ir Europos universitetai vietoj JAV ir Jungtinės Karalystės aukštųjų mokyklų.

JAV ir Jungtinė Karalystė nėra pajėgios prisitaikyti prie visų greitų pokyčių pasaulyje, kai Kinija – gali: ši šalis turi pinigų, išteklių, techninių sugebėjimų ir pan. Taigi, po 10-15 metų reitingai atrodys visiškai kitaip. Jei reitingai vis dar bus.

Šiandien Lietuva sprendžia rimtas aukštojo mokslo problemas – vyksta aukštojo mokslo reforma, optimizuojamas universitetų tinklas. Kitų šalių, įgyvendinančių aukštojo mokslo reformas, geroji patirtis, išmoktos pamokos bei ekspertinės įžvalgos gali padėti Lietuvai kurti kokybiškesnį aukštąjį mokslą. Kokia patirtimi ar patarimais galėtumėte pasidalinti?

Visada pavojinga duoti patarimus. Lietuvoje švietimas tikrai geras, tik šiuo metu susiduriama su problemomis. Lietuva yra priekyje daugelio kitų valstybių. Manau, reformuoti universitetus būtina, nes valstybėje tiek daug universitetų, ir visi jie stengiasi būti geriausi ir labiausiai vertinami.

Pirmiausia aš pabandyčiau diferencijuoti universitetų sistemą, kad turėtumėte vieną ar du universitetus, skirtus moksliniams tyrimams, taip pat tokius, kurių didžiausia siekiamybė – mokymas ir studijos. Ypač svarbu turėti galimybę iš mokyklų atsirinkti motyvuotus studentus. Į tai turėtų būti atsižvelgiama labiausiai, ne vien tik vertinant, kiek talentingi ar turtingi yra studentai.

Taip pat išlaikykite valstybinius universitetus. Privati sistema yra brangi, o tai kai kuriems sudaro kliūtis studijuoti. Visuomenei tai nėra gerai. Apskritai, patarčiau universitetams daugiau bendradarbiauti, nesivaržyti tarpusavyje, pabandyti būti išskirtiniais.

Europoje aiškiai matomas poreikis integruoti mokslą, studijas ir verslą, tačiau iš akademikų girdime nuogąstavimų, kad studijų komercializacija – ne tik nauda, bet ir didelė grėsmė, kai, užuot siekus studijų turinio ir rezultatų gerinimo, svarbiausiu tikslu tampa didesnis studentų skaičius ir universitetų finansavimas. Kaip universitetai turėtų išlaikyti aukso vidurį ir dėl finansinės gerovės nepamiršti svarbiausių universiteto vertybių bei tikslų, netapti verslo organizacija?

Universitetai visada turėtų patys nuspręsti dėl savo siūlomų studijų programų turinio ir kokybės. Ne pramonė. Tai auksinė taisyklė. Bendradarbiaujant su pramone turi būti sukurta tokia aplinka, kurioje studentai tikrai mokosi, o ne tik dirba verslininkams. Tokiame bendradarbiavime turi išlikti mokymosi aplinka.

Universitetų ir pramonės bendradarbiavimas tikrai geras pasirinkimas tol, kol abi šios pusės užima skirtingas pozicijas visuomenėje. Ir kol visi supranta, kad jų tikslai ir veikimo principai yra skirtingi, tol toks bendradarbiavimas tik sveikintinas.

Koks turėtų būti Europos universitetų kelias, siekiant išlikti konkurencingiems pasauliniame kontekste?

Manau, kad Europos universitetai turėtų būti platesnių pažiūrų, domėtis ne tik kas vyksta jų universiteto viduje, bet atsižvelgti ir į išorę, aplinkui esančius pavyzdžius ir patirtis. Pavyzdžiui, Nyderlandų universitetai vertina tik save, tačiau labai svarbu, kad studentai gautų kuo daugiau užsienio patirties. Todėl universitetai turėtų mokytis iš gerųjų pavyzdžių, netgi iš Afrikos. Esu įsitikinęs, kad daugelis dalykų gali būti išmokta būtent iš Afrikos, galbūt netgi daugiau nei iš JAV.

Mes nuolat bandome atkartoti JAV, bet nemanau, kad turėtume visiškai sekti jų keliu. Turėtume atsirinkti tik gerus dalykus. Taigi, atviras požiūris yra pats svarbiausias dalykas, kuris leidžia judėti Europos universitetams pirmyn. Taip pat svarbu dalintis turima patirtimi su kitais universitetais.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas iškėlė Europos universitetų tinklų idėją – Europoje sukurti 20 universitetų tinklų su bendru europiniu diplomu, galimybėmis turėti jungtines programas ir šiuose tinkluose laisvai judėti. Kaip vertinate tokią idėją?

 Šiuo klausimu aš gana skeptiškas. Manau, kad E. Macronas sugalvojo tai, norėdamas, kad Prancūzijos universitetai būtų labiau vertinami. Mano nuomone, Prancūzijos aukštojo mokslo sistema nėra labai gera. E. Macronas akivaizdžiai mano tą patį.

Visiškai pritariu tam, kad būtų dirbama kartu, tačiau man nelabai patinka Europos Komisijos idėjos turėti Europos mokymo programą, pagal kurią visi universitetų tinklo dalyviai turėtų vienodą mokymo programą ir laisvą studentų judėjimą tarp universitetų, nors tai ir yra gerai. Tačiau, manau, tai sudėtinga idėja.

Pati savaime labai puiki „Erasmus“ mainų programa, todėl E. Macrono sumanymas šiuo atveju nebelabai reikalingas. Visgi visada gali būti geriau. Galbūt praktikoje šis planas būtų labai geras, tačiau kol kas jį vertinu atsargiai. Todėl lieka palaukti ir pamatysime, kas iš to išeis.

KTU informacija

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Erika Paliulytė, Giedrė Žakelė.