Pauliaus Peleckio / BFL nuotrauka

Svarbu atsiklausti Lietuvos žmonių nuomonės. Taip trečiadienio vakarą LRT „Dienos temoje“ apie skubiai stumiamą referendumą dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo kalbėjo „valstiečių žaliųjų“ atstovė Agnė Širinskienė.  

Rūpestis dėl piliečių ar politinė manipuliacija?

Atrodytų, puiku, jei politikai nori atsiklausti žmonių, tik kažkodėl girdime daug kritikos ir nepatenkintų balsų. Kodėl? Ogi todėl, kad pagrįstai kyla įtarimų, jog skubinimas rengti šį referendumą per pirmąjį Prezidento rinkimų turą yra politinė manipuliacija siekiant mobilizuoti premjero ir kandidato į valstybės vadovus Sauliaus Skvernelio rinkėjus. Taigi, kaip teigia kritikai, ne žmonių nuomonė iš tikrųjų rūpi valstiečiams, o kova dėl Prezidentūros. Kitaip tariant, iš tiesų dzin, kaip ten baigsis tas referendumas. Svarbu tik tai, kad su jo pagalba būtų galima sukrapštyti papildomų rinkėjų, kurie už galimybę nurėžti 20 vietų „prie lovio“ atsidėkotų valdančiųjų kandidatui. Kitu atveju, kam ta ypatinga skuba?

Konstitucijoje skaitome nuostatą, kad svarbiausi valstybės ir tautos gyvenimo klausimai turi būti sprendžiami referendumu. Puiku, tokiu atveju šis politinis instrumentas leidžia kiekvienam piliečiui prisiimti atsakomybę už svarbiausius sprendimus.  

Tačiau referendumai nėra panacėja, staiga pagydanti nuo demokratijos deficito, skatinanti piliečių dalyvavimą. Politikų rankose referendumas gali tapti priemone sabotuoti strategiškai svarbius projektus. Taip pat referendumas gali pasitarnauti tiesiog kaip papildomas politinis svertas siekiant visai kitų tikslų, nei išspręsti iškeltą klausimą. Būtent taip, anot skeptikų, yra ir su skubiai organizuojamu Seimo narių mažinimo referendumu.

Kita vertus, ne kartą pastebėta, jog valdžią savo rankose užtikrintai laikantys lyderiai referendumus dažniausiai skelbia tik tada, kai yra įsitikinę sau palankia jų baigtimi. Priešingu atveju užtenka ir kontroliuojamos parlamento daugumos sprendimo. Štai, pavyzdžiui, Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas 2016 metais rengė referendumą dėl pabėgelių klausimo, tačiau nematė reikalo, kad 2011 metais naujoji Konsitucija būtų priimta referendumu.  

Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Tad akivaizdu, kad politikams  lieka laisvė manipuliuoti sprendžiant, kurie klausimai yra svarbiausi ir turėtų būti sprendžiami būtent referendumu.  

Galiausiai dar keli pastebėjimai. Kaip pabrėžė politikos filosofas Ivanas Krastevas, būtent piliečiai turi laisvę perinterpretuoti referendumo klausimą. Taip referendumas iš oficialiai iškelto klausimo sprendimo gali tapti balsavimu dėl, pavyzdžiui, pasitikėjimo valdančiąja dauguma, t. y. kerštu jai. 

Be to, referendumai kompleksinius ir itin sudėtingus klausimus supaprastina iki pasirinkimo tarp juoda ir balta. Regime, kas vyksta su Brexitu, kai maža dauguma atrodė vieningai apsisprendusi trauktis iš ES, tačiau dabar negeba susikalbėti, kokio pasitraukimo reikia. Jau nekalbant apie tai, kiek daug melagingų pažadų piliečiams buvo pridalinta kampanijos metu. Visa tai irgi rodo, kas slypi po mitologija, jog piliečiai sprendimus referendume priima po ilgų racionalių svarstymų pasvėrę visus argumentus.  

O ar dabar bus pakankamai laiko diskusijoms apie Seimo narių skaičiaus mažinimą? Tikrai nemanau.  

Vengia žmogaus, bet rūpi žmonės? 

Vis dėlto trečiadienį, klausantis A. Širinskienės, man svarbus pasirodė ne tik klausimas dėl tikrųjų referendumo organizavimo motyvų, tačiau ir dėl to, kodėl valdantieji taip nori atsiklausti žmonių, tačiau iš tiesų vengia diskusijų su piliečiais.  

Štai pirmadienį Seime vyko konferencija, kurioje svarstyti klausimai dėl LRT valdysenos pakeitimų, taip pat ir dėl Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo. Atėjo žiniasklaidos atstovų, įskaitant ir LRT generalinę direktorę bei Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoją Darių Lukoševičių, atėjo ekspertų ir atėjo tik trys Seimo nariai.  

Registruojant įstatymų ar jų pakeitimo projektus, dažnai girdime tikinimų, kad čia tik rodoma iniciatyva, o dabar jau prasidės diskusijos su visomis suinteresuotomis pusėmis. Tačiau bent jau žurnalistų atstovai liudija, jog diskusijų nėra. Manau, kad tą patį paliudytų ir mokytojai, kurie neseniai streikavo užėmę ministerijos pastatą, nes tuometė ministrė nesiteikė su jais leistis į dialogą.  

Lengva „atsiklausti žmonių“, tačiau sunku diskutuoti su piliečiu? Panašu. Juk čia nesuniveliuosi visų balsų paversdamas juos tik statistiniu vienetu, kur klausimo likimą lemia paprasčiausia aritmetinė dauguma, kai kurių skambiai pakrikštijama tautos balso vardu. Juk diskusijai akis į akį su klausimą išmanančiu ekspertu reikia ne skambių reklaminių šūkių, apeliavimo į emocijas, klišių kartojimo, o racionalių argumentų.  

Taip, „atsiklausti žmonių“ visada lengviau, nei kalbėtis su suinteresuotomis grupėmis. Tačiau tokiu atveju turime, švelniai tariant, deformuotą demokratiją, kurioje organizuojami referendumai iš tiesų tik pridengia politinio dalyvavimo ribojimus. Pasarieji išryškėja, kai valdantieji skuba spręsti su konkrečiomis piliečių grupėmis susijusius klausimus be jų pačių dalyvavimo. Ir tai pasakytina ne tik apie žurnalistus. Manau, kad tą patį gali paliudyti ir mokytojai, medikai.  

Donatas Puslys yra Vilniaus politikos analizės instituto medijų analizės programos vadovas