Evgenios Levin nuotrauka

Kad nesivargintumėte, iškart atsakau Jums į tris klausimus: ar verta skaityti? – taip! Ar verta nusipirkti? – net labiau nei skaityti, nes vertės dar ne kartą prie teksto grįžti! Be to, tai puiki dovana, ypač vykstant pas gimines ar draugus užsienyje. Gal knyga per daug kosmopolitiška, parašyta istorinio reliatyvizmo dvasia, čia gi Tomas Venclova, tiek metų pragyvenęs Amerikoje? – ne, parašyta tėvynės meilės, prisirišimo prie savosios žemės, lietuvių kalbos dvasia. Ir dar gerai parodo, kad nuo Lietuvos nebuvo atsitraukta nei per centimetrą, nes tokios knygos neparašomos per metus, jos rašomos visą gyvenimą.

O dabar apie viską iš eilės. Raimondo Paknio leidykla jau ne vienerius metus glosto mūsų akis kokybiškos poligrafijos knygomis. Ekskliuzyvinės iliustracijos, fotografijos, dėl kurių negailima nei lėšų, nei laiko. Išskirtinis knygos dizainas bei visada pasirinktas neeilinis knygos autorius, knygos turinys. Turbūt ne vienas leidėjas yra supavydėjęs leidyklos gebėjimu prisijaukinti tokius knygų dizainerius kaip Izaoką Zibucą, Jokūbą Jacovskį. Matyt toks leidyklos užmanymas – į jų knygas esi priverstas žiūrėti kaip į visumą – ne tik knygos turinys, autorius, bet ir iliustracijos, knygos kompozicija, jos dizainas – taip pat yra neatsiejama knygos naratyvo dalis. Tai ne šiaip pagražinimai, priedai, be kurių galima ir išsiversti. Geriausias to pavyzdys – 2009 metais išleistas memorialinis albumas „Tylos gausmas“. Ko gero, ši leidykla turi daugiausiai kantrybės knygos kūrimui, net sunku tai įvardinti vien kaip leidyba. Investuoja daug laiko, kad ir derėdamasis dėl kelių senų nuotraukų kopiraito, ar neatsispiria užmojui pačiam leidyklos direktoriui nusibelsti į kitą Lietuvos galą ar Ukrainą vien tam, kad pafotografuotų kokią istorinę vietovę – nes turima nuotrauka rengiamai knygai per prastos kokybės. Taigi paglostė mano akį ir naujai pasirodžiusio Tomo Venclovos „Lietuvos istorija visiems“ pirmasis tomas. Į kurį ir žiūriu kaip į visumą, nors, be jokios abejonės, knygos šerdis yra pats tekstas. Turiu prisipažinti, kad į Tomo Venclovos sumanymą – įsivėlimą parašyti net dvitomę Lietuvos istoriją žiūrėjau ne kaip į iki galo gerai apgalvotą sumanymą, o avantiūrą, švelniau tariant – žiūrėjau kiek rezervuotai. Mat yra senosios Lietuvos istorijos populiarintojas profesorius Alfredas Bumblauskas. Būta, ir ne tik su juo, bet ir kitais istorikais daug televizijos laidų, radijo pasakojimų, yra istoriją populiarinančių prašmatniai iliustruotų žurnalų. Pagaliau 2018 metų pradžioje pasirodė Alfonso Eidinto sudaryta autorių grupės „Lietuvos istorija kiekvienam“. Pasirodė kiekvienam, dabar – visiems... Rodos, ką čia Tomas Venclova begali pridėti? Tad kažko ypatingo nesitikėjau, skaičiau daugiau iš pagarbos autoriui ir smalsumo. Aišku, akį traukė ir iliustracijos, kai kurios retos, niekada neeksponuotos lietuviškose knygose.

Visgi turiu prisipažinti, kad mano išankstinės nuostatos subliuško. Patyriau tikrą, labai smagų intelektualinį nuotykį. Atrodė, kad keturis vakarus praleidau su pačiu autoriumi – dar ims ir išžengs iš virtuvės manęs ko paklausti. Matyt mane apžavėjo tas pats rašytojo kalbos stilius, tradicinė Venclovos pasakojimo maniera. Skaitant tarsi girdi poeto, Jeilio universiteto profesoriaus balsą, kuris pasakoja viską, kaip „buvo nuo pradžios“. Žinant, kad ir antrąjį tomą jau užbaigė naujaisiais laikais, jau žinosime, kaip buvo ir pabaigoje. Labiausiai nesunku įsivaizduoti, kad Tomas Venclova pasakoja apie Lietuvos istoriją ir amžiumi į anūkus tinkančiam smalsiam studentui, kurio šaknys lietuviškos, ne tik mano ar savo kartai. Nesunkiai įsivaizduoju ją lenkų, rusų ar anglų kalba. Pirmas krentantis į akis dalykas – knyga iš tiesų visiems, ir tie visi visų pirma lietuviai arba su Lietuva vienaip ar kitaip susiję asmenys. Antra – tai lituanisto pasakojimas, bet turinčio labai puikių kultūrinių – istorinių asociacijų lauką, nevengiančio savotiškų remarkų: beje, tarp kitko... Pavyzdžiui, paskutinio lokio Žemaitijoje sumedžiojimo data sutampa su tautinio atgimimo pradžios data -1883 metais. Yra ir puikių literatūrinių pavyzdžių, vykusių palyginimų. Be tradicinių istorinių šaltinių, cituojami patys įvairiausi, kartais netikėti autoriai: N. Gogolis, S. Daukantas, H. Senkevičius, Maironis, K. Jauniaus, K. Būga, N.Vėlius ir daugelis kitų. Labai gerai, kad Tomas Venclova pateikia įvykius šiek tiek ir iš kaimynų perspektyvos: lenkų, rusų, vokiečių. Jis mato Lietuvą visų pirma krikščioniškoje Europoje. Tai išvaduoja pasakojimą iš taip sunkiai išgyvendinamo mūsų vis kuriamo istorinio naratyvo provincialumo. Ypač vertingi diskursai į lenkų istoriją – ar daug kas žinome, kaip gimė Lenkijos himnas? Tai inteligento pasakojimas: pakankamai patriotinis, bet labai mandagus, savo nuomonę, vertybinę poziciją reiškiantis labai švelniai, kad tik ypatingai budri akis ją vos pajėgia apčiuopti. Autoriui visada rūpi, kokia buvo lietuvių kalbos išplitimo riba, jos vartojimas viešajame gyvenime. Nepraleidžia progos paminėti, kurie lietuvių kunigaikščiai ir karaliai mokėjo lietuviškai. Nebijoma pasakyti, kas iš Lietuvos aristokratų buvęs lietuvių, lenkų, rusėnų, vokiečių ar totorių kilmės. Tomas Venclova renkasi tradicinį nuoseklų pasakojimą, kurio mūsų visuomenė taip pat stokoja, jo savaip ilgisi. Nuo įvairiausių skerspjūvių, interpretacijų, hipotezių esame jau ir pavargę. Gal tai ir rizikinga, galimai monotoniška, bet viską su kaupu atperka gyva ir turtinga autoriaus kalba. Gal ir laimė, kad jos autorius lituanistas – beveik neradau istorikų pamėgtų trafaretinių frazių ar vertinimų. Istorijos autorius nepolemizuoja su kaimynių šalių istorikais, nors baltarusiams labai švelniai atsako. Įsiskaitykite, suprasite, ką turiu galvoje. Labai padeda autoriaus plati erudicija – iš čia ir gebėjimas neatkartoti trafaretinius štampus apie pagoniškąją Lietuvą ar kietakaktiškai laikytis daukantinio – antiunijinio naratyvo. Taigi esu giliai įsitikinęs, kad „Lietuvos istorija visiems“ yra ne perteklinė ir labai laiku. Tomas Venclova, kaip sakytų žemaičiai, į Vilnių sugrįžo „su visam“ nešinas rankose (kam patinka – kompiuterinėje laikmenoje) savo du „Lietuvos istorijos visiems“ tomus. Taigi Tomas su dviem tomais. Kaip visuomet atviras dalintis ir diskutuoti. Aišku, yra tų diskutuotinų vietų. Bet nurodau tik puslapius: 60, 120, 144, 163, 186, 236, psl. Bet čia nurodau ne prasprūdusias klaidas, o vietas, galbūt reikalingas patikslinimo, gal per lengvai traktuojamas ar pan. Jeigu kas bernardinai.lt atsilieptų į šias nuorodas, gal užsimegztų savotiškas istorikų žaidimas, vedantis „Lietuvos istoriją visiems“ į antrojo tomo sutiktuves ar galimus atsiliepimus dar prieš jam pasirodant spaudoje. Juk nepriklausomoje, ir netgi šiek tiek turtėjančioje Lietuvoje gyvename. Negi negalime truputėlį ir pažaisti, bent neseniai pasirodžiusio Johano Huizingos Homo Ludens lietuviškojo vertimo proga. Akivaizdu, kad tokiam istorijos leidiniui reikėjo sukaupti ne tik didelius intelektualinius resursus, bet ir finansinius. Be tradicinių rėmėjų matau ir naujus žaidėjus – Vasario 16 –osios fondą. Gerai, kad tokių atsiranda.