Dr. Vaidotas Vaičaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Šiemet švenčiame 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Tarybos deklaracijos pasirašymo 70-mečio jubiliejų. Ši deklaracija (dėl ten įtvirtintų teisinės valstybės, demokratijos ir žmogaus teisių apsaugos vertybių) yra vienas iš teisinių dokumentų, kuriais galime didžiuotis ne tik studijuodami Lietuvos istoriją, bet ir tarptautiniame kontekste, nes jokia kita tauta pokario pasipriešinimo prieš totalitarinius režimus metu nėra subrandinusi analogiško dokumento. Manau, kad šios deklaracijos originalo atradimas yra ne mažiau svarbus nei nesenas profesoriaus Liudo Mažylio 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto atradimas. Beje, jubiliejaus proga Deklaracijos originalas iki kovo pabaigos bus eksponuojamas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Tačiau šiandien norėčiau kelti klausimą, ar ši Partizanų deklaracija tikrai tapo dabartinės Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi? Manau, kad ne, nors 1999 metais Seimas pripažino šį dokumentą „Lietuvos valstybės teisės aktu”.

Visų pirma, be abejonės, šio dokumento statusas Seimo turi būti pakeltas į konstitucinių aktų statusą (įrašant jį į Konstitucijos 150 straipsnį), ir labai tikiuosi, kad dar šis Seimas atliks šią pareigą, juolab kad jis šiuo metu turi nemažai Konstitucijos pataisų iniciatyvų. Tik tokiu atveju ši deklaracija taps dabartinės mūsų Konstitucijos visaverte sudedamąja dalimi, nes Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje tai gali padaryti tik ribota apimtimi.

Antra, nei Lietuvos istoriografijoje, nei Lietuvos teisės istorijoje kol kas tinkamai nėra įvertintas, išskirtinis 1922 metų Lietuvos Konstitucijos, minimos deklaracijoje, vaidmuo Lietuvos konstitucionalizmo tradicijai. Manau, kad taip yra dėl to, jog kartais neteisingai suprantama dabartinės Lietuvos Konstitucijos preambulės nuoroda į Pirmosios Lietuvos Respublikos Konstitucijas, neva apimanti ir nedemokratines 1928 ir 1938 metų Lietuvos Konstitucijas. Kaip teisingai suprato Lietuvos partizanų vadai, pastarosios dėl savo nedemokratinio priėmimo būdo ir turinio negali būti laikomos Lietuvos konstitucionalizmo tradicijos dalimi.

Trečia, kol kas tinkamai teisiškai neįvertintas deklaracijoje minimas Komunistų partijos, „kaip diktatūrinės“, veiklos neteisėtumas bei nepatraukti atsakomybėn asmenys, kolaboravę „bolševikinės ir vokiškos okupacijos“ metu, kaip kad nurodyta 16–17 punktuose. Manyčiau, kad, praėjus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo beveik trisdešimt metų, jau galbūt galima kelti klausimą, kaip ateityje galima būtų keisti posovietinės liustracijos Lietuvoje, besiremiančios išimtinai bendradarbiavimo su KGB pasmerkimu, sampratą (pvz., sukuriant specialią Santarvės komisiją ir pan.). To reikia ne dėl „raganų medžioklės“ ar keršto, o dėl socialinio teisingumo ir santarvės. Suprantama, praėjus tiek laiko, čia visų pirma kalbu ne apie baudžiamąją atsakomybę.

Ketvirta, manyčiau, kad kuriant šiuolaikišką pasaulietinę Lietuvos valstybę, tinkamai nėra suvokiama deklaracijos nuostata, kuria „konstatuojama teigiama religijos įtaka ugdant tautos moralę ir palaikant jos atsparumą“.

Pagaliau, penkta, Vilniuje, kaip Lietuvos sostinėje, būtina tinkamai įamžinti Lietuvos partizanų atminimą, sukuriant tam tikrą monumentalų paminklą, kuris simbolizuotų visą lietuvių tautos pasipriešinimo kovą. Tokia istorinės atminties (o kartu ir edukacijos) vieta galėtų būti ir Lukiškių aikštė, kur žuvusiuosius už Lietuvos laisvę galėtų pagerbti ne tik užsienio šalių vadovai, bet ir paprasti vilniečiai, miesto svečiai bei jų šeimos.

Su valstybės švente, mielieji!