Cathopic.com nuotrauka

Po atsivertimo buvau auklėtas jėzuitų, kas su jais bendravo, žino, ką reiškia linksmų plaučių jėzuitas. Nežinau, gerai tai ar blogai, bet tai, ką iš jų išmokau, pagelbėja įvairiose situacijose, su kuriomis susiduriu Bažnyčioje. Kažkada klausydavau anekdotų, tada juos pasakojau, dabar gi administruoju feisbuko grupę Bažnytiniai anekdotai, kur galiu stebėti, kas krikščioniško humoro platybėse juokina ar piktina tūlą kataliką. Taigi šiame tekste noriu pasidalyti keliomis įžvalgomis apie tai, kaip vertina bažnytinį humorą krikščionys. Remsiuosi savo stebėjimais jau minėtoje feisbuko grupėje, tad, jei atpažinsite save, vadinasi, tekstas nebuvo parašytas beprasmiškai. Galų gale savirefleksija padeda augti, tobulėti, šventėti.

Taigi, kur atpažinsi save?

Dvejopų standartų mėgėjas – laikosi principo „kas leidžiama cezariui, kiaulei nevalia“. Pats dalijasi itin juodais, neretai ne šiaip pašiepiamais, bet ir atvirai blasfemiškais juokeliais ir krizena iš kitų asmenų pasidalintų panašaus pobūdžio anekdotų, kol... neidentifikuoja, kad pajuokavo ateistas. Tada prasideda karas, ir Jėzaus priesakas mylėti priešus bei vienam kitą nervingai verkia kamputyje.

Šventeiva – dalinasi tik itin šventais anekdotais, kurie iš tiesų niekam nejuokingi. Ko gero, nejuokingi net ir pačiam pasakotojui, bet kokį riebesnį jis bijo sakyti, nes gal ką papiktins, o galų gale baisu peržengti ribą, po kurios laukia... ko gero, pragaras, nes Dievas juk neturi humoro jausmo ir gatavas kiekvieną neatsargiai pajuokavusį nutrenkti.

Skundikas – savo elgesiu primena tą nemalonią kaimynę, kuri visus stebi, viską mato, viską girdi, pati nedaug šneka, tačiau viską fiksuoja, o tada skundžia aukštesnėms instancijoms: feisbuko grupės administratoriui, klebonui, vyskupui, jei galėtų, tai ir pačiam popiežiui paskųstų. Ir čia nesvarbu, ar skundžiamasi dėl tikrų dalykų, nes čia veikia principas: kas nepatinka man, tas nepatinka ir Dievui.

Pikčiurna – nuo skundiko skiriasi tuo, kad nervinasi dėl kiekvieno jam neįtinkančio anekdoto, tačiau, užuot rašęs skundus, piktai puola pasakotoją. Puola, kol su žemėm sumaišo, o tada dar koja paspiria ar pagaliuku pabado, idant įsitikintų, kad oponentas tikrai jau neprisikels.

Įžeidus – jaučia pareigą dėl kiekvieno anekdoto, kuriame, jo manymu, šaipomasi iš Jėzaus ar kitų šventų dalykų įsižeisti asmeniškai. Ir čia nesvarbu, kiek juokelis iš tiesų pašaipus, čia svarbiau yra išgyventi negatyvią emociją. Toks asmuo puikiai supranta, dėl kokių dalykų įsižeistų Dievas, tad stengiasi apginti Jo garbę, nes juk Dievas pats apsiginti negali, vadinasi, reikia jam padėti. Kaip nustatyti, kada Dievas įsižeidė? Viskas paprasta: įžeidei mane – įžeidei Dievą.

Nesusipratęs – kiekvieną anekdotą, kuriame paminėtas Dievas, Mergelė Marija ar kunigas, laiko bažnytiniu. Jis stengiasi atitikti proginio kataliko, po Pirmosios Komunijos bažnyčioje besilankančio tik per draugų vestuves ir bobutės laidotuves, tikėjimo bei išprusimo lygį.

Laikintojas – juokinga viskas, kas bent kiek siejasi su tikėjimu. Jei atidžiai stebi, kas dedasi feisbuko platybėse, neretai kyla įtarimas, jog tai robotas, kuris maigo kompiuterio mygtuką automatiškai dėdamas like po viskuo, kas tik juda, o kas nejuda, tą pajudina ir tada laikina.

Teologas – kabinėjasi prie anekdotuose esančių teologinių klaidų. Kaip ir skundikas, akylai stebi kiekvieną anekdotą ir, vos pastebi menkiausią kabliuką, būtinai apie tai visiems paskelbia,  jei tik įmanoma, būtinai su nuorodomis į Bibliją, Katekizmą ir kitus autoritetingus šaltinius, nepamiršdamas išrėžti asmeninį pamokslą. Teologas reikalo imasi rimtai, tad, jei pajuokavai, o jis nepagavo kampo, tada laikykis, nes diskusija bus arši kaip reta.

Saldusis – labai mėgsta neonines ar kitas gamtoje neegzistuojančias spalvas. Dalijasi begale paveikslėlių, kokių gausu prekyvietėse per atlaidus. Čia tinka viskas, kas mirga, marga, žiba ir blyksi. Kiekvienas neoninis angeliukas jam kelia džiaugsmą. Dėl šios priežasties jais ir dalijasi, nes jie net ir jam pačiam nejuokingi. Čia kaip paveikslėliai su kačiukais, nejuokingi, bet tokie mieli, kad negali nepasidalinti.

Norėtumėte plačiau išgirsti apie humoro ir Bažnyčios santykio problemą? Kviečiame dalyvauti Vilniaus knygų mugėje vyksiančioje diskusijoje „Humoras bažnyčioje: ar mokame pasijuokti iš savęs?“ Jame dalyvaus žurnalistas Simonas Bendžius, kunigas Algimantas Gudaitis SJ, menotyrininkė dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, teologas, rašytojas Gabrielius E. Klimenka. Renginys vyks vasario 21 d. 18 val. Vilniaus knygų mugėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (konferencijų salė 5.5)