Povilas Aleksandravičius. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Komentaras, skaitytas LRT „Mažosios studijos“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“

Vasario 16-oji – tai pastarųjų pusantro šimto metų Lietuvos istorijos apogėjus. XIX a. antros pusės tautinis atgimimas vedė į šią dieną, o Kovo 11-oji yra atkūrimas ir pratęsimas to, kas buvo sukurta Vasario 16-ąją. Jeigu reikėtų keliais žodžiais reziumuoti pastaro pusantro šimto metų Lietuvos istoriją, pasirinkčiau šiuos tris žodžius: patriotizmas, kančia ir darbas. Stebėtina, kokią tėvynės meilę demonstravo Vasario 16-osios Lietuva; protu nesuvokiama, kokių kančių jai teko patirti; neįtikėtina, kokių darbų visose gyvenimo srityse sugebėjo nuveikti moderni Lietuvos visuomenė.

Tačiau mes nesame idealūs. Mūsų patriotizmas, kančios ir darbai anksčiau ar vėliau susimaišo su mūsų ydomis. Dažnai patriotizmas išvirsta į triukšmingą manipuliavimą tautos sąvoka ir šūkius, pridengiančius lėkštą mąstymą. Žaizdos, šios pasąmonėje įsirėžusios traumos, ima reikštis noru keršyti, ieškoti priešų, ką nors nubausti ir pažeminti, jeigu nėra subtiliai psichologiškai ir dvasiškai išgydytos. O aktyvumas, visi tai matome, yra sumišęs su niūriausiu egoizmu ir nešvariais motyvais, kivirčais ir korupcija, silpniausiųjų teisių pažeidinėjimu. Triukšmas ir minčių painiava lydi Vasario 16-osios Lietuvą ir temdo jos dvasią, nepaisant visų žygdarbių.

Ko gali pamokyti mistikai Vasario 16-osios Lietuvą? Pirmiausia mistikai išmoko žmones tylos. Iš gelmių ateinančios ramybės. Neseniai Lietuvoje buvo išleistos dvi mistinės literatūros knygos. „Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido XIV amžiaus anglų vienuolio anonimo veikalą, kuris vadinasi „Nežinojimo debesis“, o „Magnificat leidiniai“ – mūsų laikų mistiko šveicarų kunigo Maurice‘o Zundelio knygą, pavadintą „Vidinė evangelija“. Abiejų šių tekstų leitmotyvas – raginimas įsiklausyti į tylą. Tyla nėra tuštuma. Tinkamai įsiklausius į tylą yra užčiuopiama gilesnė žmogaus prigimtis, pajuntamas prasmingesnis pasaulio buvimas ir netgi Dievo buvimas. Tyla yra vaisinga. Ji nutildo triukšmą ir sutvarko mintis. Kai esame pagauti patriotizmo bangos, kai vidinės traumos smaugia mūsų gyvenimą, kai neriame į nesuskaičiuojamus mažus ir didelius darbus – mistikai mus išmoko nepamiršti svarbiausio dalyko: įsišaknyti savo sieloje, kurią galime patirti tyloje.

Mistikai mus ragina baigti šį įprastinį refleksą – mąstyti etiketėmis, ir išmokti žvelgti į konkretų žmogų, pamatant jo unikalumą. Jeigu toks žvilgsnis būtų labiau paplitęs, mūsų Vasario 16-osios Lietuvos visuomenė būtų laimingesnė.

Mistikai mus moko dar vieno dalyko: pastebėti kiekvieną žmogų individualiai. M. Zundelis rašo: „Mes nuostabiai lengvai grupuojame žmones pagal klases, profesijas, rases, tautas. O kad už tų etikečių yra gyvos būtybės, kurių kiekviena turi savo asmeninį likimą, nejaučiame jokių skrupulų į tai atkreipti dėmesį. Mes pagal savo dogmatinius įsitikinimus vertiname ir teisiame milijonus žmonių, kurių nei kalbos, nei darbų, nei gyvenimo absoliučiai nepažįstame. Taip juos priverčiame amžinai likti tuo, kuo jie privalo būti mūsų akyse, paversdami juos medžiaga mūsų sistemos patogumui ar tiesiog mūsų norui pasipuikuoti. Būtina kuo skubiau išvaduoti mūsų protus nuo tokių netikrų ir dirbtinių matavimų ir išmokti grupėse pastebėti asmenis, kiekvieną asmenį su jo nuostabia pareiga ir neatimama teise gyventi žmogiškai.“ Mistikai mus ragina baigti šį įprastinį refleksą – mąstyti etiketėmis, ir išmokti žvelgti į konkretų žmogų, pamatant jo unikalumą. Jeigu toks žvilgsnis būtų labiau paplitęs, mūsų Vasario 16-osios Lietuvos visuomenė būtų laimingesnė.

Pagaliau mistikai moko sugebėjimo atsinaujinti. Jiems svetimos negyvos mąstymo schemos, gyvenimo rutina. Tyloje susijungę su visa atnaujinančiu šaltiniu, jie tikrovėje pastebi vis naujų dalykų. Jie neleidžia sustingti, „virti savose sultyse“. Jeigu iš mistikų perimtume šią vidinę nuostatą, atsikratytume klišinio mąstymo, sugebėtume savo pačių ir visos visuomenės gyvenimą permąstyti vis iš naujo, išlaikyti psichologinį ir dvasinį Lietuvos gyvybingumą, jautriai įžvelgti ir kūrybingai išspręsti jos problemas. Mistikai mus moko jautrumo ir kūrybingumo, jie apsaugo nuo automatizmo ir gyviems žmonėms netinkamų schemų.  

Esame įpratę galvoti, kad politika sudaro vieną pasaulį, o mūsų vidinio gyvenimo procesai – jau kitas pasaulis. Bet iš tiesų šie pasauliai – susiję. Didis prancūzų filosofas H. Bergsonas, tyrinėjęs mistiką ir socialinius procesus, parodė, kaip subtiliai, o kartu ir stipriai individualios vidinės nuostatos paveikia visuomenės formavimąsi. Negalima nuvertinti kiekvieno iš mūsų individualios vidinės būsenos. Tarsi skleisdama bangą, ji daro poveikį visiems. Kai kurie mistikai buvo beveik nematomi ir beveik nežinomi plačiosioms masėms, bet jie pakeitė pasaulį.

Dr. Povilas Aleksandravičius yra MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas