Jėzus ir jo mokiniai ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų vieną neregį ir prašo jį palytėti. Jis paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo. Ten patepė seilėmis jo akis, uždėjo ant jo rankas ir paklausė: „Ar ką nors matai?“ Šis apsižvalgęs tarė: „Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius“. 
    Jėzus vėl palietė rankomis jo akis, ir jis visiškai praregėjo - tapo sveikas ir viską ryškiai matė. 
    Jėzus išsiuntė jį namo, sakydamas: „Tik neužeik į kaimą“.

Skaitiniai E1 (80)

Pr 8, 6–13. 20–22: Apsižvalgęs pamatė, kad žemės paviršius štai buvo išdžiuvęs

Ps 116, 12–13. 14–15. 18–19. P.: Tau, Viešpatie, padėkos auką aukosiu.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Betsaidoje Jėzus išgydo eilinį ligotą žmogų, tačiau bene pirmą kartą išgydymas vyksta 2 etapais. Nors Jėzaus mokiniai ir turi akis, bet visgi jie visko nemato. Po pirmojo neregio išgydymo etapo, pastarasis mato tik kontūrus. Tuo tarpu nors Jėzaus mokiniai intelektualiai ir patikėjo, kad Jis yra Mesijas, tačiau nesugeba šio fakto pritaikyti kasdienybėje. 

Po kito išgydymo etapo neregys praregi. Jis ima viską matyti aiškiai ir raiškiai. Ir šis faktas tarsi išblaivo mokinius. Skirtingai nuo Jėzaus priešininkų, mokiniai pradeda atgauti tikrąją regą, tačiau jie visgi dar pasilieka akli iki tos akimirkos, kai Jėzus juos visus palies savuoju Prisikėlimu.

Matome, kad Jėzus nenori, jog Betsaidos gyventojai sužinotų apie šį išgydymo stebuklą, nes šio pagydymo simbolinę reikšmę visų pirma turi suprasti Jo mokiniai. Jie jau nemažai supranta, nes Jėzus juos nustebino įvairiose situacijose: ties Jordano upe, ties Galilėjos ežeru, Kafarnaume ir daugybėje kitų vietų. Jie bręsta mokydamiesi, o kartu ir teisingai bei sveikai tarnaudami Jėzui - per visą savo likusį gyvenimą. Mokiniai palaipsniui supranta, kas gi Jis iš tiesų yra. Netrukus Jėzus jų paklaus, kuo Jį žmonės laiko. Ir nors kelionėje į Jeruzalę Jis bandys mokiniams aiškinti apie Jo mirties ir prisikėlimo būtinybę, tačiau visa tai vis tiek liks nesuprasta.

Įdomu stebėti Jėzaus mokinius, matančius ir girdinčius, bet visgi nepagaunančius tikrosios esmės. Sekdami jų elgesį, mes ir patys sugebame atrasti savo gyvenime labai daug tokių panašumų. Nors ir nevaikščiojome tarp mokinių drauge su Jėzumi, tačiau tikėjimo dėka vaikščiojame nešiodamiesi Jį savo širdyje. Svarbu yra neužkibti ant vieno, mus pakankamai dažnai lydinčio kabliuko, kurį galima įvardinti viena liaudies patarle – „žmogus yra įvertinamas tik tada, kai jo netenkama“. Tad prašykime iš Dievo malonės matyti ne vien tik kūno, bet ir dvasios akimis. Šioje vietoje dar prisiminiau vieną sakinį iš Antoine de Saint-Exupéry apysakos Mažasis princas – „Tikri dalykai yra matomi ne akimis, bet širdimi“. Galbūt dėl to, jog tai, ką matome kūniškomis akimis, yra tik vienas etapas, o tai, ką galime pamatyti dvasios akimis, yra jau visai kitas, kartais, o gal net ir labai dažnai, - daug svarbesnis etapas... 

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai