Pixabay.com nuotrauka

Raudona šiuolaikinėje visuomenėje, rodos, pirmiausia yra meilės ir aistros spalva. Bet ar tai – vienintelės asociacijos? Kokių socialinių ir kultūrinių transformacijų ji patyrė nuo priešistorinių laikų?

„Raudona: spalvos istorija“ – pirmoji lietuvių kalba išleista knyga iš visos Michelio Pastoureau knygų serijos „Histoire d‘une couleur“. Kitos jo spalvoms skirtos knygos: „Bleu“ („Mėlyna“), „Noir“ („Juoda“), „Vert“ („Žalia“). Šiose knygose, remiantis gausia ikonografine medžiaga, tyrinėjama socialinė ir kultūrinė spalvų istorija Europoje.

Įdomybių rinkinys

„Raudona: spalvos istorija“ – istorijos knyga, kurioje raudona tyrinėjama per ilgą laiko atkarpą ir įvairiais aspektais, pradedant leksika ir baigiant simboliais, dairantis po kasdienę aplinką, stebint visuomenės elgsenos modelius, vertinant mokslo žinias, technikos pasiekimus, religines normas ir meno kūrinius. Taip pat tai yra ir įdomybių rinkinys, parašytas gyva, neenciklopedine kalba. Knyga gausiai iliustruota iškalbingais vaizdais, papildytais išsamiais komentarais.

Raudona – archetipinė spalva. Daugelyje kalbų tas pats žodis reiškia ir „raudona“, ir „gražu“, ir „spalvota“. Nors dabartiniai tyrimai rodo, kad šiuolaikinė Vakarų Europa labiausiai mėgsta mėlyną spalvą, raudona tebėra daugiausia asociacijų kelianti, reikšmių turinti spalva. Bet ši knyga ne tik apie simbolius. Vesdamas mus raudonos spalvos labirintais chronologine seka nuo paleolito iki dabarties, M. Pastoureau kalba apie raudonos spalvos gyvenimą žodyne, drabužiuose, dailėje, moksle.

Pixabay.com nuotrauka
Pixabay.com nuotrauka

Daryti raudonus veiksmus

M. Pastoureau spalvą interpretuoja kaip visuomenės produktą. Priešistoriniais laikais raudona laikyta turinčia magiškų galių, apsaugančia mirusįjį jo paskutinėje kelionėje. Egiptiečiai mėgo spalvas ir pavertė jas preke, bet raudona čia reiškė smurtą, karą ir naikinimą. „Daryti raudonus veiksmus“ reiškė daryti pikta.

Nuo gilios senovės iki šiandienos raudona tebesukelia ugnies ir kraujo vaizdinius. Bet tiek ugnis, tiek kraujas gali reikšti ir gėrį, ir blogį. Ugnis buvo civilizacijos atsiradimo variklis, bet ji gali būti destruktyvi ir naikinanti. Kraujas yra gyvybės šaltinis, bet jis gali būti pralietas. Antikos dailė, kitaip nei esame įpratę galvoti, buvo labai spalvinga. Ir graikų bei romėnų mene svarbią vietą užėmė raudona. Nors Plinijus ir garsino legendą, kad raudonos spalvos pigmentas gaminamas iš drakono, kurį užmušė dramblys, kraujo. M. Pastoureau gana daug rašo apie pigmentus ir dažus, sugebėdamas neįvaryti nė žiupsnelio nuobodulio.

Nusikaltimas ir bausmė

Raudona yra ir pavojaus, ir naujo etapo pradžia. Žydai, bėgdami iš Egipto į Pažadėtąją žemę, perėjo simbolinę sieną – Raudonąją jūrą. Beje, Biblijoje raudoną spalvą įvardijantys žodžiai – dažniausi iš visų spalvų pavadinimų.

M. Pastoureau ilgiausiai apsistoja ties viduramžiais. Būtent ši epocha yra jo specializacijos sritis, būtent tada raudona sukaupė gausų savo konotacijų paveldą. Raudona ėmė sietis su pragaro ugnimis, velniais ir demonais, išdavikais ir nuodėmėmis. Bet raudona tampa ir dieviškos meilės, liturgijos spalva, Kristaus kraujo spalva. Tai ir kryžiaus žygių, religinės ir pasaulietinės valdžios ženklas. Raudona virsta teisingumo, valdžios, nusikaltimo ir bausmės simboliu.

Pixabay.com nuotrauka
Pixabay.com nuotrauka

Juodasis maras

Viduramžiai. Raudona – kilmingumo, grožio ir narsos spalva. Ne tik moteriška, bet ir vyriška spalva, lydėjusi juos į karą, turnyrus ir medžioklę. Šalia to ji prisijungė ir meilės – mistinės ir kūniškos – prasmę. Bet būtent tada raudona įsigijo konkurentę – mėlyną. Šalia audinių dažytojų raudona spalva randasi nauja profesija – dažytojai mėlyna spalva. Vis dėlto juodojo maro išvakarėse moterys labai mėgo dėvėti raudoną.

Pradėjus plisti protestantiškajai reformacijai raudona vertinama kaip amorali ir begėdiška. Prie jos pasitraukimo į periferiją prisideda ir Isaaco Newtono atrastas spalvų spektras. Šiaurės Indijoje sugalvotas šachmatų žaidimas turėjo raudonus ir juodus langelius, tačiau vakariečiams šios spalvos nėra opozicija, todėl šachmatų lenta iki pat XV amžiaus buvo raudonų ir baltų langelių derinys.

Chromofobų siautėjimas

Viduramžiais rusvaplaukis žmogus buvo pasmerktas diskriminacijai. Rusvaplaukės a priori imtos laikyti raganomis ir prostitutėmis. O prostitutės turėjo vilkėti raudoną drabužį. Biblinis Judas imtas vaizduoti oranžiniais plaukais. Kodėl? Nes tai – reta spalva, o mažumomis viduramžiais nepasitikėta. Chromofobai protestantai kartu su chromoklazmu vykdė ir ikonoklazmą, negailestingai griaudami vitražus ir naikindami kitus meno kūrinius. Protestantai raudoną išvaro iš šventovės, draudžia drabužiuose ir kasdienėje aplinkoje, vengiama dailininkų.

Vis dėlto viduramžiams baigiantis ir naujaisiais laikais kūrė garsūs dailininkai Janas van Eyckas, Raffaello, vėliau – Peteris Paulas Rubensas. Visi jie talentingai ir meistriškai išskleidė raudonos spalvos gamą. Katalikų Bažnyčios puošnumo nepaveikė protestantų asketizmas, bet iš kasdienybės raudona traukiasi. Tik Versalio rūmuose tvyrojo raudonųjų kulnų mada, kuri išliko iki pat XX a. pradžios, ir net prancūzų batų dizaineris Christianas Louboutinas, manytina, buvo įkvėptas šios mados.

Pixabay.com nuotrauka
Pixabay.com nuotrauka

Gundytoja Raudonkepuraitė

Raudonai rengtasi ir per vestuves, kontrastuojant su niūria karų, bado, epidemijų kankinama kasdienybe. Raudonos gėlės ir vaisiai taip pat teikia džiaugsmą. Pomidorai nėra valgomi, jais grožimasi – jie laikomi dekoratyviniu augalu. Naujaisiais laikais raudonos reikšmė sumenko kasdienybėje, bet simboline prasme ji laikoma patrauklia. Kodėl „Raudonkepuraitė“ vilkėjo raudona, kiekvienas specialistas aiškina savaip. Istorikai pažymi, kad buvo įprasta vaikus rengti raudonai, kad jie būtų pastebimi, teologai primena, jog veiksmas vyko Sekminių dieną, psichoanalitikai net kelia hipotezę, kad veikėja buvo paauglė ir norėjo permiegoti su vilku.

Apšvietos amžius yra mėlynos, o ne raudonos amžius. Ponia de Pompadour įveda rožinės madą. Ja vilki ir berniukai, ir mergaitės, ir vyrai, ir moterys. Tik, kai atsiras audiniai, atsparūs nuolatiniams skalbimams, berniukai bus rengiami žydrai, o mergaitės – rožine spalva. Lėlė Barbė XX a. 8 dešimtmetyje rožinę galutinai pavers mergaičių spalva. Raudona, seniau valstiečiams vilkėti drausta, tampa jų mėgstama. O rūmuose – tai madinga veido spalva. Veidai, nepaisant medžiagų keliamų pavojaus sveikatai, baltinami, skruostai ir lūpos dažomi raudonai. Nuo tam tikrų priemonių ima šviestis venos. Iš čia ir posakis „mėlyno kraujo“. Išryškinant odos baltumą, klijuojamos juodos taškučių, mėnulių, saulyčių, žvaigždučių musytės.

Spalvinių tabu pabaiga

Vis dėlto mada po truputį išsisėmė, ir tik prostitutės ar skandalingos moterys ėmė dažytis ryškiai raudonai. Bet apskrita, kuo arčiau mūsų laikų, tuo raudona labiau tampa moterų prerogatyva. Raudona, kaip per daug pastebima priešų, traukiasi iš karinių uniformų. Po Pirmojo pasaulinio karo spalviniai tabu ir suvaržymai baigėsi.

Raudona dalyvavo XX a. revoliucijose ir gana ilgai buvo siejama su socialistinėmis santvarkomis. Dabar ji plevėsuoja daugumoje Europos nacionalinių vėliavų, vyrauja kelio ženkluose. Raudona tebereiškia bausmes – raudonai taisomi vaikų sąsiuviniai. Raudona išlieka gundymo spalva. Ji siejasi su šventėmis, ypač Kalėdomis. Raudona karaliauja teatre. Raudonas kilimas visuomet reiškia oficialias iškilmes, pagarbą aukšto rango svečiams.

Pixabay.com nuotrauka
Pixabay.com nuotrauka

Žongliravimas žiniomis

Įdomu ir netikėta, kad M. Pastoureau nepaliečia tradicinių Valentino dienos ar toreadorų temų. Bet, matyt, šios klišinės temos jau ir taip pakankamai išnagrinėtos. M. Pastoureau knyga kupina siurprizų. Žinoma, tokia daugiabriaunė tema priverčia M. Pastoureau kartkartėmis pasikartoti, grįžtant prie vieno ar kito fakto iš kitos perspektyvos. Tačiau autorius tikrai nespėja įgristi. O jo gebėjimas laisvai žongliruoti skirtingų kultūros ir mokslo sričių medžiaga kelia susižavėjimą.

Knyga paremta jo paskaitomis, žiniomis, kurias jis perduoda studentams ir iš kurių semiasi naujų idėjų jau daugiau nei trisdešimt metų, dėstydamas „École pratique des hautes études“ ir „École pratique des hautes études“. Jo išmanymo gylį rodo ir jo pastabos kolegoms, ką dar derėtų nuveikti vienoje ar kitoje mokslų srityje. Tačiau jis geba neperkrauti mūsų sudėtingais terminais ir nereikalauja specializuotų žinių.

Prancūziški kontekstai

Tiesa, knygoje jaučiamas prancūzų kultūros kontekstas – pavyzdžiai neretai atkeliauja būtent iš Prancūzijos, nagrinėjama prancūziškų žodžių etimologija. Kitiems galbūt gali užkliūti spalvų, drabužių skirstymas į moterų / vyrų, apskritai lyties pabrėžimas, tačiau juk kalbama apie praeitį, o istorijos nepakeisime. Negana to, apimant didelį duomenų kiekį, tikriausiai neįmanoma apsieiti be apibendrinimų, tad ir be kategorizavimo. M. Pastoureau remiasi įspūdingu faktų bagažu, tačiau ir gana aiškiai išreiškia nuomonę tam tikrais klausimais, ją argumentuoja.

Šią knygą skaityti galima priešokiais. Trumpi, iliustruoti skyriai, malonus rašymo stilius ir įdomus turinys nei per daug įpareigoja, nei tampa skaitalu. Tai sumaniai apdoroti ir patraukliai pateikti rimtų tyrimų duomenys, kurie ilgam išliks atmintyje, užpildys kultūrologijos spragas, leis suprasti, iš kur atkeliavo vieni ar kiti posakiai, tradicijos, konotacijos.

***

Istorikas, spalvų, vaizdų, emblemų ir bestiarijų specialistas Michelis Pastoureau yra „École pratique des hautes études“, kurioje 35 metus vadovavo Vakarų simbolių istorijos katedrai, direktorius emeritas. Daugybės knygų, kurios išverstos į per 30 kalbų, autorius.