Winston Churchill (1874-1965).Wikipedia.org nuotrauka

Kai Lietuvoje verda mūšiai dėl paminklų, poetų, partizanų ar politikos veikėjų vertinimo, dažnai girdisi aimana dėl unikalaus lietuviško polinkio vaidytis dėl praeities. Tačiau jis nėra išskirtinai lietuviškas, ir, matyt, yra būdingas visoms laisvoms visuomenėms, kur žmogus už nuomonę nėra baudžiamas kalėjimu ar mirtimi, kur istoriją gali interpretuoti visi, net jei tai daro neteisingai ar tendencingai (šmeižto atvejams yra teismai).

Šį kartą antrą vasario savaitę snaudžiantį Churchillio ugnikalnį pažadino Jungtinės Karalystės šešėlinės vyriausybės finansų ministro Johno McDonnello atsakymas į tinklaraščio Politico žurnalisto klausimą, ar jis laikytų Churchillį „didvyriu“, ar „piktadariu“. Pasirinkdamas antrąjį atsakymą, McDonellas priminė ir jo požiūrį lėmusį įvykį: 1910 m. lapkritį Churchillis pasiuntė kariuomenę į Velsą padėti policijai suvaldyti maištaujančių angliakasių. Tonepandžio miestelio centrinėje aikštėje streikininkai daužė parduotuvių vitrinas ir niokojo anglies šachtų savininkų turtą. Tuo metu Churchillis buvo liberalų vyriausybės vidaus reikalų ministras (jam buvo 34 m.).

Daugelis velsiečių Churchilliui to niekada neatleido, ir ši reputacijos dėmė persekiojo jį visą gyvenimą ir po mirties, nors pats įvykis, kaip rašo britų spauda, vertinamas nevienareikšmiškai. Tonepandžio riaušes išsamiai tyrusi istorikė Louise Miskell iš Svonsio universiteto teigia, kad Churchillio vaidmuo šiuose įvykiuose buvo neteisingai suprastas.

Istorikai Davidas Maddoxas ir Gwynas Evansas knygoje apie Tonepandžio riaušes „The Tonypandy Riots 1910/1911“ pakoregavo ar dekonstravo kai kurias paplitusias mitologizuotas pasakojimų versijas. Pasak jų, angliakasius labiausiai supykdė pats vyriausybės sprendimas įsikišti ir pasiųsti kariuomenę. Per keturis kariuomenės dislokavimo mėnesius jėga nė karto nebuvo panaudota, tačiau vien kareivių  buvimas prisidėjo prie to, kad angliakasiai nutraukė streiką. Įvykių išvakarėse dienraščio „The Daily Telegraph“ redaktoriui Alfredui Gardineriui rašytame laiške Churchillis jį tikino neturįs ketinimų panaudoti jėgą ir prisiimąs atsakomybę, kad to nebus.

Winstono Churchillio skulptūra Londone.

EPA nuotrauka

McDonello ištartas žodis „piktadarys“ ar „niekšas“ (angl. villain) kaip detonatorius sukėlė reakcijų sprogimą iš kairės ir iš dešinės: apie tai rašė ir komentavo didieji visų pakraipų britų laikraščiai, BBC televizija ir politikai.

Churchillio anūkas ir torių parlamentaras Nicholas Soamesas šį pasakymą nurašė kvailumui ir pareiškė, kad jo senelio reputacija atlaikys „dėmesio siekiančio trečiarūšio Lenino išpuolį“. Čia užuomina į McDonello pažiūras, dar 2013 m. jis yra viešai prisipažinęs, kad yra marksistas.

Buvęs užsienio reikalų ministras toris Borisas Johnsonas teigė, kad McDonnellas, vaizduodamas Churchillį kaip darbininkų priešą, „nesuvokia istorijos“ ir negeba įvertinti jo karjeros visumos. Jis priminė, kad būtent Churchillis 1908 m. pasirašė įstatymą, ginantį siuvimo pramonės darbuotojas, kai jų algas smarkiai sumažino plūstantys emigrantai iš Rytų Europos, jis pirmas įkūrė darbo biržas, įteisino draudimą nuo nedarbo. 

Leiboristų parlamentaras Ianas Austinas į tai reaguodamas socialiniuose tinkluose paskelbė, kad Churchillis yra pats tikriausias britų didvyris, kovojęs prieš Hitlerį ir už laisvę visame pasaulyje, ir parodė jo figūrėlę, kurią pagarbiai laiko namuose ant židinio atbrailos. Ministrė pirmininkė Theresa May prisipažino, kad jos darbo kabinete kabo Churchillio portretas. 2019 m. vasario 15 d. debatai dėl „Brexit“ parlamente prasidėjo pareiškimais apie Churchillio nuopelnus šaliai. Leiboristų parlamentarai nuo McDonello pasisakymo atsiribojo. Pats McDonellas jau kitą dieną tikslino ir švelnino savo poziciją.

Kiek anksčiau šūvį prieš Churchillį buvo paleidęs Škotijos žaliųjų partijos parlamentaras Rossas Greeras: išvadino jį „masinių žudynių organizatoriumi“, rasistu, baltųjų dominavimo šalininku. Su juo tiesioginiame ITV eteryje (2019-01-29) susirėmė laidos vedėjas Piercas Morganas, stojęs ginti Churchillio.

Tai ne visas pasisakymų už ir prieš sąrašas, bet pakankamas nubrėžti mūšio lauko konfigūracijas. Ši nuomonių poliarizacija Churchillio atžvilgiu turi seną tradiciją (apie tai rašiau čia).

Churchillis su darbininkėmis netoli Glazgo 1918 m. Wikipedia.org nuotrauka.

Ką visa tai reiškia, savo straipsnyje dienraštyje „The Guardian“ analizuoja skiltininkas Simonas Jenkinsas. Tai „nušvilpimo ir sutrypimo istorija: paralelinis pasakojimas, įkrautas netikra emocija, išsunkus iš jo neparankius faktus ir neišlaikant pusiausvyros; istorija kaip šališka dokumentinė drama (docudrama).“ Gal į tai galima žiūrėti kaip nekaltą pokštą, klausia autorius, juk britų komedijose, satyroje ir kituose meniniuose žanruose šaipomasi iš visko? Taip, į tai galima numoti ranka, bet rimtiems politikams taip „apiplėšti ir prievartauti“ istorijos nedera. Supaprastinti teiginiai, kuriuos naudoja populistai, yra pavojingi, nes atgaivina ir kursto senas gentines nuoskaudas.     

Pasak Jenkinso, anksčiau Churchillį vertino nedidelis akademinių istorikų cechas, dabar ši veikla tapo populiariu žodžių žaidimu, kurį gali žaisti kiekvienas. Apžvelgęs ilgą Churchillio valstybininko karjerą, autorius teigia, kad požiūris į istoriją, kaip susidedančią iš blogiečių ir geriečių, yra infantiliškas ir tinka vaikams, kurie dar nesugeba suvokti istorijos sudėtingumo. Tačiau būtent taip istorija naudojama tapatumo politikoje: garsieji istorijos vardai išrūšiuojami į draugus ir priešus. Churchillis iš tiesų yra pasakęs teiginių, kurie šiandien skamba rasistiškai, bet jis gyveno kitu laikmečiu, kai Britanija buvo imperija. Autorius siūlo morališkai nevertinti istorija tapusių garsiųjų asmenybių.

Turėjau pasukti galvą – kas čia sakoma? Juk yra aiškių grynojo blogio pavidalų (pvz., Hitleris ar Stalinas), kurių kaltė, kaip kriminalinėje byloje, įrodoma neginčijamai, tad dėl jų vertinimo niekas per daug iečių nelaužo. Tikriausiai autorius turi omenyje tai, kad nereikėtų suteikti moralinio pliuso ar minuso pagal vieną atskirą istorinės asmenybės epizodą, neatsižvelgiant į visumą, ir aišku, kad reikia tirti jų gyvenimą bei veiklą, nesiangažuojant iš anksto ir neselektyviai. Pratęsiu bendrosios teisės analogiją: idealiuoju atveju, kaip civilinėje byloje, sprendimą asmens naudai ar nenaudai turėtų lemti įrodymų persvara į vieną ar į kitą pusę. Bet dažnai istorinės asmenybės nėra tobulai homogeniškos, ištisai juodos ar baltos; jų vertinimą sąlygoja kiekvieno asmeninė patirtis (nuskriaudė, išgelbėjo ar davė saldainį), vertintojo gebėjimas matyti bendrą paveikslą, kartais noras tikslingai pasirinkti tik juodą dėmę ir ją išdidinti. 

Churchillis 1949 m. Londone. Wikipedia.org nuotrauka

Kai istorija suvedama iki paprastos formulės ir istorinis vardas tampa vėliava, už kurios rikiuojasi šalininkų armijos, kiekvienas herojaus profilio neatitinkantis štrichas įsiūbuoja jausmų audras. Kartais atminties karo veiksmus įžiebiantis „nederantis štrichas“ yra tiesa, kartais per neišmanymą, nebrandumą, pasikarščiavimą ir panašiai kieno leptelta ar parašyta nesąmonė, kartais sąmoningas melas, kiekvienas atvejis skirtingas. Kai paminima konkreti asmenybė, naivu tikėtis, kad nebus pagrįstai ar nepagrįstai įsižeidusiųjų ir besipiktinančiųjų, bet lygiai taip pat naivu rūstauti, kad įsižeidusieji drįsta piktintis ir reikalauja satisfakcijos.

Natūrali pliuralistinės demokratijos terpė, matyt, tokia ir yra: kai džiaugiamės, kad galima diskusijų ir nuomonių įvairovė, turime susitaikyti su tuo, jog kartais būna ir nemalonu, kaip kartais būna blogas oras. Tad aistrų dėl Churchillio atminimo vulkano išsiveržimo kontekste spręskite patys, ar lietuviškas pomėgis svarstyti, perkainuoti, ginčytis dėl savo istorinių asmenybių ir istorijos ženklų yra išties išskirtinis, ar bendro kalbėjimo nebuvimas yra visuomenės ligos simptomas, ar jos nevaržomo daugiabalsiškumo atspindys.

2017 m. leidykla „Briedis“ išleido keturis Winstono Churchillio atsiminimų tomus apie Antrąjį pasaulinį karą: „Pakeliui į katastrofą“ (iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas), „Vieni“ (iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas ir Antanas Šernius), „Didžioji Sąjunga“ ir „Triumfas ir tragedija“ (iš anglų kalbos vertė Daina Valentinavičienė).