Asociatyvi nuotrauka. Pixabay.com nuotrauka

„Šiandienėje visuomenėje yra labai daug netikinčių žmonių, kurie nepažįsta Kristaus. Tačiau jie dažniausiai turi kategorišką nuomonę apie Bažnyčią ir krikščionybę, vadovaujasi klišėmis, kurios neturi nieko bendro su realybe, ir pagal jas daro išvadas. Panašiai yra ir su LGBT bendruomene – nedaug žinome ir nepažįstame, bet stereotipai gyvi, o nuomonė kategoriška“, – teigia moteris, priklausanti Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje įkurtai LGBT vaikus auginančių tėvų ir vaikų savitarpio pagalbos grupelei.

Ji turi transseksualų vaiką ir šiame pokalbyje yra pristatoma kaip Mama. Diskusijoje taip pat dalyvavo homoseksualus vyras Jonas (vardas pakeistas), ir parapijos klebonas, grupelės dvasinis palydėtojas br. Evaldas Darulis OFM. Kalbėjomės apie tai, kaip susikūrė ši grupelė, kokių kančios kelių turi perreiti žmonės, kol priima savo netradicinį lytiškumą, kaip jie jaučiasi Bažnyčioje ir kaip turėtų keistis krikščionių komunikacija LGBT grupės žmonių atžvilgiu. 

Katalikų Bažnyčios požiūris į homoseksualumą yra apipintas visokiomis spekuliacijomis ir visada kelia didelių aistrų tiek tarp tikinčiųjų, tiek plačiojoje visuomenėje. Kai popiežius Pranciškus vienoje savo apaštalinių kelionių pasakė „kas aš toks, kad juos teisčiau“, pasaulio žiniasklaidoje nusirito emocijų banga, lyg tai būtų kažkas visiškai naujo ir netikėto. Visgi Bažnyčia yra pasisakiusi apie homoseksualius asmenis ir jų pastoraciją gerokai anksčiau. Ką apie tai rašė kūno teologijos pradininkas popiežius Jonas Paulius II?

Br. Evaldas Darulis: Bažnyčia visų pirma žiūri į žmogų. Homoseksualumas – tai vienas iš aspektų, kuo žmogus jaučiasi, koks yra gimęs. Šiuo atveju aš negaliu kalbėti apie homoseksualų žmogų kitaip nei apie visus kitus pasaulyje. 

Tame dokumente netgi labai aiškiai pabrėžiama, kad homoseksualumas pats savaime nėra nuodėmė. Svarbu, kad tas suvokimas ateitų ir į tikinčiųjų širdis, nes dabar daliai žmonių dar atrodo, kad vien tik todėl, kad žmogus taip jaučiasi, jau kažkas su juo yra negerai. Visų pirma Bažnyčia visuomet turi būti ta, kuri moka išklausyti ir priimti visus žmones, žiūrėti į juos su meile. Popiežius teisingai sako: „Kas aš toks, kad juos teisčiau?“ 

Popiežius Pranciškus pridėjo dar ir tai, jog Bažnyčia ir krikščionys turi atsiprašyti gėjų bendruomenės už netinkamą elgesį ir diskriminaciją, nes pats Katalikų Bažnyčios katekizmas teigia, kad jie privalo būti gerbiami bei sulaukti pastoracinio palydėjimo. Pamenu, kaip dalis žmonių tuomet sureagavo, dėl ko čia turime atsiprašyti. Ogi todėl, kad labai dažnai tam tikros grupės žmonės yra ne vien tiktai teisiami, bet ir diskriminuojami, visaip pravardžiuojami, niekinami ir šmeižiami. Ar galiu vadintis krikščionimi, dvasininku, jeigu nemoku net parinkti tinkamų žodžių savo terminologijoje. Norint kokybiškai atlikti žmonių palydėjimą ar evangelizaciją, reikia galvoti, kas pas mane apskritai ateis. Užsitvėrus tokiomis nuostatomis atsiranda didžiulė nepraeinama siena. Bažnyčia negali rūšiuoti žmonių, nes Dievas nerūšiuoja. Netgi popiežiui rezervuotos nuodėmės yra atleidžiamos. Kuo tada tie žmonės prasikalto, kad jie tokie gimė?

Turbūt daugumai tikinčiųjų jau suprantama, kad kitokia seksualinė orientacija pati savaime nėra nuodėmė. Tuo tarpu į skaistumą kviečiami visi šeimos nesukūrę žmonės – ir kunigai, ir pašvęstieji, ir viengungiai, ir jaunimas. Kaip reikia tikslingai sudėlioti akcentus, kad homoseksualumas nebūtų tapatinamas su nuodėme ir, kita vertus, išliktume tiesoje ir Bažnyčios mokymo šviesoje?

Br. Evaldas Darulis: Paprastai kalbant apie vyrus ir moteris mintys nesisuka vien apie seksualumą. O jeigu tik kalba pakrypsta apie homoseksualius asmenis, tai iškart galvojame apie seksualumą. Yra visiškai kiti dalykai, apie kuriuos turėtume kalbėti. Mes juk susėdę prie stalo, kalbėdamiesi su žmogumi, nepradedame kalbos nuo klausimų, kaip tau šeimoje sekasi lytinis gyvenimas, ar pavyksta laikytis Bažnyčios mokymo. Bet jei tik pasirodo homoseksualus žmogus, iškart pradedama nuo intymių santykių. O gal verčiau pasidomėkime, kaip jam apskritai sekasi gyvenime, darbe, jo artimoje aplinkoje, Bažnyčioje, maldos gyvenime. O dalykai, kurie gali būti susiję su nuodėmingu pasauliu, yra to žmogaus asmeninis reikalas, kurį jis, jei yra tikintis, aiškinasi su savo dvasios vadovu ar kunigu.

Neseniai mums kalbantis sakėte, kad yra skirtumas tarp žmonių, kurie gimė homoseksualios orientacijos, ir tų, kurie dėl nuodėmės pasekmės pradėjo tokį gyvenimą jau būdami suaugę, prieš tai turėję įprastus heteroseksualius santykius.  

Br. Evaldas Darulis: Man sunku apie tuos žmones kalbėti ir daryti apibendrinimus, kadangi kiekvienas atvejis yra individualus. Mūsų grupelėje tokių žmonių nėra. Sakykim taip, kad netvarkingas gyvenimas gali privesti prie tam tikrų netvarkingų pasirinkimų. Tai net nebūtinai susiję su žmogaus seksualumu. Atsitinka tokių atvejų, kai žmonės, vesdami netvarkingą seksualinį gyvenimą, prieina prie visokiausių kraštutinumų, kurie yra nemoralūs ir antibažnytiniai. Tačiau net ir tokiu atveju kunigas turi būti pasiruošęs tokiam žmogui padėti. Tačiau tokiu atveju jau sakyčiau žmogui, kad bandytų nepraktikuoti tų nuodėmingų dalykų. Tačiau čia yra kiekvieno žmogaus asmeninio gyvenimo pasirinkimai, nesusiję su kažkokiomis grupėmis, tokiomis kaip LGBT. 

Mama: Mano nuomone, teigimas, kad vieni žmonės gimsta homoseksualūs, o kiti tokie tampa, yra paprasčiausias mitas. Tie „tampantieji“ dažniausiai yra biseksualūs. Kitaip tariant, turi ir vieną, ir kitą orientaciją. Be to, reikia suprasti, kad žmogus iki tam tikro amžiaus bando sau neigti, kad yra kitoks. Jis iš paskutiniųjų stengiasi gyventi „normalų“ gyvenimą, nes jam sunku sau pačiam prisipažinti tikrąją lytinę tapatybę. Dėl to tikroji seksualinė orientacija dažniausiai paaiškėja vyresniame amžiuje.

Jonas: Visiškai pritariu. O tie „išgijimo“ atvejai man atrodo susiję su biseksualumu, kai žmogus gali tą padaryti. Aš, būdamas homoseksualus, neįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip, kaip tą galima pakeisti. Tikrai negalima, nes greičiausiai, kaip sako mokslininkai, viskas nulemiama jau motinos įsčiose. Tai nuo pačių seniausių laikų egzistavo, yra dabar ir bus ateityje. Mes nežinome paskirties, kodėl tokie žmonės gimsta, bet galbūt kažkada ateity tai bus atskleista. 

Aš pats perėjau ilgą savęs neigimo periodą, nesupratau, kaip į visa tai žiūrėti per tikėjimo prizmę, kodėl visa tai nutiko man. Dalį laiko mačiau tai kaip Dievo bausmę, norėjau atitikti normas. Tai be galo sunkus periodas, ir tik priėmus save tokį, koks esi, labai palengvėja. Būtent per Bažnyčią gavau palydėjimą, kur supratau, kad esu ypatingas, turiu kažkokią paskirtį, kad turiu pažiūrėti į tai kaip į Dievo dovaną. Toks savęs nepriėmimas truko daugiau nei dešimt metų, iki pat studijų laikų. 

Kun. Evaldas Darulis OFM

Evgenios Levin nuotrauka

Jonas truputį papasakojo apie savo kelionę susitaikymo link. Ne lengvesnį kelią tenka pereiti ir homoseksualų ir translytį vaiką auginantiems tėvams. Kaip maldoje ar bendraujant su kunigais atsakėte sau į klausimus „Kodėl mano vaikas gimė toks“? „Galbūt aš ar mudu su sutuoktiniu padarėme ką nors ne taip“? Ką patartumėte tiems, kurie šiuo metu išgyvena panašią krizę?

Mama: Aš buvau tradicinė homofobė, tikėjau visais sovietiniais mitais, kad tokiais tampama, išvedama iš kelio, kol mano pačios šeimoje tai neįvyko. Man iš tiesų buvo labai sunku išgirsti, kai mano vaikas man pasisakė, kad yra LGBT. Patyriau didelį šoką ir labai sunkiai sekėsi šią žinią priimti, ilgai negalėjau su tuo susitaikyti, visaip bandžiau įrodyti, kad tai netiesa, taip negali būti, kad vaikas klysta.

Žinoma, visų pirma ėmiau kaltinti save, kad galbūt kažką ne taip padariau, gal kažką pražiūrėjau. Beje, iš kai kurių žmonių, sužinojusių apie mano situaciją, tikrai galima pajusti nuomonę, kad tai – auklėjimo problema. Tokie momentai paprastai būna patys skaudžiausi. Jeigu užauginau du vaikus, tai argi vieną gerai auklėjau, o kitą blogai? Su vienu elgiausi teisingai, o su kitu ne? Tad tikrai labai daug klausimų teko sau atsakyti. Skaičiau mokslinę literatūrą, ėjau į dvasinės paramos grupę. 

Priimti šią situaciją, žinoma, labiausiai padėjo laikas. Taip pat padėjo ir psichologinė tėvų savitarpio pagalbos grupė, į kurią iš pradžių labai bijojau eiti. Bijojau labiausiai savęs, savo emocijų, taip pat bijojau išvysti asocialius tėvus, nes buvau žiniasklaidoje skaičiusi, kad LGBT vaikai dažniausiai yra iš asocialių šeimų. Tačiau nuėjus nuo pečių tarsi didelis akmuo nusirito, nes pamačiau, kad visos mamos ir tėvai yra normalūs, inteligentiški, draugiški žmonės, kai kurie dirbantys atsakinguose darbuose ir einantys aukštas pareigas. Ši grupelė prieš keletą metų susiformavo tėvų iniciatyva, kadangi sužinojus tą faktą visada jautiesi vienas ir atrodo, kad tavęs niekas nesupras. Norisi pasidalinti, bet supranti, kad negali, nes žmonės, neturintys panašios patirties, paprasčiausiai negalės, o gal nenorės suprasti. 

Jonas: Kai atsivėriau savo mamai, ji pasakė: „Aš esu moderni mama, melsiuosi, kad pasikeistum.“ Pagalvojau – penkiolika metų meldžiausi aš, žiūrėsiu, kaip tau dabar seksis. Manau, kad tuo momentu ji dar negalėjo kitaip priimti žinios, bet vėliau, laikui bėgant, apmąstė ir susitaikė. Kartą važiavome į iškylą dviračiais ir ji pasakė, kad myli mane tokį, koks esu. Malda čia nieko nepakeis, nes Dievas taip sukūrė, kiekvienas esam tobulas Dievo kūrinys su visu tuo, kuo esam. Išsižadėti kažkokios savo dalies neišeina. Atleidus sau atsiveria šansas mylėti, būti mylimam, kurti gyvenimą, šeimą. 

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje inicijavote bendrą anoniminę savitarpio pagalbos grupę tėvams, turintiems LGBT+ vaikus ir jų vaikams. Kada ir kaip pajutote, kad tokia grupė yra reikalinga? 

Br. Evaldas Darulis: Lietuvoje, ko gero, ligi šiolei nebuvo tokios grupelės Bažnyčioje, kuri viešai pasiskelbtų laukianti narių. Mūsų grupelę inicijavo patys nariai, atėję pas mane pasikalbėti ir išsakę poreikį. Tie žmonės nori išsiaiškinti, pasikalbėti, eiti dvasiniu keliu, ruoštis sakramentams ir gyventi sakramentinį gyvenimą. Tų žmonių tikslai yra gražūs. Dabar padidėjo susidomėjimas, gavau keletą elektroninių laiškų, turėjau porą pokalbių su kunigais. 

Jonas: Visada be galo skaudu būna, jei ateini į bažnyčią ir išgirsti tenai, kas natūralu ir kas nenatūralu, cituojami autoritetingų ganytojų žodžiai. Kaip galima tokioje bažnyčioje pasijausti? Praėjau ilgas paieškas ieškodamas, kur galėčiau jaustis geriau. Galiausiai susiradau Bernardinų parapiją.

Taip pat buvo periodas, kai ieškojausi maldos ir savitarpio pagalbos grupelės. Žinojau, kad užsienyje yra tikinčių homoseksualių žmonių grupės, ieškojau, gal ką nors rasiu ir Lietuvoje. Tuo metu nieko nepavyko rasti, o kadangi laisvai kalbu lenkiškai, susiradau tokią grupelę Lenkijoje, prisijungiau prie jų. Man labai patiko jų organizacija, dalyvaudavau rekolekcijose ir eitynėse, porą kartų per metus vis nuvažiuodavau. Tuomet po kurio laiko per pažįstamą sužinojau, kad Evaldas kuria maldos grupę čia, Bernardinuose. 

Mama: Man asmeniškai susitaikymo ir gijimo procese labai padėjo apsilankymas LGBT vaikus turinčių tėvų konferencijoje užsienyje. Konferenciją surengė tėvų grupė, kuri buvo sukurta prie Jėzuitų ordino ir gavo brolių jėzuitų dvasinį palydėjimą. Taigi man kilo mintis, kad ir Vilniuje kažkurioje parapijoje būtų galima įkurti panašią grupę. Galvojau, kad būtent tikėjimas gali padėti tokių vaikų tėvams išgyventi kančią, priimti savo vaiką kaip Dievo kūrinį. Taip gimė mintis, kad Bernardinų parapijoje galėtų atsirasti tėvų grupė, kurią dvasiškai palydėtų broliai pranciškonai. Deja, tenka pripažinti, kad pradžioje susidomėjimo beveik nebuvo, gavau tik vieną laišką su klausimu, ką mes toje grupėje veiksime, bet po to supratau, kad tas žmogus tikėjosi patarimų, kaip perauklėti „paklydusį“ vaiką. Po kurio laiko br. Evaldas pasiūlė suburti bendrą grupelę, kurioje rinktųsi LGBT asmenys ir jų tėvai, artimieji.  

Man regis, kad jūsų, krikščionių iš LGBT grupės arba turinčių tokius artimuosius, vaidmuo komunikacijoje yra labai svarbus. Tai, kad šiandien esate ir kalbate. Kartais atrodo, kad vienoje pusėje yra Bažnyčia, o kitoje – LGBT, kurie rėkia ir yra priešiški krikščioniškoms vertybėms. Galbūt tikrai trūksta balsų, kurie sakytų, pažvelkite, mes čia, esam krikščionys kaip ir jūs. 

Jonas: Suprantu, bet heteroseksualūs asmenys juk nešaukia – sveiki, čia mes. Aš nežinau, kodėl turėčiau kažkam afišuotis. Esu kas esu, o kam reikia, sužino. 

Kartais tokie dalykai daromi dėl bendrojo gėrio. Pavyzdžiui, daugiavaikės šeimos irgi rengia eisenas, parodydamos, kad nieko baisaus turėti daugiau vaikų, kad tai yra džiaugsmas, dovana. Kažkada tai buvo savaime suprantama, o dabar nebe, tad yra prasmės priminti. 

Mama: Stereotipas, kad Bažnyčia neigiamai žiūri į homoseksualumą, išties tebėra gyvas. Verta parodyti, kad yra katalikiškų bendruomenių, kurios su meile priima tokius žmones. Tam šiandien ir kalbamės, tam ėjome į radijo laidą.  

Jonas: Matau daugiau prasmės ne tiek žiniasklaidos reportažuose ar laidose, kiek asmeniniame santykių lygmenyje, atsiveriant draugams, pažįstamiems. Kuo tas ratas platesnis, tuo geriau. Jeigu noriu ir matau poreikį, pasisakau konkretiems žmonėms. 

Iš kokių žmonių sulaukiate daugiau supratimo – tikinčiųjų ar netikinčiųjų? Aišku, jeigu čia įmanoma kažkaip pamatuoti.

Jonas: Mano aplinkoje tikintys žmonės nėra užkietėję, konservatyvūs, kurių pažiūros būtų labai kietos. Tikrai esu atsivėręs nemažam skaičiui žmonių, tarp jų ir priklausantiems krikščioniškam jaunimui. Manau, kad labai svarbu, kokie krikščionys tave supa. 

Mama: Aš ne visiems draugams esu papasakojusi apie situaciją savo šeimoje. Iš žinančiųjų dalis supranta ir priima besąlygiškai, kitiems tuo tarpu yra per sunku, jie nepajėgia atsisakyti savo įsitikinimų. Kyla mintis, ką jie pasakytų, jeigu jų šeimoje taip atsitiktų. Juk tai gali būti nebūtinai savi vaikai – gali būti anūkas ar anūkė, sūnėnas, dukterėčia. Manau, jog niekas iš tėvų nesitiki, kad jų šeimoje gali atsitikti toks atvejis, lygiai kaip niekas nesitiki, pavyzdžiui, susilaukti neįgalaus vaikelio. Visi tikisi turėti normalius, sveikus, gražius vaikus. O tuo labiau, kai augini protingą, guvų ir sveiką vaiką, neateina net tokia mintis, jog jis gali būti LGBT. Manau, kad visi turime būti pasiruošę su meile priimti savo vaiką, savo artimą, kad jis nebijotų atsiverti ir pasisakyti.