Poetė Erika Drungytė. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2018 m. Nr. 2).

2018 m. rugsėjį kaunietei poetei ERIKAI DRUNGYTEI už eilėraščių knygą „Patria“ Pasvalyje įteikta Bernardo Brazdžionio literatūros premija. Nors ji skiriama nuo 2011 metų, tačiau pirmą kartą tokią garbingą misiją atliko pasvaliečiai, Kaunui nusprendus atsisakyti šio apdovanojimo.

„Literatūriškai stipri Erikos Drungytės knyga šia prasme yra išskirtinė, nes drąsiai lydo kūrybiškumą ir patriotiškumą, šiuomet šitaip atvirai reikšti nemadingą. Lydo tarytum vykdydama paties B. Brazdžionio prisakymą kūrybai – beatodairiškos drąsos prisakymą. Turime poezijos knygą, kupiną asmeninės ir visuomeninės aistros, turime tikros poezijos knygą“, – taip E. Drungytės knygą apibūdino kraštietis poetas Vladas Braziūnas, 2013 m. Bernardo Brazdžionio literatūros premijos laureatas.

Tačiau ką apie poeziją ir tapatybę kalba pati E. Drungytė, ką jai apskritai reiškianti kūryba? 

Erika, galvojant apie tavo poetinę tapatybę, jei apskritai galima tokią apibrėžti, norisi pastebėti, kad esi itin ištikima sau. Ne, nenoriu pasakyti, kad kartojies – skaitant tavo knygas tikrai pastebėtina raida, ieškojimai. Tačiau jie labai natūralūs, tikri, rodos, niekada nemėginta kopijuoti, nuskaityti, matuotis tai, kas ne tavo. Šiek tiek pažindama galėčiau tą patį pasakyti apie tavo asmenybę – tvirta, savarankiška, su aiškiomis vertybinėmis gairėmis. Kaip tau pavyksta išlikti tokiai – gyvenime ir poezijoje?

Oho! Ačiū, kad apskritai kalbi su manimi ir apie mane. To niekas nedaro. Atsakymas į klausimą būtų labai trumpas – noriu gyventi ir kurti iš tikrųjų. Nesu produktyvi poetė, kiti jau išleidę po kokį dešimtį ir daugiau rinkinių. Nemoku dirbti pastoviu ritmu, skirti kiekvieno ryto ar savaitgalio rašymui. Ateina temos, ateina melodija, tada galiu per porą mėnesių parašyti knygą.

Va tas ritmas, žodžių muzika turbūt ir yra mūsų savitumas – juk kiekvienas girdime skirtingai. Visada laikiausi savo klausos. Ji yra pagrindinis ir poezijos, ir gyvenimo kriterijus, ja pasitikiu. Man labai malonu bendrauti – tai mano aistra nuo vaikystės. Galiu prieiti prie bet kokio kalibro žvaigždės ir pradėti kalbą, tačiau niekada nenorėjau prie kažko pastovėti, su kažkuo pakalbėti, nusifotografuoti – ir va, jau reikšmingesnė.

Kaip tai daro politikai, mėgindami pakelti savo prestižą. Šlykštu. Ne. Arba aš pati padarau tai, kas man suteikia teisę būti vienoje gretoje su man svarbiais žmonėmis, arba nelendu į akis. Turiu galvoje ir dvasines pastangas, ir žinias, ir kūrybą, ir darbus. Kartais jaučiu stiprius signalus, kuriais žmonės įspėja, kad nesu pageidaujama jų kompanijoje, tam tikrame „saviškių“ ratelyje.

Nesibraunu, atsitraukiu. Nenoriu įtikti, įsiteikti. Tai gali sukurti pasipūtimo ar arogancijos įspūdį. Iš tiesų labai myliu žmones, dėl kiekvieno galiu pasistengti labiau nei dėl savęs, tačiau man nepriimtinos veiklos už nugaros. Intrigos, apkalbos, silpnesniųjų pajuokimas, diktatas, pasmerkimas dėl pažiūrų, vienos tiesos kuopelės.

Iš savo trauminės vaikystės nešuosi galbūt hipertrofuotus teisingumo, humanizmo siekius ir dešimties įsakymų imperatyvą, didžiulį savisaugos instinktą, nepasitikėjimą. Galbūt veikiu labiau intuityviai ir emocingai. Klystu iš nežinojimo. Bet tikiu, kad toks individualizmas, kurį man apibrėžia gilus išgyvenimas, yra geresnis variantas nei kompromisinis, merkantilinis, fariziejiškas ar servilistinis.

Jei mane būtum sutikusi anksčiau, būtum klaususi, kodėl esu tokia karštakošė. Bet su amžiumi išmoksti daryti pauzes ir palaukti, kol vėjas nupūs paviršiuje esančius šapus. Tik laikas atidengia tikrumas. 

Viename konkurse Maironio lietuvių literatūros muziejuje pabrėžei filologinį pamušalą kūryboje, jo svarbą. Pati esi vadinama lingvistine poete. Ar pritari šiam titului? Kaip manai, ar čia įtakos padarė filologinis išsilavinimas (net iki daktaro laipsnio)? Ir apskritai – kodėl jis svarbus poetui?

Poetui filologinis išsilavinimas gali būti net kenksmingas. Ne, nepritariu nei tai lingvistinei poetei, nei laipsnių svarbai. Filologiją minėjau platesne prasme. Tai kalbos suvokimas. Poetui kalba yra tai, iš ko jis gali daryti stebuklus. Vadinasi, jis turi ją ne tik girdėti, suprasti, jausti, bet įsimylėti „lig gyvuonies, lig pašaknų“.

A. Strazdas mums parodė, kaip kalbėti širdimi, A. Baranauskas atskleidė garsyno poetiką, Maironis išskleidė patriotizmą, D. Kajokas išskaidrino minimalistinį dzenišką būsenos pagavimą, V. P. Bložė – beprotišką prasmių džiazą... Tokių pavyzdžių, kuriais patvirtintume dieviškai įstabų lietuvių poezijos lauką, ne vienas, o juk kalbėtume ne apie filologus... 

ERIKA DRUNGYTĖ: Savo tapatybę suvokiu labai giliai ir tvirtai. Ne, nesu žmogus be vietos. Esu vienišas žmogus. 

Erika, apie „Patria“ – poetinio subjekto santykis su istorija – tautos ir tavo pačios mėginimas „įsivietinti“, suvokti save tiek iš „amžinojo laiko“ perspektyvos – kodėl šios temos, poetinės nuostatos? Ką Tau reiškia išorinės ir vidinės rezistencijos sąvoka?

Užaugau prieštaraujančių nuomonių aplinkoje. Manau, daugybė šeimų patyrė tą skilimą – kai vieni seneliai palaikė žaliuosius, kiti raudonuosius. Nelengvas išbandymas vaikui. Ir nors iš baisų, nežmonišką skurdą, badą, pažeminimą kentusių žmonių lūpų skambėję socialinės lygybės, brolybės bei taikos lozungai atrodė be galo patrauklūs, vis dėlto mane paėmė inteligencija, intelektualumu ir orumu šviečianti pusė.

Manimi gal vienintele iš anūkų taip pasitikėjo močiutė ir diedukas – daug pasakojo, atskleidė. Tada manyje užaugo pirmoji tapatybė – Kaunas, sostinė, jos žmonės, kultūra, švietimas, gerovė. Būdama paaugliukė patekau tarp tokių žmonių, kurie kalbėjo draudžiamomis temomis, dalijosi spausdinimo mašinėle atkaltomis literatūros, filosofijos, istorijos knygomis...

Nors nuo mažens žinojau, kad niekada nebūsiu fabriko darbininke, kolūkiete ar buhaltere, tie slaptieji pogrindžiai dar labiau įtvirtino kitą tapatybę – priklausymą tam tikrai socialinei grupei. Tuomečiuose Mokytojų namuose, o iš tiesų – Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Mintautas Pečiulis buvo subūręs folkloro mėgėjus – dainavau, šokau, važinėjau į ekspedicijas. Ši veikla ir prieš pat Sąjūdį lankyta sekmadieninė mokykla paskatino nerti į istoriją, kalbos etimologiją.

Žodžiu, buvau labai aktyvi ir smalsi mergaitė, kuriai buvo baugu būti namuose, nebent visiškai vienai su knygomis. Bet, kaip yra sakęs J. Brodskis, maža fizinė erdvė išplečia dvasines erdves. Vaikystėje gyvenau absoliučiai paraleliniame pasaulyje. Vėliau man buvo padovanota laimė pažinti daugybę fantastiškų žmonių, kurie taip pat yra tapatybės dalis. Tad „Patria“tėra tų patirčių atsklanda – sąmoningas teminės knygos rašymas, patvirtinimas balsu to, koks yra mano pasaulis, jei jį lokalizuojame Lietuvoje.

Tėvynė – vėlgi – viduje ir išorėje. Man atrodo, net vyraujant kosmopolitizmui, tai – pamatas, kertinė ašis, ant kurios galima statyti „aš“ tapatybę. Ar kada nors yra tekę jaustis žmogumi be vietos?

Savo tapatybę suvokiu labai giliai ir tvirtai. Ne, nesu žmogus be vietos. Esu vienišas žmogus. 

Erika, vėl iš privataus pokalbio per „Poetinį Druskininkų rudenį“. Esi trijų puikių vaikų mama (sąmoningai rašau prieky, ir žinai kodėl), „Nemuno“ vyriausioji galva, vertėja, kritikė. Kaip sekasi suderinti visus šiuos vaidmenis? Gali išskirti svarbiausią?

Nėra vaidmenų. Yra gyvenimas. Kol mėginau kažkam save įrodyti, gal tai ir buvo vaidmenys... Nors taip nepavadinčiau. Tai buvo iššūkiai sau, kuriuos įveikiau, išmokau pamokas. Visi laipsniai, pareigos – lukštas. Užauginti tris žmones, pasistatyti namą, pasodinti sodą, parašyti knygą, imtis atsakomybės išsaugoti su mano miestu siejamą leidinį, išversti eilėraštį – juk tai nuostabu. Aš dabar tiesiog gyvenu ir darau tai, kas man patinka. Svarbiausia? Svarbiausia yra meilė. Jos visada per maža...

ERIKA DRUNGYTĖ: Man užtektų vien lietuvių poezijos, kad išgyvenčiau. Apskritai manau, kol bus nors vienas lietuviškai rašantis poetas, eseistas, dramaturgas, romanistas, tol ir bus ta mūsų tauta.

„Patria“ įvertinta net trimis literatūrinėmis premijomis. Pastaroji – Bernardo Brazdžionio, kuri įteikta Pasvalyje. Koks tavo santykis su apdovanojimais – jie Tau svarbūs?

Savo kūrybiniame lauke per premijas esu susieta su keliomis pavardėmis – Salomėja Nėrimi, Elena Mezginaite, Antanu Baranausku ir Bernardu Brazdžioniu. Bet net ir gavusi premijų, nesu pastebima, aptariama. Lyg būčiau išbraukta iš rašytojų gildijos. Todėl belieka pasikliauti mirusiaisiais ir jų globa (šypsosi). Visos premijos yra įrašai istorijoje, visi santykiai yra gyvos širdies reikalai. Jie svarbesni. 

Kokias regi šiuolaikinės lietuvių literatūros tendencijas? Kas stebina, džiugina arba piktina?

Manęs niekas nepiktina. Literatūra yra istorijos dalis, jai būdingi tie patys kaitos dėsningumai, juk tai natūralu. Lietuviai yra nuostabūs rašytojai. Dieviški poetai. Pasakiau čia kažkokį oksimoroną... Bet man užtektų vien lietuvių poezijos, kad išgyvenčiau. Apskritai manau, kol bus nors vienas lietuviškai rašantis poetas, eseistas, dramaturgas, romanistas, tol ir bus ta mūsų tauta.

logo