Poetas Kęstutis Navakas. Evgenios Levin nuotrauka

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus portalas Kaunorasytojai.lt

Nebūtina viską priimti kaip tiesą, tai reikia priimti kaip būtinybę.

Franz Kafka

Jau senokai ant mano stalo gulėjo dvi poeto Kęstučio Navako prozos knygos – romanai „Vyno kopija“ (Vilnius: „Tyto alba“, 2016 m.) ir „Privatus gyvulėlių gyvenimas“ (Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m.). Tiksliau, viena įsitaisė anksčiau, kita – šiek tiek vėliau. Žvelgdamas į jų viršelius jaučiausi kaip lenkų poeto Konstanty’io Ildefonso Gałczyńskio Hamletas, niekaip negalėjęs pasirinkti: Kava. Ne. Arbata. Ne. Kava. Ne. Arbata. Ne. Ne. Kava. Kava arbata. Arbata. Kava. Kava. Kava. Kava. O gal arbata? Tasai Hamletas, neradęs sprendimo, nusibaigėir, vengdamas tokios baigties, ryžausi – atsiverčiau „Vyno kopiją“, pirmąjį poeto romaną.

Bemat buvau įtrauktas į fantasmagorišką, nerealų pasaulį, kuriame apstu kultūrinių (kultinių) nuorodų, daugiasluoksnių realybių-mistifikacijų, susapnuotų ar būtent tikrųjų aliuzijų, ekskursų į praeitį, citatų, hipertekstų, netikėtos temų kaitos ir panašių postmodernizmo ženklų. Be abejo, „Vyno kopija“ – postmodernistinis romanas su daugeliu šiam žanrui būdingų ypatybių ir lietuvių literatūroje nėra naujovė – pakanka prisiminti Herkų Kunčių ar Sigitą Parulskį, kurie jau daug anksčiau savo kūriniais atvėrė postmodernizmo šliuzus. Tik nežinia, kuo sekdami – ar velioniu prancūzų Boris Vianu, jau kažikada spjaudžiusiu ant mūsų kapų, ar šiuolaikiniu rusų Viktoru Pelevinu, apdujusiu nuo sapnų apie vabzdžius ir Čiapajevą.

Kad ir kaip būtų, nesileidžiant į kvazitekstų išsamią lyginamąją analizę, bent šių minėtų ir neminėtų postmodernizmo meisterių įtaka mūsų lietuviams literatams akivaizdi ir abu rungiasi, Mikhailo Epsteino žodžiais tariant, kaip „išeiti iš proto paties proto ribose“.

Man regis, tai bene imliausias postmodernistinio romano apibūdinimas. Tasai nuprotėjimas, išėjimas, išsikraustymas iš paniekinto sveiko proto ir realybės pateikiamas kaip žaidimas, su saviironija, su krizenimu – bet kokių įprastų normų neigimas tampa vos ne privalomu, belieka rašyti tik kuo įmantriau ir išradingiau, tiksliau, kaskart vis bjauriau ir būtinai obsceniškai.

O Kęstutis Navakas, nors ir naudoja postmodernizmo paletę, išvengia minėtų vilkduobių, pagundų šokiruoti ir priblokšti. Jam nereikia keiksmų, įvairiausio plauko perversijų, seksualinių patologijų. Tie intelektualiniai žaidimai ir aliuzijos verti rimto dėmesio ir išgliaudymo.

Ar jie vargina? Kai kuriuos gal net erzins, nes reikalaus tam tikrų proto ir intelekto pastangų, o jeigu protas miega… „Miegantis protas pagimdo pabaisas“, – sakė Francisco de Goya, tad reikia tik džiaugtis, jei K. Navakas priverčia būdrauti ir užsiimti intelektualinėmis pratybomis, tikrinant savo žinias ir apsiskaitymą.

Nevaržoma ir intelektuali K. Navako fantazija čia trykšte trykšta, juk jau nėra nei laiko, nei tos įprastos, absurdiškos realybės, asmenybę varžančių rėmų, draudimų, fobijų. Herojus laisvas ir mėgaujasi tąja laisve, atsidurdamas nematytuose pasauliuose, patirdamas aibę neįprastų nutikimų ir susitikimų.

Romano pagrindinis veikėjas – toks K., pasakojamos jo istorijos-antiistorijos-sapnai, o retsykiais K. ir pats atsiveria ir papildo juos savais intarpais. Autobiografiniai motyvai nelengvai įžvelgiami, jie išmoningai užšifruoti, viskas šiose sapningose sakmėse suvinkliota ir sumazgytatačiau galima įžvelgti ir tam tikrą personažo palyginimą su Franzo Kafkos Jozefu K. (beje, pats F. Kafka ne kartą cituojamas romane), tam tikrą ironišką aliuziją.

Jozefas K. įsuktas į absurdišką teismo karuselę, priverstas tai priimti kaip neišvengiamą būtinybę, o K. Navako K. išsiveržia iš gniuždančių rėmų, gali laisvai manipuliuoti laiku, bendravimu, mesti iššūkį pačiai Nebūčiai ir sapnuose, tampančiuose tikrąja realybe, pratęsti savo pasibuvimą įvairiuose laiko tarpsniuose, bendrauti su garsiomis, seniai šį pasaulį (o gal kaip tik priešingai – tik įsivaizduojamą, iš tiesų sapnuojamą tikrovę) palikusiomis asmenybėmis.

Paradoksali pradžia – mirusio personažo nuotykiai anapus, ir tiems nuotykiams-prietykiams galimybę suteikia kultinė prancūzų-ispanų aktorė María Casares, jau prieš keletą dešimtmečių iškeliavusi anapus. Bet stebėtis neverta – juk iškeliavus ir prasideda tikrasis gyvenimas, tikrieji įspūdžiai, susitikimai, pokalbiai, ilgai laukta ir sapnuota intelekto puota.

Nevaržoma ir intelektuali K. Navako fantazija čia trykšte trykšta, juk jau nėra nei laiko, nei tos įprastos, absurdiškos realybės, asmenybę varžančių rėmų, draudimų, fobijų. Herojus laisvas ir mėgaujasi tąja laisve, atsidurdamas nematytuose pasauliuose, patirdamas aibę neįprastų nutikimų ir susitikimų. Šioje anapusinėje (realioje) kelionėje jį lydi grafas Pti, numanoma Mefistofelio ar „šio pasaulio kunigaikščio-nelabojo“ figūra, kuri iš kafkiškosios aklavietės nuolat pasiūlo išeitį. Grafas Pti man pasirodė vienas originaliausių romano akcentų, žaižaruojančiom charakteristikom sodriai papildęs tradicinį šėtono įvaizdį.

Įsimintina grafo Pti inspiruota meilės scena, aprašoma kaip filmo kūrimas, su užkadriniu tekstu ir bambeklišku grafo komentaru. Bet ko vertas tas komentaras, lyginant su pačiu erotiniu meilės akto (aktų) pavaizdavimu. Bet kokie pabambėjimai nublanksta ir tilsta, perskaičius mylėjimosi scenas. Tokio meistriško, įspūdingo, tikra aistra ir švelnumu alsuojančio meilės scenų aprašymo bent mūsų literatūroje neteko užtikti. Turėčiau lyginti su pasauline, bent europine, bet nesu toks apsiskaitęs kaip  Justinas Kubilius, kuris barė mūsų kritikus, esą jie „ignoruoja kūniškosios žmogaus tapatybės dalį, juk santykis su kūnu lemia žmogaus santykį su savimi“.

Net po K. Navako man sunku suvokti šią didžiai prasmingą, nusibaigusią mintį, bet išvertęs į logiškesnę kalbą suvokiu, kad privengiama apskritai šnekėti apie erotiką ir sekso scenas lietuvių literatūroje. Ir ne todėl, kad jų nebūtų. Tokių aprašymų gausu mūsiškių postmodernistų prozoje, bet ar galima apie juos rimtu veidu šnekėti? Tai išties prastų romanų – skaitalų erotika: anemiška, pigi, šimtus kartų girdėta. Autoriai, narsiai laužantys prozos stereotipus, gausiai kabindami iš pasaulinio postmoderno aruodo idėjas ir veikėjus, it triušiai prieš smauglį sustingsta, priėję erotinę sceną. Dingsta ir fantazija, ir išmonė, išgaruoja drąsa, sumenksta kūrybinės galios ir lieka tik „atodūsiai, pasiekiantys aukštai danguje plaukiančius debesis, abejingai spoksančius į nuogutėlius kūnus“. Iš tiesų, tokie ir panašūs bejėgiški stenėjimai pripildo mūsų postmodernizmo trubadūrų kūrinių puslapius.

„Privatus gyvulėlių gyvenimas“ daugeliu atžvilgių lengvesnė knyga. Tačiau tikrai ne idėjomis, užšifruotomis prasmėmis, intertekstais ar aliuzijomis. Jų, įdomių ir netikėtų, pakanka, tačiau čia K. Navakas žėri dar kitokia šviesa – jis ironiškas, žaidžiantis tomis prasmėmis ir aliuzijomis.

Šioje prietemoje K. Navako scenos nušviečia viską gaivalinga jėga, tačiau kiek tame gaivale, vos ne pirmykščiame Pano siausme sudėliota švelnumo, netikėtų palyginimų, lyties išaukštinimo. Meilės aktas idealizuojamas, jis turi savo grožio ir paslaptingumo dėsnius.  K. Navako erotica akivaizdžiai asocijuojasi su Giesmių giesme, tačiau prisodrinta originalių, netikėtų metaforų, himniškumo elementų, sudėliota kinematografo principu ir yra labai vaizdinga, įtaigi, it pulsuojančios gyvybinės energijos srautas. Jis akivaizdžiai paneigia dar vieną nusibaigusią klišę, kad „jutimai susiję su patyrimu“. Jutimai visų pirma susiję su intelektu, ir be jo bet kokie potyriai neverti nė trijų grašių operos.

Manau, kad K. Navako summa erotica ilgam pristabdys skaitalų brukamą pigią kūniškumo sampratą, tik, be abejo, pagausės epigonų. Bet geriau teplinta tokios kopijos nei pigių skaitalų produkcija.

Dar daug galima kalbėti apie romaną, apie kauniečiui nesunkiai atpažįstamas vietas: Laisvės alėją, Centrinį knygyną, prietemoje skendinčias kavinukes, pašnekesius su atgijusiais ar realiais personažais, gausias aliuzijas, dialogus-monologus, citatas ir nuorodas į Maxą Frischą, Peterį Englundą, Thomą Pynchoną ir daugybę kitų.

Tačiau pašonėje nekantriai erzi kitas, naujausias autoriaus romanas – „Privatus gyvulėlių gyvenimas“. Kadangi K. Navako stiliaus ir vaizduotės žaismo jau buvau pakrikštytas, jį atsiverčiau lyg dar sunkesnių išbandymų, rebusų, minklių ir intelektualinių pratybų dėlionę. Juolab kad autorius gerokai išgąsdino savo „septyniais punktais apie knygą“, skambėjusiais kaip įsakymai ar nurodymai, kaip reikia suprasti naująjį romaną. Tačiau antrasis punktas nuteikė smagiau: „Palyginti su romanu „Vyno kopija“ ši knyga daug lengviau skaitoma, neturi tiek kodų ir intertekstų, tačiau ir joje nieko nereikia suprasti tiesiogiai, ką skaitytojas/-a labai greitai pastebės.“

Ir tikrai, „Privatus gyvulėlių gyvenimas“ daugeliu atžvilgių lengvesnė knyga. Tačiau tikrai ne idėjomis, užšifruotomis prasmėmis, intertekstais ar aliuzijomis. Jų, įdomių ir netikėtų, pakanka, tačiau čia K. Navakas žėri dar kitokia šviesa – jis ironiškas, žaidžiantis tomis prasmėmis ir aliuzijomis, meistriškai vartaliojantis ne tik stilių – vėl gausu fantazijos, intermezzo ir daugybės sapnų.

Pasak S. Parulskio, žmonės, mėgstantys pasakoti savo sapnus, atrodo šiek tiek šikniai. Bet tai jis pasakė seniai, dar nebuvo K. Navako romano, ir jei dabar pasiskaitytų šiuos sapnus, manau, savo nuomonę pakeistų. Tai tam tikri raktai ir nuorodos į personažų keliones ir dialogus. Nes tie personažai – spalvingi ir įdomūs – Čipas ir Deilas, Tomas ir Džeris, Tesla, KH, Jūretė ir kiti. Sąmojingą detektyvinę istoriją (akivaizdžią parodiją) kaleidoskopiškai keičia jau „Vyno kopijoje“ regėtas Centrinis knygynas, kuriame pristatoma naujoji poeto knyga, bet ją pristato ne autorius, o Nepažįstamasis dailiu pilku kostiumu, policijos tyrėjas Čipas už tarnybinio stalo skaito F. Nietzsche, o Šmuelis Mandelbaumas pro langą žvelgia Antwerpen-Centraal pusėn.

Taigi vėl – jokio realaus siužeto, trūkinėjantys ir vėl užsimezgantys ryšiai, niekuo nesusijusios personažų istorijos, papasakotos jų pačių ar aplinkinių, visiškas iliuzijos ir nerealybės pojūtis, ką ten pojūtis, vyrauja ir viešpatauja iliuzionas, fantazija ir sapnai. K. Navakas toliau tęsia „Vyno kopijoje“ pradėtą žaidimą, tik čia jis nerūpestingas, daug sąmojingesnis ir kandesnis.

Sapnams skiriamas didelis dėmesys. Jie įdomūs, labai skirtingi, dar kartą prikišamai rodantys, kad mūsų pasaulis – blyški iliuzija, kažkoks klaidinantis atspindys amalgamoje, kurią mums paslaugiai pakiša kas-kažkas. Juk ir romano motto pasirinkta Stanisławo Jerzy’io Leco mintis: „O galbūt visas mus supantis pasaulis – tik Potiomkino kaimas, belaukiant kokio nors demiurgo revizijos.“

Tuo demiurgu bando tapti K. Navakas; sapnais teigdamas tikrąją realybę, jis su nemenka ironija imituoja įvairius garsius autoritetus, taip iš jų pasišaipydamas ir niekais paversdamas pastangas išorinį, mus supantį pasaulį pateikti kaip galutinę, užbaigtą instanciją. Taigi kas toji „pseudorealybė“? Autoriaus sapnai ar pasakojamos fantastinės istorijos? Ar jų visų sąsajos, kuriose reikia išskaityti užslėptą prasmę? Regis, panašų įsivaizduojamo pasaulio reginį piešia V. Pelevinas…

K. Navakas kalba vaizdais, tokiais pagaviais, įtikinamais, kad nebežinai, kuo galų gale tikėti – ar sapnais, ar realybe, ir galų gale numoji ranka ir drąsiai paskui autorių žengi į kokį nors paralelinį pasaulį.

K. Navakas „Privačiame gyvulėlių gyvenime“ sukūrė vaizdą, kuriame pasaulis – intelektualinis žaidimas, emocijos, sapnai. Nesinori lyginti su H. Kunčiaus „Ornamentu“, tačiau verta paminėti sapną-košmarą „Sapnas: Strindbergo košmaras (spalvotas)“. Su A. Strindbergo dramaturgija košmaras nieko bendro neturi, jame gausu suvinkliotų veikėjų, įvairiausių šopenų, rostropovičių, bemyluojančių savo violončeles ir ant jų nusikryžiuojančių, ir šiaip visiškai absurdiškų, prasčiausio skaitalo beskonybių, balansuojančių ant dvasios išsekimo ribos. Pateikiu tai kaip pavyzdį, kuomet postmodernizmas kanda pats sau ir, siekdamas įmantrumo, leidžiasi vis gilesnėn duobėn.

Po tokių „košmarų“ K. Navako sapnai – tikra atgaiva ir meistriško stiliaus pavyzdys. Be to, nors jie kalba apie iliuzijas, tačiau yra prasmingi ir savy slepia tą realią, tik numanomą ar išsvajotą paralelinę tikrovę, padeda griauti tuos „Potiomkino kaimus“, ir skaitant belieka atidžiau juos analizuoti.  

Beje, tarp privačių K. Navako gyvulėlių aptikau ir man iki šiol nežinomą autorių – Joris-Karlą Huysmans’ą, kurį jis pacituoja viename iš knygos skyrių ir improvizuoja jo pasiūlyta tema. Paaiškėjo, kad galgi jo knygą – dekadentizmo bibliją „Atvirkščiai“ (À rebours) – turėjo omeny Oscaras Wilde’as „Doriano Grėjaus portete“… Tokių įdomių netikėtumų, atverčių savo paties pasiūlyta tema K. Navako romane apstu.

Taigi, poeto žygis į postmodernistinę prozą tikrai vykęs ir įsimintinas, primenantis talentingai surežisuotą filmą ar spektaklį, ir, manau, įdomiai atrodytų scenoje, nereikėtų kokiems nors padūmavusiems režisieriams kankinti, ketvirčiuoti Shillerį ar Shakespeare’ą, bandant juos įsprausti į savo postmodernią Prokrusto lovą. Štai jums, nusibaigę scenos meisteriai, tikrų tikriausias išbaigtas, žaižaruojantis, trykštantis fantazija ir sapnų realybe kūrinys.

Tiesą sakant, man abu autoriaus romanai priminė garsiojo anglų režisieriaus Terry Gilliamo filmą „Daktaro Parnaso fantazariumas“ (Imaginarium of Doctor Parnassus) – stebėtina fantazija, drąsus polėkis, sapnų ir realybės samplaika ir ypač aukštas intelektualinis lygis.

Romanais jis visiškai paneigia kai kurių lietuvių literatų aukštinamą homo vulgaris. K. Navakas teigia homo universalis idealą. Už rašytojo simbolių ir kultūrinių citatų slepiasi tikras estetas. Jo stilius grakštus, meistriškas, lengvai kaitaliojamas, personažų istorijų netikėtumai ir nušvitimai perteikiami subtiliai, su lengva ironija, ir jose gausu intertekstinių intarpų.

Be to, K. Navakas kalba vaizdais, tokiais pagaviais, įtikinamais, kad nebežinai, kuo galų gale tikėti – ar sapnais, ar realybe, ir galų gale numoji ranka ir drąsiai paskui autorių žengi į kokį nors paralelinį pasaulį.

Juk tik panorėję visada galėsime sugrįžti?