Kardinolas Gerhardas Mülleris. Catholic World Report nuotrauka

Buvęs Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Gerhardas Mülleris paskelbė „Tikėjimo manifestą“, kuriuo reaguojama į Bažnyčioje didėjančią sumaištį dėl mokymo apie tikėjimą. Vasario 8 d. septyniomis kalbomis paskelbtame dokumente, remdamasis Katalikų Bažnyčios katekizmo autoritetu, kardinolas pristato pamatinį Bažnyčios mokymą. Kodėl kardinolui atrodė svarbu iš naujo pristatyti galiojantį Bažnyčios mokymą ir kodėl jo pareiškimas sulaukė ne tik palaikymo, bet ir nepasitenkinimo reakcijų?

Pirmiausia, svarbu suprasti, kad kardinolas G. Mülleris yra aukšto rango pareigas ėjęs žmogus ir, nors nuo 2017 m. jo kaip prefekto darbas baigėsi, jis vis dar išlieka autoritetas Bažnyčios mokymo klausimais. Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas yra vienas svarbiausių žmonių po popiežiaus, atsakingų už Apreiškimo tiesos interpretavimą ir perdavimą Bažnyčioje. Prieš kard. G. Müllerį šias pareigas ėjo kard. Josephas Ratzingeris, kuris vėliau tapo popiežiumi Benediktu XVI.

Galėtume paklausti, kodėl šiam kardinolui prireikė viešai išpažinti tikėjimą ar, kalbant paprasčiau, atkartoti Katekizmą? Nejau nepakanka paties Katekizmo, nuolatinio popiežiaus mokymo ir daugybės apie tikėjimą parašytų knygų? Iš kitos pusės, kodėl kas nors turėtų piktintis tokio manifesto paskelbimu? Juk tai turėtų būti veikiau teigiamas, negu neigiamas gestas. Kuo daugiau evangelizuojančiųjų, tuo geriau, ar ne taip?

Vyskupas Athanasius Schneideris, Astanos (Kazachstanas) vyskupas augzilijaras, išreiškė paramą kardinolo „Tikėjimo manifestui“, kurį jis vadina būtina ir pačiu laiku pasirodžiusia iniciatyva, sustiprinančia tikėjimą ir suteikiančia šviesos didelėje dvasinėje sumaištyje. Jo teigimu, G. Mullerio pareiškimas tikintiesiems gali suteikti padrąsinimo ir paguodos. Ganytojo teigimu, šiandien net elementariausių tikėjimo tiesų išdėstymas yra dažnai nebetoleruojamas ir priimamas netgi kaip provokacija. Kaip pavyzdį jis pateikia kardinolo Walterio Kasperio reakciją į „Tikėjimo manifestą“, kurį jis pavadino „sumaišties ir susiskaldymo“ skleidimu.

Kard. Kasperis Katholisch.de teigė, kad, nors dokumente yra daug teiginių apie tikėjimą, kuriems kiekvienas doras katalikas gali visa širdimi pritarti, tačiau kai kurios jame esančios tiesos yra taip kategoriškai pasakytos, kad jų šviesoje išnyksta kita medalio pusė. Kasperis G. Müllerio gestą taip pat sulygino su Martino Lutherio veikimu ir sakė, kad tai ėjimas prieš Bažnyčią. Ankstesnius W. Kasperio pasisakymus skaičiusiam žmogui ši kardinolo ištara gali pasirodyti kiek keista, nes pastarasis ne kartą yra išreiškęs prielankumą Martinui Lutheriui kaip Bažnyčios reformatoriui.

Popiežius Pranciškus ir kard. Gerhardas Mülleris 2017 m. lapkričio 19 d. Paul Haring / CNS nuotrauka

Kai kurie G. Müllerio manifestą vadino išpuoliu arba bent jau netiesiogine reakcija prieš popiežiaus Pranciškaus pasisakymus. „The Catholic Thing“ žurnalisto Roberto Royalo teigimu, „Tikėjimo manifestu“ kard. Mülleris netiesioginiu būdu atsakė į popiežiui pateiktus „Dubia“ klausimus, kurie taip ir liko neatsakyti. 2016 m. vasario 19 d. keturi kardinolai nusiuntė Šventajam Tėvui ir tuomet dar Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektui kardinolui Gerhardui Mülleriui penkis klausimus, pavadintus „Dubia“ (lotynų k. „abejonės“). Kartu su „Dubia“ siųstame palydimajame laiške prašoma popiežiaus patvirtinti Bažnyčios mokymą tam tikrais moralinio mokymo klausimais, kad nuskaidrintų „nemenką sutrikimą ir didelę sumaištį“, kurią sukėlė šeimos klausimams skirtas posinodinis dokumentas „Amoris Laetitia“.

Reaguodamas į tokias tendencijas pasisakė ne tik G. Mülleris, vis pasigirsdavo vyskupų raginimų nepaminti tikėjimo tiesų ir nepasiduoti visuomenėje vykstantiems moralės supratimo pokyčiams. Pavyzdžiui, vykstant Vyskupų sinodui jaunimo tema Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos prefektas kardinolas Robertas Sarah ragino neatskiesti Bažnyčios mokymo, norint pritraukti daugiau jaunimo. Jis pabrėžė, kad kam nors nesutinkant su Bažnyčios mokymu dar nereiškia, jog jis dėl to tampa neaiškus ar turėtų keistis. Kard. R. Sarah teigė, kad besiruošiant sinodui apie jaunimą kai kurie jauni žmonės Bažnyčios prašė aiškumo pristatant jos mokymą. Kardinolas pabrėžė, kad ganytojai mokymą ne visada aiškiai išdėsto ir dėl to jie turėtų ištirti savo sąžines.

Kaip teigė vienas iš charizmatinio judėjimo pradininkų Ralphas Martinas, bendraudamas su kunigais visame pasaulyje iš jų girdi nusiskundimą dėl spaudimo nesakyti žmonėms Bažnyčios moralinio mokymo, ypač lytiškumo ir santuokos klausimais. Lankydamasis Lietuvoje, teologas pasakė panašius žodžius, kuriuos kard. G. Mülleris išdėstė savo manifeste: jei nuo žmonių slepiame tikrąjį Bažnyčios mokymą, tai ką per Kristų gavome kaip Apreiškimą, mes jų ne mylime, bet atribojame nuo išganymo.

Taigi „Tikėjimo manifestas“ neatsirado be pagrindo. Taip pat nenustembame, kad jame G. Mülleris reaguoja į „Amoris Laetitia“ punktą dėl Komunijos teikimo civiliškai persituokusiems asmenims. Kardinolas, remdamasis Katekizmu, teigia, „civiliškai persituokę išsiskyrusieji, kurių sakramentinė santuoka Dievo akivaizdoje yra tebegaliojanti, taip pat krikščionys, kurie nėra pilnoje vienybėje su Katalikų tikėjimu ir Bažnyčia, taip pat kaip ir visi kiti, kurie nėra tinkamai pasiruošę, negali vaisingai priimti šventosios Eucharistijos (KBK 1457)“.

Tolesnis užsiminimas apie Komunijos priėmimo negalimumą asmenims, kurie nėra pilnoje vienybėje su katalikų tikėjimu ir Bažnyčia, taip pat turi savo kontekstą. Kardinolas W. Kasperis ir keli kiti Vokietijos vyskupai šia praktika jau užsiimama, teikdami komuniją katalikų sutuoktiniams liuteronams. Apie tai daugiau rašyta čia.

Popiežius Pranciškus ir Egipto Al Azharo mečetės imamas Šeichas Ahmado al-Tajebas pasirašo dokumentą „Apie žmonių brolybę“. 2019 m. vasario 4 d. Jungtiniai Arabų Emyratai

EPA nuotrauka

„Tikėjimo manifeste“ galima perskaityti popiežiaus ir Egipto Al Azharo mečetės imamo Šeicho Ahmado al-Tajebo Jungtiniuose Arabų Emyratuose pasirašyto dokumento „Apie žmonių brolybę“ komentarą. Dokumento tikslas gražus, jame raginama bendradarbiauti kuriant taiką pasaulyje. Tačiau jame yra ir teiginys, kad Dievas norėjo „tikėjimų pliuralizmo ir gausos, todėl reikia atmesti bandymus versti žmones priklausyti kuriam nors tikėjimui ar kultūrai“. Ir nors visi sutiks, kad prievarta niekada nėra tinkamas būdas skelbti tikėjimui, teiginys apie Dievo norėtą religijų pliuralizmą netiesiogiai pasako, jog visos religijos iš esmės yra vienodai lygios. Tuomet katalikui gali kilti klausimas, kodėl Bažnyčia turi bent kokią pretenziją skelbti Apreiškimą apie Jėzų Kristų ir Švenčiausiąją Trejybę, jei visos religijos yra iš esmės vienodos. Kard. Mulleris manifeste rašo: „Trijų Asmenų realus skirtingumas dieviškojoje vienybėje (Katalikų Bažnyčios katekizmas 254), lyginant su kitomis religijomis, žymi esminį krikščionybės skirtumą tikėjime į Dievą ir žmogaus paveikslą. Dėl tikėjimo į Jėzų Kristų religijos būtent ir nesutaria. Jis yra tikras Dievas ir tikras žmogus, prasidėjęs iš Šventosios Dvasios ir gimęs iš Mergelės Marijos. Žodis tapęs kūnu, Dievo Sūnus, yra vienintelis pasaulio Gelbėtojas (KBK 679) ir vienintelis Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių (KBK 846).“

Tai, kad kardinolas G. Mülleris paskelbė šį „Tikėjimo manifestą“, kuriame pristato Katekizme išdėstytą mokymą ir tai, kad jis kai kurių yra priimamas kaip provokacija, yra ženklas, kad Katalikų Bažnyčioje vyksta neramumai dėl mokymo apie tikėjimą. Kartais net gali pasirodyti, kad popiežius Pranciškus eina į dialogą su visais – liuteronais, musulmonais, netikinčiaisiais – tik ne su katalikais vyskupais, kunigais ir pasauliečiais, kurie yra susirūpinę dėl Bažnyčios mokymo perinterpretavimo. Tiek popiežius Paulius VI, tiek Jonas Paulius II ir Benediktas XVI yra sulaukę kardinolų ir vyskupų spaudimo „palengvinti“ Bažnyčios moralinį mokymą. Pastaraisiais metais ganytojai į popiežių kreipiasi kitu tikslu – jo prašoma patvirtinti esamą Bažnyčios mokymą, prašoma aiškumo situacijoje, kai skirtingose vyskupijose girdimos skirtingos Bažnyčios mokymo interpretacijos. Popiežius Pranciškus pasirinko į klausimus neatsakinėti. Greičiausiai dėl to kardinolas G. Mülleris ir prakalbo.