Diskusija „Kūrėjo laisvė ir atsakomybė: kur driekiasi ribos?“ Knygų mugės organizatorių nuotrauka

Lietuvos meno sferoje buvo sukurtas ne vienas literatūros, dailės, skulptūros, teatro kūrinys, visuomenėje įplieskęs didesnį ar mažesnį nepasitenkinimą. Pastarasis atvejis – Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“, prieštaringų reakcijų bangą sukėlęs jau antrą kartą. Kokiomis aplinkybėmis nepriklausomoje Lietuvoje tokių skandalų kilo? Ką jie kalba apie mūsų pačių, atskirų visuomenės grupių ir menininkų nuostatas? Kur brėžti ribą tarp kūrėjo laisvės ir atsakomybės? 

Apie tai Knygų mugėje vasario 21 dienos diskusijoje, moderuojamoje Aurimo Švedo, kalbėjosi literatūrologė LORETA MAČIANSKAITĖ, teatro kritikas VAIDAS JAUNIŠKIS, dailėtyrininkė, kultūros istorikė GIEDRĖ JANKEVIČIŪTĖ ir filosofas VYTAUTAS ALIŠAUSKAS.

Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“. Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka

Dailės istorija nusagstyta konfliktais

Dailėtyrininkės G. Jankevičiūtės teigimu, Lietuvos dailės istorija yra tiesiog nusagstyta konfliktais dėl dailės kūrinių. Daugeliui į galvą visų pirma šaunantys pavyzdžiai – tokie kaip vadinamasis „vamzdis“, Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“ Vilniuje Neries krante, ar Lukiškių paminklo peripetijos. 

„Norėčiau priminti, kad ši istorija turi ilgą uodegą, kuri tęsiasi nuo pat nepriklausomybės pradžios. Prisiminkite atvejį, kuris ištiko Petro Mazūro dekoratyvinę skulptūrą „Žmogus“, esančią Kaune prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos. Ji buvo pastatyta vėlyvame sovietmetyje ir tada simbolizavo laisvę, išsivadavimą iš socializmo. Beje, buvo sutikta labai pozityviai“, – pasakojo G. Jankevičiūtė. 

Nepriklausomybės epochoje šis kūrinys pradėtas kvestionuoti, imta reikalauti šią esą pornografinę skulptūrą pašalinti iš Kauno centro. 2005-aisiais, priminė dailėtyrininkė, prie skulptūros buvo surengta meninė akcija ir šio kūrinio prasmę siūlyta permąstyti: į žmogaus rankas buvo įspraustos purpurinės kregždutės ir parodyta analogija su Juozo Mikėno „Pirmosiomis kregždėmis“, pastatytomis prie Revoliucijos muziejaus, o dabar stovinčiomis prie Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje. 2009 metų žiemą skulptūros žmogus buvo aprengtas kepure, šaliku ir vilnonėmis kojomis. 

G. Jankevičiūtės nuomone, bandyta šį kūrinį dekontekstualizuoti, kad visuomenė į jį pasižiūrėtų kitomis akimis ir suprastų, jog meno kūrinys – tai fikcija, kurios turinį patys ir formuojame, keičiame. 

„Kaip tik to mūsų visuomenėje labai trūksta. Esame nepaprastai rimti ir iš to rimtumo užsispyrę, aistros mus užvaldo, sveikas protas palieka. Ir kai palieka sveikas protas, netgi atsisakoma permąstyti kūrinių prasmę labai patraukliu ir intelektualiu būdu, – kalbėjo diskusijos dalyvė. – Priminsiu architekto Audriaus Ambraso siūlymą į narvus uždaryti Žaliojo tilto skulptūrines grupes. Greičiausiai būdamos narvuose ant tilto šiandien jos sakytų kur kas daugiau negu dabartiniai bejėgiški meno projektai, kuriami savivaldybės siūlymu.“ 

Tokių dailės kūrinių cenzūravimo pavyzdžių, anot G. Jankevičiūtės, – labai daug, bet ne tiek svarbu juos visus suregistruoti, kiek pabandyti suvokti, kad kažkas mūsų visuomenėje negerai.

Petro Mazūro skulptūra „Žmogus“. Vytenio Jurevičiaus / BFL nuotrauka

Nuo nekaltų plakatų iki triukšmo dėl R. Castellucci spektaklio 

Iš teatralų darbų, sukėlusių nepasitenkinimą Lietuvoje, teatro kritikas Vaidas Jauniškis prisiminė OKT teatro, Jūratės Paulėkaitės ir Dainiaus Gavenonio, režisuotą spektaklį „Pupos“, kuris sulaukė pasipiktinimo iš Vilniaus savivaldybės dėl to, kad jo plakate buvo pavaizduoti nulipdyti senyvi nuogi žmonių kūnai.

„Tuo metu buvo visai priimtina bet kur rodyti jaunų žmonių kūnus, o čia buvo tiesiog senyvi, nulipdyti iš papjė mašė. Tai iš pradžių buvo uždrausta, vis dėlto po to šiek tiek laiko leista“, – minėjo V. Jauniškis. 

Iš nedidelių skandalėlių, jo teigimu, galima prisiminti ir kai kurių parlamentarų pasipiktinimus Jono Vaitkaus režisuoto spektaklio „Visuomenės priešas“ reklama – plakatais, kuriuose nedidelėmis raidėmis juodame fone buvo pacituotas Henrikas Ibsenas, pavyzdžiui – „Dauguma ne visada teisi.“ 

„Tačiau, be abejo, niekas teatre iki aukščiausio lygio institucijų nepriėjo taip, kaip tai padarė Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, kurį norėta uždrausti. Tam Seime buvo surengtas posėdis, kuriame jo nariai siūlė savus performansus tuometiniam kultūros ministrui Arūnui Gelūnui, – kalbėjo teatro kritikas. – Šitas skandalas kilo remiantis netikrais gandais, neva į Antonello da Messinos paveikslą, vaizduojantį Išganytoją, iš kitų spektaklio veikėjų pusės skrenda ekskrementai.“ 

Tačiau šie gandai, V. Jauniškio spėjimu, tikriausiai sąmoningai buvo paimti, pakanka prisiminti, kad tai įvyko likus mėnesiui iki rinkimų į parlamentą.

Pasipiktinimas Romeo Castellucci spektakliu „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka

Skandalų dėl premijų skyrimo Lietuvoje buvo ir anksčiau 

Literatūrologė L. Mačianskaitė skandalų literatūroje situaciją iliustravo dviem ryškiais pavyzdžiais. Pirmiausia minėtinas Jurgos Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus“ 1993 metais ribojimas. Nors tai, pasak literatūros specialistės, nebuvo tikras draudimas – tik Vilniaus savivaldybės sprendimas neleisti romaną platinti knygynuose. Juo prekiauti buvo liepta tik tam tikroje specialioje erdvėje.

Kitas kūrinys, sukėlęs sensaciją, anot diskusijos dalyvės, – 2002 metais išleistas M. Ivaškevičiaus romanas „Žali“, parodęs, kad esama didžiulių nesusipratimų tarp kartų, skonių ir požiūrių į literatūrą. 

„Bet į didelį karą tai neišaugo, kuriam laikui skandalas užgeso. Daug diskusijų tuomet buvo susiję su mokykla, su literatūrinio ugdymo programų keitimu, – kalbėjo literatūrologė. – Ir, kaip žinote, nugalėjo tautinio naratyvo programa, teikianti prioritetą vertybiniam, patriotiniam, pilietiškam ugdymui. To padarinys yra tai, kad mokykloje nebeliko jokių teksto analizės įgūdžių mokymo. Vaikai tiesiog nustoja skaityti, rašo tam tikromis klišėmis, iš karto žino, kaip reikia sudėlioti rašinį, kad gautų gerą pažymį. Žodžiu – auga karta, kuri skaityti mokės visai prastai. Dabar lyg ir ruošiamas programos atnaujinimo projektas, labai tikimės, kad kas nors pasikeis.“

L. Mačianskaitės tikinimu, skandalų dėl premijų skyrimo Lietuvoje yra buvę ir anksčiau: be pastarojo, susijusio su dramaturgu M. Ivaškevičiumi, du skandalai kilo dėl Krašto apsaugos ministerijos Patriotų premijos. Nerijai Putinaitei jau paskyrus tokią premiją, vėliau krašto apsaugos ministras atsisakė tai daryti. Antras pavyzdys, ne toks žinomas – ta pati Patriotų premija buvo paskirta Rūtos Šepetys romanui „Tarp pilkų debesų“, L. Mačianskaitės teigimu, – spaudžiant literatūrologus. 

„Dauguma jų buvo prieš, nes laikė šį romaną nemenišku, bent jau priklausančiu kitai grupei, jaunimo literatūrai, ir neatitinkančiu premijos nuostatų. Bet literatūrologų nuomonė, ekspertų manymu, buvo nesvarbi, – svarstė specialistė. – Ir dabar situacija panaši: literatūros mokslininkų, teikusių M. Ivaškevičiaus kandidatūrą premijai, kvalifikacija niekam neįdomi. Matau tam tikrą poliarizaciją. Viena vertus, yra tie, kuriuos vadinčiau kariškiais: tai Krašto apsaugos ministerija, buvę karo veteranai, buvę herojai – tam tikri žmonės, pretenduojantys į moralinio autoriteto poziciją, patriotizmo laikyseną, kita vertus – patys menininkai, ekspertai, kuriems nereikia pretenduoti į jokius autoritetus, nes jų kvalifikacija patvirtinta ir taip.“

M. Ivaškevičiaus „Žalių“ skandale supainiotos skirtingos plotmės

Filosofas V. Ališauskas M. Ivaškevičiaus romano „Žali“ skandale įžvelgia kelių plotmių klausimus. Pirma – teorinės plotmės.

„Platonas yra sakęs, kad tiems tragikams, kurie nederamai vaizduoja herojus, kaip nelabai gerus ar silpnus žmones, reikia padėkoti, juos apvainikuoti ir išlydėti už miesto... Aristotelis pasiūlė į tai žiūrėti kitaip: kad literatūra turi specialią ugdomąją visuomenės reikšmę ir padeda jai apsivalyti nuo baimės ir atjautos, pasiekti tam tikrą psichologinį stabilumą“, – kalbėjo filosofas. 

Vienas dalykas, pasak jo, – kalbėti apie kūrėjo autonomiją, kūrybos laisvę, matyti kūrėją iš tebegaliojančios romantinės paradigmos, kaip žmogų, kuris geriau žino ir kuria ypatingu būdu, turi išskirtinį statusą visuomenėje. Tai yra estetikos teorijos ir su tuo susijusių etinių problemų klausimas. Kitas dalykas, V. Ališausko žodžiais, – saviraiškos, minties ir žodžio laisvė. 

„Tai politikos ir politinės teorijos sritis. Ir tuodu klausimai ne visiškai persidengia. Galiausiai trečias klausimas – mokslinio tyrimo laisvės, kuris vėlgi turi kitą statusą negu kūrybos laisvė ir asmeninės nuomonės laisvė“, – teigė jis. 

Viena, anot filosofo, kalbėti, kiek ir kaip galima nardyti šitose laisvėse, kita – kelti klausimą, ar gali būti žmogus baudžiamas už tai, kad išsakė vienokią ar kitokią poziciją.

„M. Ivaškevičiaus atvejis – to pavyzdys. Juk žinome, kad jam Nacionalinė premija buvo paskirta ne už „Žalius“, bet niekas nesvarstė, ar jo kūryba verta premijos, tik buvo pasakyta, kad jis turi būti nubaustas, nes esą kažkada pasielgė neteisingai“, – svarstė filosofas. 

Visi šie dalykai, jo manymu, sujaukė diskusiją, ir tikėtis garbingo viešo pokalbio šiuo atveju neįmanoma, bet ne dėl to, kad jame dalyvautų negarbingi žmonės, bet dėl to, kad to neįmanoma padaryti techniškai, atskiriant plotmes. 

„Audrius Ambrasas Architects“ vizualizacija

Teisingos cenzūros atvejai

Dailėtyrininkė G. Jankevičiūtė dar priminė ir dėl Roberto Antinio paminklo Romui Kalantai kilusias prieštaringas reakcijas: „Koks buvo pagrindinis paminklo priešininkų lozugas? Norime vertikalaus paminklo, nes horizontalus blogai – jis nešlovina herojaus.“ 

Kita vertus, ji pozityviai atsiliepė apie paminklo generolui Jonui Žemaičiui konkursą. „Jį laimėjo visiškai kitokios meninės kalbos kūrinys, ir tik dėl menininkų tarpusavio intrigų dabar turime socialistinio realizmo stilistikos darbą. Mano manymu, tai nėra pats geriausias sprendimas. Šis kūrinys smarkiai disonuoja su simbolika. Ne tokiomis meninėmis formomis šis žmogus turėtų būti pagerbtas“, – įsitikinusi dailėtyrininkė. 

Diskusijoje ji iškėlė ir cenzūros ribų klausimą. Pasak G. Jankevičiūtės, menininkas, būdamas visuomenės narys, jai yra įsipareigojęs, ir visuomenė turi teisę gintis nuo tokių meninių kūrinių, kurie grasina jos gerovei. 

„Teisingos cenzūros atvejų mes savo kultūroje irgi turime, – kalbėjo ji. – Pavyzdžiui, 2006 metais Šiuolaikiniame meno centre vyko tarptautinis performanso festivalis, kuriame lietuvis menininkas festivalio metu ketino nupjauti galvą gyvam ėriukui. Įsikišo gyvūnų teisių apsauga, veterinarijos tarnyba, policija, ir akcija buvo sustabdyta. Ir labai gerai, kad tai buvo padaryta. Šiuo atveju pritariu tokio pobūdžio cenzūrai.“

G. Jankevičiūtės nuomone, egzistuoja teisinga cenzūra, tik reikia susitarti, kur yra menininko saviraiškos ir kūrybos laisvės ribos, o kur jau prasideda menininko suvaržymas, marginalizacija. 

Kas trukdo normaliai kalbėtis?

Teatro kritiko V. Jauniškio manymu, pirmiausia kalbėtis trukdo politika ir rinkimai, kitas dalykas – apskritai pasaulyje vyraujantis populizmas, taip pat – socialiniai tinklai, kur neapykantos kalba klesti ir iš ten pereina į viešą kalbėjimą. 

Pasak literatūrologės L. Mačianskaitės, 16 metų tarpas tarp skandalų dėl to paties dalyko, M. Ivaškevičiaus romano, rodo mūsų visuomenėje susikaupusį didžiulį agresijos kiekį. To priežastys, jos įsitikinimu, – senstanti visuomenė ir psichologine, ir kultūrine prasme, jos nusivylimas dėl pačių įvairiausių lūkesčių ir atpirkimo ožio ieškojimas. 

Ką galime iš šito skandalo išmokti, kad po 16 metų jis vėl neįsipliekstų? V. Jauniškis pašmaikštavo: „Tegul prieš tai „Tyto alba“ išleidžia knygą „Žali žaliems“, ir tada ko nors mes pasimokysime.“