Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi su Jėzumi. 

    Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti.pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. 
    Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: "Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!" Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų. 
    Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“. 
    Jie klausė Jėzų: „Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?“ 
    Jis atsakė: „Tikrai, Elijas ateis pirmiau ir viską atitaisys. Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog jis daug iškentėsiąs ir būsiąs paniekintas? Todėl aš jums sakau: Elijas buvo atėjęs, ir jie padarė su juo, ką norėjo, - taip kaip apie jį parašyta“. 

Skaitiniai E1 (87)

Žyd 11, 1–7: Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo

Ps 145, 2–3. 4–5. 10–11. P.: Tavo vardą, Viešpatie, garsinsiu amžiais.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Anksti ryte Jėzus išeina melstis. Su savimi Jis pasiima Petrą, Jokūbą bei Joną ir užlipa ant aukšto kalno. Šiuo poelgiu savo mokiniams Jėzus akivaizdžiai nori pasakyti kažką labai svarbaus. Matome, kad Jėzus padeda jiems bręsti. Ant kalno mokiniai patiria visiškai naują Dievo artumo materialiajame pasaulyje patirtį. Žmogiškų pojūčių dėka jie mato, girdi ir jaučia Dievo buvimą. Kartu jie pajaučia ir Dievo garbę, nes turi galimybę pamatyti Jėzaus atsimainymą, kurio metu Jėzus apimtas deramos garbės kalbasi su didžiais pranašais – Moze ir Eliju.

Žinome tai, kad Mozė ir Elijas reprezentuoja Įstatymą ir Pranašus. Juk prieš daugelį amžių jie visi laukė Mesijo apsireiškimo. Įdomi yra Petro reakcija. Jausdamasis tikrai pakylėtas ir Dievo išskirtas, jis sumąsto savaip pasitarnauti. Žinome, kad prieš tai jis išpažino, jog Jėzus yra Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus, o dabar jis girdi balsą iš dangaus, bylojantį apie tai, jog: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“.

Ar iš tiesų Petras ir likusieji mokiniai klausėsi išskirtinai vien tik Jėzaus? O galbūt jie dar tebesivadovavo judėjų tradicija, o kartu ir kritiniu Jėzaus priešininkų žvilgsniu?

Grįždami atgal nuo kalno, mokiniai paklaus Jėzų apie Eliją, nes jie nesuprato Rašto aiškintojų aiškinimų apie šį pranašą. Jie nelabai suprato, kas gi toks buvo Jonas Krikštytojas, todėl ne visai supranta ir Jėzų. O tai, kad Jėzus yra Mesijas, mokiniai dar supranta tik paviršutiniškai. Būtent todėl kartais jie gėdydavosi, bijodavo ir netgi sudvejodavo.

Fariziejų raugas visgi palietė nemažai Jėzaus mokinių. Taip nutiko tikriausiai todėl, jog mokinių bei paties Jėzaus mąstymas iš esmės labai skyrėsi. Ateityje mokiniai bandys pagelbėti dvasios apsėstam žmogui, tačiau dėl mąstymo ir supratimo skirtumų, o kartu ir dėl tikėjimo stokos, jiems to padaryti visgi nepavyks.

Po visų šių įvykių belieka žavėtis Jėzaus kantrumu. Tai iš tiesų tobulas kantrumas. Ypač visų priešininkų atžvilgiu, o drauge ir pačių mokinių supratimo bei jų mąstymo trūkumų atžvilgiu. Ne kartą įsigilinus į Evangelijos turinį, tenka vis naujai ir vis su nuostaba suprasti tai, jog norint sekti Jėzumi, laikytis Jo mokymo bei išsiugdyti ir sukaupti savyje Jėzaus savybes, yra be galo sunkus uždavinys. Matyti  prasmę yra viena, o įgyvendinti tai yra visai kas kita. Tačiau paguodžia žinojimas, jog Dievas mato mūsų pastangas ir Jis kuo puikiausiai žino, ko mums iš tiesų reikia. Manau, jog kiekvienam iš mūsų kasdien iš Jėzaus derėtų paprašyti Išminties ir Kantrumo, nes Jis yra pats nuostabiausias šių savybių pavyzdys.

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai