EPA nuotrauka

Archeologiniai faktai ir tradicijos perduoti liudijimai bei dokumentai neprieštarauja teorijai, kad ši Valensijos katedroje (Ispanija) saugoma taurė galėtų būti tas pats indas, kurį per Paskutinę vakarienę, įsteigdamas Eucharistijos sakramentą, savo rankose laikė Jėzus iš Nazareto.

Žvilgsnis į Šventuoju Graliu vadinamą taurę sukelia ir pasigėrėjimą, ir skepticizmą. Tai – ne tik senovinis meno dirbinys, tačiau ir Evangelijose aprašytą Jėzaus Kristaus gyvenimą liudijantis objektas. Tačiau ar šis, viduramžiškai atrodantis indas, tikrai galėtų būti ta pati taurė, kuri buvo naudojama per Paskutinę vakarienę? Kodėl ji yra Valensijoje? Ar nėra akivaizdžiai šią tradicijos perduotą mintį paneigiančių mokslinių žinių?

Jos išvaizda neturėtų mūsų sutrikdyti. Relikvija laikoma viršutinė taurės dalis, padaryta iš tamsiai rudo, kruopščiai nupoliruoto agato akmens. Tai yra aleksandrietiško tipo taurė, archeologo Antonio Beltrano manymu, pagaminta Artimuosiuose Rytuose 100–50 m. pr. Kr. Auksinės graviruotos rankenėlės ir kaklelis bei islamiško stiliaus brangakmeniais puoštas pagrindas yra pagaminti viduramžiais.

Anot tradicijos perduoto pasakojimo, tai ta pati taurė, kurią Jėzus Kristus naudojo Paskutinės vakarienės metu. Taurė vėliau kartu su šv. Petru nukeliavo į Romą ir ten buvo saugoma jo įpėdinių, kol popiežiumi tapo Sikstas II, kuris, slėpdamasis nuo imperatoriaus Valeriano persekiojimo, pasitraukė į Pirėnų pusiasalį, kartu su savimi pasiimdamas ir šią relikviją.

EPA nuotrauka

Musulmonų valdymo metu taurė buvo slepiama Ispanijoje. Yra žinomos bent kelios vietos, kur ji buvo laikoma – pavyzdžiui, 1071 metais datuojamas dokumentas praneša tuo metu ją buvus San Juan de la Peña vienuolyne. 1399-aisiais relikvija buvo atiduota Aragono karaliui Martynui, kuris ją laikė karališkuosiuose rūmuose Saragosoje, o po karaliaus mirties 1410 metais taurė buvo perkelta į Barseloną. 1424-aisiais taurė buvo perkelta į rūmus Valensijoje, o 1437 m. atsidūrė Valensijos katedroje. Teigiama, kad nuo to laiko iš Valensijos katedros relikvija buvo išnešta tik du kartus – abu 1930-aisiais, kai Ispanijoje vyko pilietinis karas. 1982-aisiais šv. popiežius Jonas Paulius II šventė Eucharistiją naudodamas šią taurę, 2006 metais su šia taure Mišias aukojo Benediktas XVI.

Wikipedia nuotrauka

Galima sakyti, kad jau Jėzaus laikais tai buvo vertingas indas. Esama senos izraelitų tradicijos šeimoje turėti laiminimo taurę, naudojamą per Paschą ir Šabo vakarienes. Evangelijose sakoma, kad Jėzus ritualą atliko dideliame, baldais apstatytame kambaryje (Mk 14, 15). Būtų keista, jei šeima, priėmusi jį savo namuose, nebūtų pastačiusi brangios šeimos relikvijos ant stalo, tam, kad Jėzus galėtų atlikti rituale numatytus palaiminimus. Nors filmuose ši scena dažnai vaizduojama išreiškiant neturtą – apaštalai sėdi ant žemės, Jėzus rankose laiko molinį puodelį, tačiau vargu ar Paskutinė vakarienė taip atrodė.

Taigi apaštalai ir pirmieji krikščionys galėjo saugoti taurę atpažindami ją kaip pirmosios Eucharistijos šventimo indą. Nepaisant taurės trapumo, ji išliko nesunaikinta du tūkstančius metų. Kaip kitaip tai galėjo įvykti, jeigu ne saugant švenčiausios paslapties atminimą?

Parengta pagal catedraldevalencia.es