Cathopic.com nuotrauka

Kai suspaudžia neišmatuojamas skausmas, skubu prisiglausti prie Dievo. Taip įpratau, nes, kai susiduriu su nepakeliamu skausmu, nebėra kur daugiau eiti. Žmogiška paguoda nebepadeda. Jėzus Kristus jautė skausmą dėl nuodėmės atskirto žmogaus – Jis pažino skausmo gilumą. Dievas negalėjo susitaikyti su tuo, kad prarado žmogų, ir atėjo jam į pagalbą. Visada jaučiu Dievo pagalbą savo apleistume ir skausme. Dievas pagal išgyventą skausmą atranda mane suprasdamas, kad man labiausiai reikia pagalbos. Apkabinimo.

Daugelis iš mūsų patyrėme netekties skausmą. Kai laikas sustojo ties paskutine mylimo žmogaus diena – jo laikas nebeis niekada. O mano laikas nuo šiol nebebus toks pat. Ir mano širdis jau nebebus tokia pati. Netekties laikas. Netekties skausmas sustabdo mano buvimą – jaučiuosi kaip niekada pažeidžiama, mano buvimas pasislepia mažiausiame širdies kampelyje. Kiekviena kūno dalelė pasakoja nesibaigiančią skausmo istoriją. Mano žodžiai, žingsniai, širdies šiluma, jausmai sustingsta į vieną negyvą darinį, kur manęs staiga nebėra – aš išnykstu iš savo pačios akiračio. Lieka tik skausmas ir pro jį manęs nesimato, savęs nejaučiu, ir žmonės manęs nebegali sugrąžinti į gyvenimą. O aš turiu kažkur eiti, kažkur būti, turiu gyventi toliau. Su skausmu, kurį atiduoti galiu tik Dievui. Dievas apkabina mane skausmo vienatvėje. Ateinu pas Dievą, nes kaip Jo buvo atsiųsta mirtis, taip man iš Jo bus atsiųstas ir palengvėjimas. Palengvėjimas neskuba ateiti – Dievas dar ilgai mane laikys apsikabinęs – kad priimčiau, susitaikyčiau. Kad nebėgčiau nuo praradimo, bet užpildyčiau jį Dievo artumu. Atnešu savo skausmą, nes su niekuo negaliu pasidalinti kaip su Dievu. Dievas priglaudžia mano skausmą. Bet labai giliai, vos juntama mano skausme yra viltis. Ir tą viltį suteikia Dievas.

Jėzaus Kristaus prisikėlimas pagimdė viltį, kad skausmas baigiasi, jis nesitęsia amžinai. Aš leidžiuosi Dievo apkabinama, leidžiuosi guodžiama. Mano skausmas sulygino mane su šaligatvio plytele, bet paliko galimybę virš tų plytelių girdėti ir jausti Dievo žingsnius. Dievas nepalieka manęs taip žiauriai sugniuždytos – Jis apkabina, ir aš vėl įgaunu žmogišką pavidalą. Ir mano asmenybė pakyla virš savo galimybių – apkabinu savo skausmą ir gedžiu. Viešpats palydi mus prie kiekvieno iš mūsų kryžiaus, kad mirę prisikeltume. Skausmas priverčia mus iškęsti kryžiaus kančias, o Dievo apkabinimas palydi prie vilties nepalūžti.

Ieškau Dievo, kai suprantu turinti tamsiąją savo asmenybės pusę. Čia esu ta, kurios nenoriu nei pažinti, nei pripažinti. Lyg būčiau ne aš. Lyg būtų paslėpta esmingiausia mano asmenybės dalis. Tamsioji pusė man yra svetima, deja, ji yra mano dalis – veduosi šią nelaimingą savo asmenybės dalį pas Dievą, kad savo apkabinimu Jis ją apšviestų ir sušildytų. Dievo apkabinimas kviečia keistis. Ta asmenybės dalis, kurios nenoriu įvardinti, skaudina mano sielą – aš nebesirenku gėrio, nebesirenku Dievo apkabinimo. Bandau paneigti savo tamsiąją pusę, bet ji mano dalis, turiu ja rūpintis. Pas Dievą turiu ateiti visa. Kad ir kokie šešėliai mane persekiotų, – jie yra mano šešėliai. Tamsiąją pusę turiu ne paneigti, bet pakeisti. Dievo meilės apkabinimas gali ją pakeisti. Tamsioji pusė slepiasi nuo Dievo – niekas nenori būti atpažintas savo blogyje. Tamsioji pusė nori užvaldyti mane visą ir jai pasisektų, jeigu Dievas nebudėtų prie mano sielos. Jos nesaugotų, neapkabintų.

Volkan Olmez (www.unsplash.com) nuotrauka

Tamsioji dalis bando mane įtikinti, kad niekas nebegali man padėti, net Dievas. Ir kad mano dabartinė būsena yra gera. Kad būti tamsoje – tai natūrali būsena. Eidama apgraibomis, aš kviečiu Dangaus šventuosius, prašau maldos, kad jos vedama artėčiau prie Dievo. Tamsioji mano pusė mane klaidina – sako, kad mano nuodėmės yra iš nežinojimo, kad aš būsiu išteisinta. Bet mano sąžinė sako ką kita – kad aš sąmoningai sutikau su blogiu, jį pasirinkau ir esu už jį atsakinga. O Dievas nuplaus mano kaltę, apšviesdamas tamsiąją mano asmenybės dalį po mano atgailos ir savo kalčių prisipažinimo per išpažintį. Dievas vesdamas mane išpažinti nuodėmes laiko mane apkabinęs, kad įgyčiau drąsos. Prieš eidama išpažinties visada pirmiausia kreipiuosi į Dievą, kad Jis padėtų prie Jo prisiartinti. Kai Dievas mane apkabina, tamsioji mano asmenybės pusė  keičiasi – aš atsisakau ne tik blogio, bet ir blogų ketinimų. Sugrįžtu vykdyti Dievo valios, vengti nuodėmių ir laukiu apglėbiančios Dievo malonės.

Kartais tamsioji mano pusė panardina mane į vienatvę. Aš pasirenku ją ne kaip norą susikaupti vienumoje, bet kaip artimo neigimą. Mano tamsioji pusė vilioja likti vienatvėje, kad tarnaučiau sau, nebeužjausčiau kitų. Bet mano sąžinė sunerimusi. Būdama tokioje vienatvėje blogai jaučiuosi – lyg tamsioji pusė norėtų pasislėpti nuo manęs pačios ir kitų. Kad kurtų savitą pasaulį, kuriame nėra vietos Dievui – tik vienatvė. Yra ir kitokia vienatvė – kai tarp kitų jaučiuosi nesuprasta, kai jaučiuosi vieniša būdama draugijoje. Tokią vienatvę nešu Dievui – ar tai būtų tamsiosios pusės sukurta vienatvė, ar apleistosios jausmas. Dievas apkabina mano vienatvėje.

Bet yra žinojimas, kad, jeigu tikiu Dievą, niekada nesijausiu vieniša. Savo vienatvėje aš bendrausiu su neregimuoju Dievu, kuris manęs niekada neapleidžia. Vienatvė, stabtelėjusi Dievo akivaizdoje, jau yra bendrystė – Dievas laiko mane apkabinęs, kai pasaulis man nesuteikia saugumo ir prielankumo. Tikėdama Dievą ir niekada nesijausdama vieniša, aš atsiveriu ir šalia esančiajam. Tada matau pasaulį draugiškesnį ir labiau pasitikiu žmonėmis. O retos vienatvės valandėlės mane įkvepia susikaupti, įsigilinti į savo vidų. Išmokstu geriau pažinti aplinkinius, save, Dievą – Dievo apkabinimas išmoko apkabinti šalia esantį.

Ir šiame neramybės pasaulyje aš ieškau užuovėjos pas Dievą. Tikiu, kad Dievo apkabinimas nuramina. Šiame neramiame pasaulyje artimas santykis su Dievu sukuria vidinę ramybę. Vidinė ramybė yra atsvara blaškymuisi, nerimui, varžymuisi tarpusavyje, kurie iš tikrųjų nieko nesprendžia. Todėl atsigręžiu į Dievą. Atsigręžiu į Tą, kuris priglaudžia. Buvimas su Juo užtikrina harmoningus santykius ir su savimi ir su šalia esančiaisiais. Šv. Mišiose linkėdami vienas kitam ramybės, kartu linkime ir pasilikti vienybėje su Dievu, nes tik tai užtikrina, ar būsime vienybėje vieni su kitais, ar nesiblaškys širdis tarp pasaulio siūlomo balasto – kad staiga suprastume, jog visi esame Dievo apkabinti.