Artėjant Lietuvos globėjo šv. Kazimiero iškilmei kviečiame paklausyti senosios raštijos tyrėjo doc. dr. Mintauto Čiurinsko paskaitos „Šv. Kazimieras ir Vilnius: šventojo princo gyvenimo pabaiga ir ankstyviausias gerbimo etapas“, skaitytos Bažnytionio paveldo muziejuje 2018 m. spalio 9 d.

Kaip pasakoja M. Čiurinskas, karalaičio mokytojo Dlugošo raštuose rašoma, kad būdamas vienuoliko Kazimieras popiežiaus legatą pasveikina lenkiškai, o kitais metais, dvylikametis  jau lotyniškai. Trylikametis Kazmieras savo gimtadienio išvakarėse, spalio 2 d. išžygiuoja į Vengriją nuversti tuometinį karalių, kuris kaltinamas tironišku valdymu ir savo pavaldinių neginimu nuo turkų. Žygis nepasiseka ir kurį laiką Kazimieras pasitraukia iš viešojo gyvenimo. Lietuvą Kazimieras pirmą kartą  pamato tik būdamas šešiolikos ir tuomet nuolat čia sugrįžta, pavyzdžiui, Trakuose leidžia gavėnią, Vilniuje – šv. Velykas.

Šv. Kazimieras, antrasis Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės sūnus, gimė Krokuvoje 1458 m. spalio 3 dieną. Auklėtas kaip būsimasis karalius, Kazimieras taip ir nespėjo užimti sosto, tačiau tapo Lietuvos šventuoju globėju. Jo gerbimo istorija neatsiejama nuo tarptautinių kultūrinių ryšių, sujungusių Lietuvą su kitomis krikščioniškojo pasaulio valstybėmis. Europos kultūros paveldo metų tema ragina kalbėti apie praeities ir ateities sąsajas, kurios išryškėja tikinčiųjų pagarbą šv. Kazimierui įamžinusiuose kultūros paveldo objektuose. Tačiau kaip karalaičio gerbimo istorija atskleidžiama seniausiuose žinomuose tekstuose?

Dr. Mintauto Čiurinsko tyrinėti rašytiniai šaltiniai pasakoja apie paskutinius Kazimiero metus Vilniuje, mirtį, laidotuves buvusioje Vilniaus katedros Karališkojoje koplyčioje ir po jų neišblėsusią šventumo šlovę. Ankstyviausi gerbimo pėdsakai atskleidžia šventojo kulto atsiradimą Vilniaus katedroje, įvykius, kurių fone buvo pradėta karalaičio kanonizacijos byla, ir šio proceso pirmojo etapo eigą 1517–1521 metais.