Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka

Kai sūnus su šeima kur nors išvyksta, man yra proga pagyventi Vilniuje. Būnu poilsiautoju? Ne, ne – katės Girnos ir šuns Mėtos globėju. Tas laikas labai įdomus. Dabar belieka atverti prisiminimų, visokiausių užrašų kraitelę.

Priešpiet su Mėta einame pas rašytoją Praną Treinį. Pasveikinsime su jubiliejumi – su 90-mečiu. Labai šilta, trumpai pasikalbame ir namo. Po kelių dienų skambutis:

– Brolau, kur tu?

Su Mėta ir Girna.

– Na atbėk pas mane, atbėk.

Geriame kavą ir kalbamės, kalbamės. Mat tokia staigmena: „Utenos apskrities žinioms“ parašiau straipsnį „Žydintys Prano Treinio žodžiai“, redaktorė gražiai parengė puslapį ir pasistengė, kad rašytojas kuo greičiau gautų kelis laikraščio egzempliorius.

Dabar jau kelintą sykį kartoju, jog kažkada, kai buvau, regis, trylikos metų, labai džiaugiausi perskaitęs „Saulėlydžio vieversį“. Išsaugotas įspūdis: turėčiau atidžiau stebėti šalia gyvenančius žmones, atidžiau klausytis, gal kada nors norėčiau ir aš apie juos papasakoti. Kaimo vaikas kitaip pajaučia žodžio, vaizdo grožį – jau dabar taip mėginu apibendrinti.

Sėdžiu su rašytoju, ir man taip smagu, taip smagu.

Grįžęs užsirašau, ką patyriau. Dėl ko? Kad galėčiau pacituoti Praną Treinį? Gal ne. Kad užrašuose išliktų ši ypatinga diena, kada nors man padėsianti.

*** 

Sūnus, marti, anūkas Zakopanėje.

Mėta, Inga ir Vytenis atsiuntė nuotraukų. Na pažiūrėk... Jie kapinėse rado vietą, kur buvo palaidotas Jonas Biliūnas.

Man trukdo Girna – jai kompiuteris dabar irgi labai reikalingas.

Vakare ilgai žiūriu į žvaigždes – stebint pro didelį langą jos kitokios. Rankos irgi dirba: viena glosto Mėtą, kita – Girną. Imu galvoti apie E. Hemingvėjaus apysaką „Senis ir jūra“. Kiek kartų apie ją kalbėjau mokiniams, kiek kartų... Dabar išnyra vienas abituriento prisipažinimas: „Niekaip nesuprantu, kodėl berniukas taip rūpinasi tuo senu vyru – juk svetimas.“ Pagalvoju: o gal tas, kuriam „Senis ir jūra“ labai gražu, nenuskriaustų kito... Žvaigždės mirkteli, jog vakare esu naivus, ir užmigdo.

*** 

Mus aplankė Rytis Saladžius – aktorius. Mėta labai svetinga, Girna kažkur pasislėpusi.

– Poryt spektaklis, kuriame vaidinu, – Gorkio „Dugne“. Ateikite.

Pažadėjau.

Bet ši istorija, matyt, verta Juozo Erlicko plunksnos. Rytį kažkada mokiau, Rytis vis pagloboja mane, tačiau teatre žiūrėdamas į aktorius matau ir Mėtą, ir Girną. Išsigandusias, vienišas, nesuvokiančias, kas atsitiko, – šeimininkų nėra, laikinas globėjas staiga kažkur dingo. Man nesmagu. Jei ne Rytis, ko gero, išeičiau iš salės anksčiau. Na o po spektaklio esu sportininkas – namo beveik bėgte Naugarduko gatve.

***

Dukra ir žentas veža mus į Medininkus. Labai įspūdinga Šumsko bažnyčia. Už tvoros – ant mirusio ar mirštančio medžio gandralizdis. Važiuojame pro dvarą vieškeliu į Medininkus. Vienoje vietoje – erdvi panorama. Panašus vaizdas yra ir mano tėviškėje.

Aš esu ne šiuolaikinis – matyt, taip mane apibūdintų. Man labai patinka vietinių žmonių ko nors paklausti. Tarkim, kaip nuvykti į Kenos geležinkelio stotį, ar atsitiktinai neįvažiuosime į Baltarusiją. Patinka tie trumpi susitikimai: keli klausimai, keli atsakymai, bet kartais tą trumpą epizodą gana ilgai prisimeni. Kodėl? Gal kad pajunti, jog žmogus nuoširdžiai norėjo tau padėti, gal kad jam nepažįstamųjų dėmesys irgi buvo priimtinas.

O ką veikia Mėta? Ji kartu su mumis žavisi Medininkų pilimi, ji kartu su mumis ieško Juozapinės ir Aukštojo kalnus (kalvas?). Bet apžvalgos bokšto bijo. Ar matė labai gražų vakarėjantį dangų? Turbūt ne, turbūt traukė namai, kur gaus skanumynų. Taip, taip – žinome, kad namie mūsų laukia Girna.

*** 

Mes su Mėta – romantikai. Ruduo toks gražus, kad tik žiūrėk, žiūrėk. Mėtai didžiausias malonumas vartytis lapuose.

Šios dienos įvykiai.

Stovime Švitrigailos gatvėje, perėjoje. Šalia du berniukai. Gal kokie dešimtmečiai. Vienas ir sako:

– Knygas skaityti patinka, kaip ir kompu žaisti. Tik dar geriau.

Pajudėti bijau – nejaugi nepasigirdo...

Einame toliau. Mąstau apie studijų Vilnių: apie gražius dėstytojus, apie gražius pasikalbėjimus su bendrakursiais. Staiga:

O kaip „Rimi“ rasti?

Mes galime parodyti.

Kapinėms ieškau tokių indelių, nežinau, kaip pavadinti, na kur galima žvakes įdėti. Mano vyras prieš metus avarijoje žuvo. Sūnus Anglijoje ir nesiruošia grįžti. Sako: „Mama, aš tave pas save pasiimsiu.“ Ne, kol dar galiu, tai namie būsiu.

***

Rytoj dukros gimimo diena. Reikia dovanos. Nueisime tolėliau nuo daugiaaukščių, kur bus žalumos: ir šuniui smagu, ir man ne taip baisu, kad gali praryti užnuodyto maisto, – tuos gandus girdėjau. Miškeliuose paieškosime gražios šakelės. Vakare ką nors sugalvosime. Mes? Na ne – aš.

Kai sužinojau, kad gimė dukra, Utenoje labai lijo. Bėgau laimingas per miestą norėdamas visiems naujieną paskelbti. Šis vaizdas mane visada žavi.

Miškelyje nepažįstama moteris su šuniu. Pasisveikiname ir nustembame – juk studijų metais buvome susitikę.

Brolis mane apgavo: seną sergančią mamą nuvežė pas notarą, ji pasirašė kažkur. Nežinau, kaip mamai buvo paaiškinta. Po kelių savaičių užgeso. Pasirodo, viskas, ką turėjo, atiteko tik broliui. Tai dabar jis turtuolis.

Kažkada apie tokias situacijas galvodamas užrašiau: 

Tėviškė kitų.

Gelsvo purienų oro

Dar neatėmė.

Kažkodėl prisimenu A. Čechovo „Vyšnių sodą“. Mėginu lyginti, nors suprantu, kad nederėtų ieškoti panašumų.

***

Su Mėta neskubėdami einame į senamiestį. Ji staiga stabteli, kažkur įsižiūri, aš jos reakcijų nesuprantu. Mums labai gera. Mums? Man, bet turbūt ir Mėtai: yra proga pakeliauti, turime vandens, šiek tiek maisto.

– Čia jūs, mokytojau? – klausia šiek tiek nustebęs praeivis.

– Aš.

Buvęs mokinys. Pasikeitęs – neatpažinčiau. O ir jam nelengva: mano išvaizda ne mokyklinė, bet šuns prižiūrėtojo. Jam pietų pertrauka, jis mane lydi ir pasakoja:

Sunkiai jaučiuosi. Čia tokių kaip aš nereikia. Nemoku apgaudinėti, direktorius žiūri kaip į nepatikimą. O ir Vilnius per didelis.

Atsisveikiname.

Mėta linksma, man belieka ją tik paglostyti. Staiga išgirstu:

– Šuniu labiau rūpinkitės! Pažiūrėkite, koks liesas! Na ir žmonės: jiems vis pinigų gaila, vargšas šuo!

– Ponia geroji, o jūs į mane pažiūrėkite – vien kaulai.

Kvailys kažkoks! – ir nueina susierzinusi.

Šiandien aš gyvenu tik studijomis. Kiekviena gatvė atgaivina daug akimirkų: štai čia juokiamės su Lygija ir Vidomis, štai čia labai rimtai diskutuoju su Zita, štai čia sutinku Alfonsą, o prie muziejaus – Algirdą ir Aldoną. Salomėjos Nėries gimnazija – pedagoginės praktikos vieta. Šypsosi Roma, Regina – mes, trys būsimi mokytojai, skubame į pamokas. Va ten sningant deklamavome eilėraščius.

Koks gražus jūsų šuo...

– Bet ir aš gražus!

Mėta staiga tiesia man leteną – gerai, gerai, lekiam pas Girną.