EPA nuotrauka

Sekmadienį, prieš „Viešpaties Angelo“ maldą, popiežius Pranciškus komentavo du trumpus Jėzaus palyginimus, kuriuos girdėjome Mišių Evangelijoje.

Pirmasis palyginimas prasideda klausimu: „Ar gali aklas vesti aklą?“ (Lk 6, 39). Jėzus kreipiasi visų pirma į tuos žmones, kurie eina atsakingas pareigas, ugdytojus, visuomenės lyderius, sielų ganytojus, tėvus ir mokytojus. Jis juos prašo gerai suprasti savo vaidmens svarbą, su įžvalgumu ir išmintimi rinktis kelius, kuriais jie veda kitus žmones.

Klausimu prasideda ir antrasis Jėzaus palyginimas: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje?“ (Lk 6, 41). Kiek kartų, sakė Pranciškus, mes pastebime kitų žmonių klaidas ir trūkumus, o apie save nepagalvojame. Teisiame kitus, tarsi patys būtume be trūkumų ir nuodėmių. Šios dienos Evangelijoje Jėzus mums nurodo ir kriterijų, kuris padeda nustatyti, kas ko iš tiesų yra vertas: „Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl – netikusio, kuris megztų gerus vaisius. Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 43–44).

„Kas yra geras, iš to širdies ir lūpų sklinda gėris. Kas yra blogas, tas skleidžia blogį ir apkalbas, blogai kalba apie kitus. O tai yra destruktyvu. Tai kenkia šeimoms, mokyklai, darbovietei, gyvenamajam rajonui. Nuo liežuvavimo prasideda karai. Pagalvokime apie tai, ko šiandien Jėzus mus moko ir paklauskime savęs: ar aš blogai kalbu apie kitus? Ar juodinu kitus? Ar man malonu matyti kitų žmonių trūkumus? Ar pastebiu savo klaidas? Pasistenkime bent kiek pasitaisyti ir tai mums išeis į gera.“