Evgenios Levin nuotrauka

Prieš porą savaičių baigdamas vyskupų susirinkimą seksualinio išnaudojimo klausimais, popiežius Pranciškus kalbėjo, kad tai yra ne vien Bažnyčios, bet visų visuomenių ir kultūrų problema. Galima suprasti dalį žmonių, ypač nukentėjusių asmeniškai, kurie pasipiktino tokia kalba, laikydami ją išsisukinėjimu. Bet galima apie tai galvoti ir visai rimtai, nes toks teiginys paprasčiausiai yra objektyvi empirinė tiesa. O man labiausiai įstrigo kalbos pabaiga apie Dievo tautą, kuri nepraranda vilties ir tikėjimo ir todėl gali išsivaduoti iš klerikalizmo.

Nepraėjus nė savaitei, gavome konkretų pavyzdį savo kultūroje. Vilniaus teisme priimtas nuosprendis, kad Kęstutis Pūkas, apkaltintas seksualiniu priekabiavimu prie merginų, atėjusių pas jį ieškoti darbo, išteisinamas. Nuosprendis atrodo ypač painus dėl to, kad teismui nekilo abejonių, ar tuometinis Seimo narys tikrai seksualiai priekabiavo. Bet jis išteisintas dėl to, kad jo žodžiai ir veiksmai iki galo neatitinka seksualinio priekabiavimo apibrėžimo Baudžiamajame kodekse. Ta byla, žinoma, nebaigta, prokurorė iškart kalbėjo, kad teiks apeliaciją. Manau, jei nuosprendis būtų priešingas, kita pusė irgi darytų tą patį. Tai beveik savaime suprantama teismų gyvenime. Bet dėl įdomumo ėmiau skaitinėti, ką apie tai kalba žmonės naujienų portalų ar Facebook komentaruose.

Radau tris dažniausiai pasikartojančias temas. Pirma: nu tai aišku, kad Seimo narį išsuko, o kaip kitaip. Antra: teisėjas buvo papirktas. Trečia: teisėjas, pats būdamas vyras galios padėtyje, išsigando, kad negi dabar jau nė mergiotei į subinę nebus galima įžnybti. Pašaipų ir kaltinimų nukentėjusioms merginoms radau daug mažiau negu tikėjausi. Porą sykių šmėstelėjo pasiūlymas taisyti patį Baudžiamojo kodekso apibrėžimą.

Man tuojau ėmė rodytis, kad čia regime ne teisę, o kultūrą. Leistis į diskusijas dėl Baudžiamojo kodekso yra neproduktyviausia, ką šioje situacijoje galima daryti. Viskas gerai su tuo apibrėžimu, arba bent jau sunku suformuluoti daug tobuliau, o jį knebinėti ir taisinėti galima netgi destruktyviai, sabotuojant pastangas spręsti tikrąją problemą – kaip iš esmės vyksta su Vaikų teisių apsaugos įstatymu. Tikroji problema čia yra tas pats klerikalizmas, apie kurį kalbėjo popiežius šia ir ne viena kita proga. Tą žodį paprastai vartojame institucionalizuotos religijos kontekste, bet pats jo mechanizmas nesunkiai įžiūrimas beveik visur, kur kalbame apie galią. Viena vertus, žmonės nė nesitiki, kad toks didelis ponas, Seimo narys ir turtuolis, gali būti nuteistas normaliame teisme kaip visi: arba jis teismą paperka, arba tiesiog paveikia savo galia. Kita vertus, žmonės yra tikri, kad visi dideli ponai – ir kaltinamasis, ir teisėjas – nuolat seksualiai priekabiauja ir tai laiko savaime suprantama savo teise.

Dideli ponai turi tiek galios todėl, kad visi aplink jiems tą galią suteikia – nebūtinai džiaugsmingai ir iš nuoširdžios pagarbos, gal net dažniau pagiežingai, keiksnodami ir tyliai siusdami.

Aš nežinau, ar tokie įsitikinimai teisingi, bet net iš savo patirties galiu patvirtinti, kad seksualinis priekabiavimas yra baisiai paplitęs dalykas. Teismų praktika šiais klausimais nesusiformavusi, kaip skelbiama teismo pranešime spaudai, tikrai ne todėl, kad pats reiškinys būtų retas. Nukentėjusieji nesikreipia į teismą ar kitais būdais neieško teisybės todėl, kad nesitiki jos rasti. Ir tikėjimas neribota didelių ponų galia virsta savaime išsipildančia pranašyste. Dideli ponai turi tiek galios todėl, kad visi aplink jiems tą galią suteikia – nebūtinai džiaugsmingai ir iš nuoširdžios pagarbos, gal net dažniau pagiežingai, keiksnodami ir tyliai siusdami.

Bet Dievo tauta juk gali įveikti klerikalizmą. Prisiminiau kitą pavyzdį. Pernai rugpjūtį vaikų stovykloje „Žilvitis“ Karklėje kilo skandalas: vienos stovyklautojos tėvas, įtakingas advokatas, apkaltintas seksualiniu mažamečių mergaičių išnaudojimu. Jo pavardė nebuvo paviešinta, jis nebuvo suimtas, pritaikius švelnesnę kardomąją priemonę, o tyrimą pradėjusios Klaipėdos prokuratūros atstovė pabrėžtinai nieko apie tyrimą nepasakojo – turbūt pagrįstai, jiems reikėjo dirbti savo darbą – bet kalbinama žurnalistų, kvietė atsiliepti, jeigu yra daugiau panašiai nukentėjusiųjų. Žurnalistai surado netgi porą moterų, nuo to paties žmogaus nukentėjusių prieš kelis dešimtmečius. Skandalas truko kelias dienas, o tada nutilo.

Taigi, aš labai norėčiau, kad teisme atsidurtų šita byla. Kad tyrimas būtų atliktas, o ne nugesintas. Kad teismas viską išnagrinėtų sąžiningai ir, radęs pakankamo pagrindo, nusikaltėlį nuteistų. Ir kad visi matytume vieną gerą pavyzdį, kad teisingumas galioja ir tada, kai skriaudėjas yra vyresnis, stipresnis, galingesnis ir įtakingesnis už nukentėjusiąsias.

Ir kai pagalvoji, tam reikia labai nedaug. Reikia kelių žmonių – prokurorų, tyrėjų, teisėjų – kurie pasipriešintų klerikalizmui. O kad jiems pasipriešinti būtų lengviau, reikia kuo daugiau balsų, tikinčių teisingumu ir atmetančių savaime išsipildančią pranašystę.

Šitaip kuriama ir keičiama kultūra: konkrečiuose santykiuose ir situacijose, o ne tik galingųjų sambūriuose ir susirinkimuose. Tai žinojome ir tuo tikėjome, skelbdami mažos savo šalies nepriklausomybę nuo didelės ir galingos. Juk tikrai šita pašėlusi mūsų dvasia niekur nedingo.