Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės „Dvikova“.

Kovo 20 d., trečiadienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės (SMM) ir Sauliaus Mažylio (SM) kūrybos paroda „1 + 1 = 1 ir du taps vienu“. Tai pirmas bendras menininkų darbas. Šeimyninio dueto darbai – performatyvių bruožų turintys kūriniai apie būtį ir buvimą drauge, apie atmintį ir pasąmonę.

Trokšdami sau ir žiūrovui pa(si)aiškinti, menininkai suformulavo 7 parodos formą pagrindžiančius postulatus:

1. Pavadinimas – tai ir reklaminis šūkis, kuriuo niekas netiki, ir aliuzija į santuokinę priesaiką, kuria abu menininkai tiki.

2. Skulptūriški moters ir vyro pavidalai byloja apie jų supanašėjimą į šalia esantį „ir varge, ir džiaugsme“. Putplastis – kasdienis SM kūrybos įrankis, aliejiniai dažai – kasdienė SMM kūrybos medžiaga. Pigi butaforinė medžiaga ir forma reiškia atsainumą, įsiamžinimo nereikšmingumą, nes „nieko nėra amžino“.

3. „Šv. Sebastijonas ir jį slaugančios moterys“. Kaip žinoma, šv. Sebastijonas patyrė kankinystę senatvėje, tačiau jis buvo pirmasis kankinys, tad jo ikonografiniu bruožu laikomas jauno kūno tobulumas. SM ir SMM susitiko brandžiame amžiuje, jų patirtys ir istorijos buvo tarsi suvarpytos strėlių, turėjo laiko luobą, tačiau jiems buvimas šeimoje, nors ir sužeistiems, leido atsinaujinti ir išgyventi nelengvą patirtį. Vienas iš jų tarsi buvo paaukotas – tai SM, kitas išslaugė, išgydė, atgaivino – tai SMM.

4. Dvi Turino drobulę imituojančios drobės su vyro ir moters kūnų atspaudais ir pranašo Ezekielio citata (Ez 32, 1–10) – tai bandymas parodyti, kad, norint tapti „vienu kūnu“, reikia gludintis ir įsispausti, nes kitaip sunku ištverti. Šie atspaudai – tai pirmas bendras abiejų menininkų darbas, sukurtas mąstant apie relikvijas ir Malonę, per kurią SM ir SMM akmeninės širdys buvo pakeistos kūniškomis (Ez 11, 19).

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės „Asmodėjas“.
Sauliaus Mažylio „Šv. Sebastijonas“.

5. Asmodėjas – judėjų demonas, santuokos priešas, ardęs ją, siųsdavęs impotenciją, seksualinį šaltumą. „Asmodėjo“ scenos šaltinis – Tobito knygos pasakojimas (Tob 3–8) apie Sarą ir Tobiją, iš Saros išvarytą demoną. Asmodėjas nužudė septynis Saros jaunikius pirmąją vestuvių naktį, tik Tobijui pavyko sunaikinti prakeiksmą ir įveikti demoną. Išgelbėtoji Sara – tai SMM, jos gelbėtojas Tobijas – tai SM.

Francisko Gojos nutapyto paveikslo pavadinimas toks pat – „Asmodėjas“.

6. Kiti SMM paveikslai – „Dvikova“, „Ji stovėjo prie savo kapo duobės“, „Geriau neatsimerkti“, „Ir kodėl nesusitaikius?“, „Jis padėjo jai užlipti“ – iliustracijos būsenų, pavadintų jas išgyvenant galvoje skambėjusiomis, tačiau garsiai neištartomis frazėmis. Panašiai mintijo ir Franciskas Goja, tapydamas „Kurčiojo namo“ interjero pano.

7. SM, kurdamas „Drobulę“, suvokė, kad tie krešuliai ir figūros bruožai jam primena brolio auką. SM su broliu buvo „vienas kūnas“ – neatskiriami. SM brolis nusižudė tarybinėje armijoje. SM matė kalašnikovo kulkų išdraskytą kamuolio dydžio skylę žuvusiojo krūtinėje. 

Sauliaus Mažylio „Drobulė“.

SMM (g. 1970) ir SM (g. 1961) Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybą.

SM priklausė Kęstučio Zapkaus mokinių grupei „Geros blogybės“, buvo vienas iš „Metastudijos“ (pirmasis Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pavadinimas) kūrėjų.

SMM po tapybos baigė meno istorijos studijas Romos Grigaliaus universitete, reiškiasi kaip menotyrininkė ir vadovauja Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejui. Abu menininkai kartu dalyvauja grupinėse parodose nuo 2012 metų. 

Paroda Pamėnkalnio galerijoje vyks iki 2019 m. balandžio 8 d. Parodos lankymas – nemokamas.

Dailininkų sąjungos galerijos informacija