Agnė Kuzmickaitė. Parodos organizatorių nuotrauka
Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės instaliacija. Parodos organizatorių nuotrauka
Vilmantas Marcinkevičius. Parodos organizatorių nuotrauka

Vilniaus vaikų ir jaunimo galerija, minėdama 15 metų veiklos sukaktį, pristato naują parodą „Vaikas manyje“. Parodos kuratorės Justina Gražytė ir Jūratė Stauskaitė, pakvietusios 15 gerai žinomų Lietuvos menininkų, pasiūlė jiems iš naujo atrasti – o gal tiesiog prisiminti – savo viduje esantį vaiką. Ką reiškia turėti vidinį vaiką savyje ir kokią įtaką vaikystės patirtys daro suaugusio menininko kūrybai – į tokius klausimus sau ir žiūrovams bando atsakyti parodos dalyviai.

Šiuolaikinio meno scenoje gal nėra labai populiaru kalbėti apie kūrėjo vaiko santykį, tačiau tokia perspektyva leidžia naujai pamatyti jau susiformavusių, atrodo, gerai pažįstamų menininkų kūrybą. Juk už institucinių, kultūrinių, politinių ir kitų kontekstų visada yra žmogus, asmenybė, pradėjusi formuotis dar vaikystėje, paveikta šviesių arba liūdinančių vaikystės patirčių. Todėl neatsiejama šios parodos dalis yra pačių menininkų parašyti tekstai vaikystės tema, varijuojantys nuo detalių ir asmeniškų prisiminimų iki abstrakčių pamąstymų apie vaikystę.

Dailininkė Eglė Lekevičiūtė, parodoje pristatanti savo objektą – instaliaciją, seną laidinį telefoną, iš kurio ragelio sklinda juokas, kalba apie žaismingąją vaikystės pusę. Menininkė teigė: „Kiek save atsimenu vaikystėje, niekada nenorėjau užaugti. Ir dabar vis dar juokinga pasidaro stebint, kaip kartais viskas atrodo taip rimta.“

Vaikiško smalsumo, troškimo pažinti, eksperimentuoti, išlaisvinti savo fantaziją ir susikurti nepriklausomą vidinį pasaulį galima įžvelgti ir parodoje dalyvaujančių tapytojų Vilmanto Marcinkevičiaus, Andriaus Miežio, Lino Liandzbergio darbuose. L. Liandzbergis sakė: „Man svarbus žaidimas – galimybė konstruoti savo istoriją, taikyti naujas sąlygas, derinti tarpusavyje keistus dalykus, viską kiekvieną kartą pradėti iš naujo, smalsauti ir svarbiausia mėgautis tuo.“

Grafikės Birutės Zokaitytės vaikystės pasaulis – labiau poetiškas ir paslaptingas, persmelktas pasakos dvasia: „Vaizdai, kvapai, garsai ir erdvės, kurias prisimenu, neturi nieko bendro su įprasta suaugusiojo realybe. Manyje tūnantis vaikas išsaugo pojūčių prisiminimus.“ Taip pat ir menininkės kūriniuose veikia ne logiška, kasdienio pasaulio, o vaizduotės, pasakų ir sapnų sukurta tvarka.

Jolanta Kyzikaitė. Parodos organizatorių nuotrauka
Parodos organizatorių nuotrauka

Vaikystėje, kai skaitydavau Stasio Eidrigevičiaus iliustruotas Vytautės Žilinskaitės apysakas, mane visuomet ypač paveikdavo nevaikiškai liūdna tų kūrinių (tiek teksto, tiek pačių iliustracijų) nuotaika. Nors esame įpratę vaikystę sieti su nerūpestingu ir džiugiu gyvenimo laikotarpiu, vaikystė – tai ir pirmieji skaudūs praradimai, pirmieji susidūrimai su neteisybe.

Skausminga vaikystės patirtis globos namuose iki šiol veikia menininkų Algirdo ir Remigijus Gataveckų kūrybą.

„Beveik visos mūsų idėjos, mintys, atsispindinčios darbuose, kyla iš mūsų gyvenimo istorijos“, – teigė menininkai. Šioje parodoje jie pristato eksperimentiniu būdu čia pat, parodų erdvėje, sukurtus piešinius ir kūrybinio proceso videodokumentaciją – vienam iš menininkų vietoje laikant juodą markerį, kitas užmerktomis akimis vedžioja baltą popierių ir piešia brolio portretą. Taip kūrėjai simboliškai apmąsto savo tapatybę, gilina tarpusavio ryšį ir supratimą.

Nevaikiškai rimtas, dažnai nesaugus pasaulis slepiasi po žaisminga ir ryškiaspalve menininkės Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės instaliacija. Savo kūrinyje TURBO menininkė eksponuoja metalines automobilių dalis, papuoštas siuvinėtu raštu, už kurių esančią sieną dengia daugybė lipdukų su automobiliais, kuriuos seniau kolekcionuodavo vaikai. Menininkės darbas apie pavojingus ir tragiškus kelių eismo įvykius, ir vaikystės pasaulį, kuriame dėl nežinojimo ir patirties trūkumo automobilis dar yra tik džiuginantis atvaizdas, kurį gali rasti kramtomojoje gumoje arba apsikeisti su draugais. Tačiau vaikiškas nežinojimas negalėtų apsaugoti nuo skaudaus autoįvykio, todėl menininkės kūrinyje išlieka grėsmės nuojauta.

Parodoje į vieningą visumą susijungia skirtingų kūrėjų pasauliai, kuriami iš tekstilės, metalo, keramikos, aliejinių dažų ir kitų medžiagų. Savo vietą parodoje atranda tiek žaismingas Kęstučio Grigaliūno medinis lėktuvėlis, tiek konceptuali Roko Dovydėno keramika, tiek nerūpestinga kostiumo dizainerės Agnės Kuzmickaitės instaliacija. Skirtingi žmonės pasakoja apie skirtingas savo vaikystės patirtis ir kviečia kiekvieną – kada nors buvusį arba vis dar esantį vaiku – pagalvoti apie šį gyvenimo laiką, atrasti ką nors artima sau.

Jurga Šarapova. Parodos organizatorių nuotrauka
Parodos organizatorių nuotrauka

Taigi ką reiškia turėti arba išsaugoti vidinį vaiką savyje? Nuobodžioje kasdienybėje, kur turime kasdien anksti keltis ir eiti į nelabai mėgstamą darbą, mokėti mokesčius ir spręsti santykių problemas – gali ir nieko nereikšti, tik erzinančią metaforą. Tačiau paroda leidžia nors trumpai įsijausti į įvairiapusį ir spalvingą vaiko pasaulį, atsiriboti nuo kasdienių rūpesčių ir suprasti, bent jau apsimesti, kad gyvename paprastesniame pasaulyje, negu mums dažnai atrodo. Pasaulyje, kuris džiugina naujais atrastais dalykais, kuriame žaidimas ir vaizduotė gali praskaidrinti prastą nuotaiką, kuriame liūdesio nereikia malšinti vaizdų, garsų, įspūdžių jūra, o tik jį išgyventi, nuoširdžiai, visu savo vidumi, ir tam liūdesiui praėjus nekantriai laukti, kas dar gražaus atsitiks. 

Paroda veiks iki kovo 30 dienos.