Pixabay.com nuotrauka

Dalis žmonijos negali džiaugtis gyvenimu, nes jų gyvenimas suknistas, jie nuo visko pavargę, kenčia, išgyvena, nervinasi, verkšlena dėl neįgyvendintų siekių, lūkesčių bei svajonių. Kodėl taip yra?

Tūlas krikščionis, ko gero, pasakytų, kad priežastis paprasta: mažai tikėjimo ir maldos. Gal ir taip, bet nemanau, kad tai aksioma ar taisyklė, veikiau – tikimybė. Esu linkęs manyti, kad dažniausiai būname nelaimingi dėl netinkamo santykio su esamu momentu ir troškimais bei svajonėmis. Dažnas gyvename ateityje arba praeityje, o tai nulemia esamo momento vertinimą. Gyvendami praeitimi, niekaip neatsikratysime jos sukelto skausmo, o ir dabartį vertinsime pagal jos sukeltus padarinius. Gyvendami ateitimi, svajonėmis apie tai, ką galėtume turėti, bet neturime, jausime kasdienį nepasitenkinimą ne tik tuo, ko dar negavome, bet tikėtina, kad ir save kaip asmenybę imsime vertinti žvelgdami pro iškreiptą veidrodį.

Galvoju, gal ne be reikalo Jėzus sakė: nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo (Mt 6, 34). Gyvenkime šiandien, gyvenkime dabar, nes, jei negyvename pagal šį Jėzaus priesaką, tada nelaimingumo algoritmas  labai paprastas:

1. Nuvertinti tai, ką turi.
2. Sureikšminti tai, ko neturi.

Nelaimingumo jausmas garantuotas. Vaistas pagyti labai paprastas: nesisielok dėl praeities, nesvaik apie ateitį, gyvenk dabar. Džiaukis tuo, ką turi, ir neliūdėk dėl to, ką manaisi galintis turėti. Žinoma, svajoti ir siekti, kad esama netenkinanti situacija pasikeistų, yra geras troškimas. Blogai, kai tas troškimas pradeda griauti tavo paties gyvenimą. Tokį žmogų belieka užjausti, nes jo gyvenimas išties panašus vietą, kurioje tik verksmas ir dantų griežimas. Bėda tik ta, kad, jei įsisukai į tokį ratą, tada sunku jį nutraukti, jis pamažėle tampa savotišku tavo stabuku, kuris užstoja ne tik gyvenimo džiaugsmą, bet Dievą, taip pamažėle nužudydamas bet kokią meilę sau, žmonėms ir Dievui.