Pamokslą sako Vilkaviškio vikaras kun. S. Tamkevičius. Arkivysk. S. Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Minint septyniolika metų ėjusio pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ 47-ąsias gimimo metines (1972 kovo 19 d.), prasminga prisiminti ir kitą sukaktį. Prieš 50 metų, 1969-aisiais iš arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus ir kun. Juozo Zdebskio buvo atimti kunigo registracijos pažymėjimai, uždraudžiant atlikti tiesiogines katalikų dvasininko pareigas.

Kun. J. Zdebskis, apie 1970 m. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

„Vienintelė registracija, kuri svarbi, tai Viešpaties registracija“

Vilkaviškio klebonijoje, kur 1968 m. pavasarį vikarauti buvo paskirtas kun. Sigitas Tamkevičius, vykdavo karštos kunigų diskusijos. Jaudino tikėjimo persekiojimas ir valdžios pastangos sunaikinti Bažnyčią. Ypač aktualus buvo stojančiųjų į Kunigų seminariją limito klausimas. „Parašyti trumpą raštą nebuvo sunku, kur kas sunkiau buvo surasti norinčiųjų pasirašyti, – atsiminimuose rašo arkivyskupas S. Tamkevičius. – Todėl saliamoniškai nusprendėme po šiuo prašymu surinkti kuo daugiau kunigų parašų – visų juk nepasodins! Per adventą dvi savaites važiavau per Vilkaviškio vyskupijos parapijas ir surinkau per 60 parašų. Kai kurie atsisakė, motyvuodami, kad iš to nebus jokios naudos, o bėdų – per akis.“

Prieš Kalėdas kunigai Tamkevičius ir Zdebskis visiems vyskupijų ordinarams įteikė Vilkaviškio vyskupijos kunigų pasirašytą prašymą daryti žygių dėl Kunigų seminarijos. Šis pareiškimas sovietinei valdžiai buvo tarsi bombos sprogimas, – matai, ir kunigai užsigeidė laisvės. Kažkuris kolaborantas apie šią peticiją pranešė sovietiniam saugumui.

„Iš Vilniaus atvykęs KGB pareigūnas mane tardė Vilkaviškio saugumo poskyryje, o kitą dieną iškvietė į Vilniaus KGB rūmus. Per tardymą atrodė, jog net kabineto langai drebėjo nuo KGB 5 skyriaus Kolgovo riksmo, koks aš niekadėjas ir kad niekad daugiau negalėsiu eiti kunigo pareigų“, – rašyta arkivyskupo atsiminimuose. Religijos reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis kitą dieną liepė sugrąžinti registracijos pažymėjimą. Uždraudė ne tik atlikti kunigo pareigas, bet ir privertė įsidarbinti Vilkaviškio metalo gamykloje. Iš klebonijos teko išsikraustyti. Sekmadieniais kun. Sigitas kaip eilinis tikintysis dalyvaudavo Vilkaviškio bažnyčioje aukojamose Mišiose: „Geresnės agitacijos prieš sovietinę politiką, net ir norėdamas, nebūčiau sugalvojęs. Žmonės buvo mano pusėje.“

Praėjus kelioms savaitėms, netikėtai į Vilkaviškį iš Nemunėlio Radviliškio atskriejo vyskupo tremtinio Vincento Sladkevičiaus laiškas:

Vysk. Vincento laiškas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Mielas kun. Sigitai, nuoširdžiai dėkoju už malonų velykinį sveikinimą. Jis man labai brangus, nes aš Jus šiandien ypač gerbiu bei Jumis didžiuojuos. Ne užuojautą – tik brolišką susižavėjimą bei padrąsinimą Jums siunčiu. Užuojautos verti tie mūsų konfratrai, kurie, turėdami visus popierinius pažymėjimus, neturi, deja, kunigiškos dvasios. Vienintelė registracija, kuri svarbi, tai Viešpaties registracija.

„Aš kupinas paguodos ir džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose“ (2 Kor 7, 4). Šie didžiojo Kristaus Prisikėlimo liudytojo šv. Pauliaus žodžiai tesuteikia paguodos bei džiaugsmo Jūsų kilniai sielai ir tepadrąsina Jus ir toliau taip ištikimai, drąsiai, pasiaukojančiai visu savo gyvenimu liudyti Prisikėlusį Kristų. Alleliua!

Jus nuoširdžiai gerbiąs ir mylįs vyskupas Vincentas. 1969 m. Velykos. 

Du melioratoriai – bendražygiai

Aštuonių valandų darbas gamykloje ir noviciato pareigos Jėzaus draugijoje buvo sunkiai suderinamas dalykas. Todėl po Velykų kun. Tamkevičius perėjo dirbti į Prienų melioraciją, kur jau buvo įsidarbinęs lygiai taip pat „nubaustas“ kun. Juozas Zdebskis. Abu kunigai klodavo molinius vamzdelius. Kartą jų atvežęs vienas senukas perspėjo kun. Juozą: „Girdėjau, kad tavo draugas yra kunigas. Žiūrėk, prie jo nesikeik!“ Kun. J. Zdebskis, kaip jam buvo įprasta, rimtu veidu pažadėjo nesikeikti. Iš tikrųjų iš jo lūpų kun. Sigitas niekada negirdėjo ne tik keiksmo, bet net mažiausio nepagarbaus žodžio. KGB pareigūnai kun. Juozui Zdebskiui buvo davę „Akiplėšos“ pravardę .Tikriausiai dėl to, kad jis galėjo priimti nestandartinius sprendimus, pavyzdžiui, sąmoningai eiti į lagerį už vaikų katechizaciją.

„Kartą buvau liudininkas, kai per Viktoro Petkausl teismą kun. Juozas pabandė patekti į Aukščiausiojo teismo salę. Prie durų budėjęs KGB pareigūnas paklausė: „Dėl ko jūs čia atvykote?“ Kunigas Juozas ramiai paaiškino: „Atvažiavau pasirinkti „Kronikai“ medžiagos.“ Pirmą kartą sutikau kun. Juozą Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos klebonijoje, kai jis buvo tik ką sugrįžęs iš Pravieniškių lagerio. Tuomet nenujaučiau, kad tarp mūsų užsimegs gili kunigiška draugystė. Iš jo sakomų pamokslų ir asmeninių pokalbių tuojau galėjai pastebėti, kad tai kunigas, kuris „iriasi į gilumą“. Jis buvo maldos ir aukos vyras. Ir šiandien dėkoju Dievui, kad jį sutikau savo kunigiškos tarnystės pavasarį, kai visus atidžiai stebėjau ir iš visų mokiausi...“

17 tūkst. tikinčiųjų Memorandumas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

17 tūkst.tikinčiųjų memorandumas

1970 m. rugsėjo 9 d. už vaikų katechizaciją buvo nuteistas kun. Antanas Šuškevičius SJ. Kitąmet vienas po kito už tą patį „nusikaltimą“ buvo nubausti dar du kunigai –Juozas Zdebskis ir Prosperas Bubnys MIC. Kunigų teismai paskatino parengti platesnį dokumentą, skirtą kompartijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui. Atsiminimuose arkiv. S. Tamkevičius rašo: „Į dokumentą įdėjau ryškesnius Bažnyčios persekiojimo faktus: vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus tremtį, kunigų įkalinimą, Kunigų seminarijos veiklos varžymą.“ Buvo paruoštas šūsnis rašomąja mašinėle atspausdintų lapų, ir drąsūs katalikai visoje Lietuvoje pradėjo rinkti parašus. Žmonės noriai pasirašinėjo po pareiškimo tekstu. KGB pareigūnai, gavę informaciją apie parašų rinkimą, pradėjo gaudyti rinkėjus, bet jų pastangos neatnešė vaisių – per porą mėnesių buvo surinkta per 17 tūkst. parašų. Buvo aišku, jog neverta parašų tiesiogiai siųsti į Maskvą, nes jie tikrai atsidurs KGB rankose ir nebus jokios naudos. Geriau Memorandumą pasiųsti per Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Kurtą Valdhaimą...

Žinią apie vadinamąjį „Septyniolikos tūkstančių memorandumą“ plačiai komentavo Vakarų spauda. Remdamiesi agentūrų „Asosiated Press“ ir Reuters 1972 m. kovo 18 d. išplatinta informacija, apie jį rašė „ New York Times, „The Washington Post“ ir kiti JAV bei Europos šalių laikraščiai, komentavo radijo ir televizijos stotys. Savo velykiniame laiške popiežius Paulius VI prisiminė Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje, pavadinęs ją „Tylos Bažnyčia“.

Antroje eilėje iš kairės ketvirtas „Kronikos“ redaktorius kun. S. Tamkevičius. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

„Kronikos“ gimtadienis

Vyskupas tremtinys V. Sladkevičius, apie 1969 m. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Milžiniška „Memorandumo“ įtaka Vakaruose parodė, kokią galią turi viešumas. Apie tai kalbėdavo ir kunigai, brandinę mintį apie pogrindžio leidinį, kuris žadintų tautinį ir ypač religinį sąmoningumą, atspindėtų katalikų gyvenimo sunkumus ir bėdas. Arkiv. S. Tamkevičiaus atsiminimuose rašoma:„ Petro Plumpos padedamas parengiau pirmąjį leidinio numerį. Jam parinkome „Vivos voco“ (Gyvuosius šaukiu) vardą. Norėjome, kad leidinį palaimintų Bažnyčia, todėl nuvykau pas tremtinį vysk. V. Sladkevičių ir parodžiau parengtą medžiagą. Pas vyskupą ant stalo gulėjo lenkiškas laikraštis „Kronika“, o Maskvoje buvo labai populiari „Einamųjų įvykių kronika.“ Pavartė, pamąstė, pagyrė sumanymą leisti kad ir kuklų leidinuką ir pasiūlė „Kronikos“ vardą.

Taip 1972 m. kovo mėnesio pirmojoje pusėje Simno klebonijos mažame kambarėlyje šviesą išvydo „LKB kronikos“ pirmasis numeris Apie „Kronikos“ pradžią težinojo tik keli asmenys, Simne – nė vienas. Pasak pogrindžio leidinio leidėjo ir vyr. redaktoriaus arkiv. S. Tamkevičiaus „Kronika“ buvo labai panaši į mažytį garstyčios grūdelį. „Ar jis augs ir atneš laukiamų vaisių, anuomet niekas negalėjo net nujausti. Reikėjo pasitikėti Viešpačiu ir eiti į priekį.“