EPA nuotrauka

Skaudi ir papiktinanti lytinio smurto prieš nepilnamečius istorija sukrėtė. Ypač dėl atsakingų asmenų negebėjimo ar nenoro į nusikaltimą žiūrėti rimtai, imtis radikalių priemonių agresorių sustabdyti, pasirūpinti aukomis.

Žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirga greitomis analizėmis ir nuosprendžiais: kaltas kunigų celibatas; kaltas – Vatikano II Susirinkimas, „nuleidęs“ moralės kartelę; kaltas homoseksualumas, be to – tikėjimo praradimas... Mūsų protas negali nė sekundės ištverti, nepaaiškindamas tikrovės, tad sukuria savą istoriją, pasiremdamas turimais duomenimis. Ar rimtai pasvarstę drįstume ją pavadinti objektyvia?

Klausimas pernelyg skaudus ir svarbus, kad leistume sau paviršutiniškai spręsti. Laimei, vertindami situaciją, šiuo metu jau galime remtis ne vienu patikimu moksliniu tyrimu. Duomenys paneigia kai kuriuos lengva ranka kuriamus mitus ir pateikia naujų svarbių įžvalgų.

Ką sako faktai

Jau nebereikia priminti, kad smurtas prieš nepilnamečius – visuotinė ir globali problema. Paklauskite vaikų teisių apsaugos kontrolierių ir socialinių darbuotojų. Gaila, tačiau kol kas jie neturi pakankamos socialinės galios ar motyvacijos, kad jų žinojimas prasiveržtų į pirmuosius dienraščių puslapius. Beje, ne tik šeimos aplinka, bet ir kuo įvairiausios institucijos: mokyklos, sporto klubai, vaikų organizacijos, įvairūs būreliai yra potencialaus smurto vietos.

Tenka pripažinti, kad kol kas vienintelė institucija, atlikusi nuodugnią savianalizę, yra Katalikų Bažnyčia. Ypač reikšmingi yra du JAV vyskupų konferencijai parengti dokumentai, išsamiai ir profesionaliai analizavę situaciją ir duomenis („Nature and Scope“ bei „Cause and Context“). Ką jie atskleidžia?

„Nature and Scope“. Lytinio smurto prieš nepilnamečius statistika JAV

Plačiai žinomas faktas, kad nuo 1950 iki 1970 metų lytinio išnaudojimo atvejų kasmet daugėjo. Pasiekęs piką skaičius nuo 1985-ųjų iki dabar nuolat mažėja. Tiesa, didžioji atvejų dalis pirmą kartą buvo registruota po 2002-ųjų.

Problema JAV apima beveik 95 proc. vyskupijų bei 60 proc. bendruomenių. Apkaltinta nuo 3 iki 6 proc. visų tarnaujančių kunigų ir apie 2,7 proc. kunigų vienuolių. Dauguma smurtautojų yra dieceziniai kunigai (69 proc.); amžius, nuo kurio pradedama smurtauti, varijuoja nuo 25 iki 90 metų. Auka paprastai vienas asmuo, ir dauguma atvejų vyriškos lyties (81 proc.), tuo tarpu visos šalies mastu JAV aukomis dažniau tampa moterys. Smurto formos – įvairios: nuo fizinio prisilietimo per rūbus iki prasiskverbimo.

Kas nėra krizės priežastys

Nėra jokio rimto pagrindo manyti, kad celibatas pats savaime galėtų būti laikomas smurto prieš nepilnamečius šaltiniu ar rizikos veiksniu. Ši praktika Bažnyčioje gyvuoja daugiau nei tūkstantmetį, kodėl tik pastaruoju metu ėmė kelti problemas? Kaip jau minėta, didžioji nusikaltimų prieš nepilnamečius dalis tenka asmenims, neturintiems nieko bendro su celibatu. JAV negalutiniais duomenimis, piktnaudžiavimo aukomis per metus tampa 60 tūkst. vaikų. Per pastaruosius 20 metų JAV nuo lytinės prievartos nukentėjo 1,2 milijono nepilnamečių.

Kita vertus, jokie empiriniai duomenys neleidžia teigti, kad katalikų dvasininkai dažniau tampa smurtautojais prieš nepilnamečius nei kitų religinių tradicijų ar kitų vyrų grupių, kurios turi tiesioginę galimybę pasiekti vaikus ir turi jiems kokią nors valdžią (pvz., mokytojai, treneriai). Kol kas kalbama, jog paprastai tokie asmenys sudaro 5 proc. Kad ir kaip būtų skaudu, teigiama, jog kai vyrai (dvasininkai ar ne) turi tiesioginį priėjimą prie vaikų ar paauglių bei valdžią jiems, nedidelis procentas jų visada pasinaudos jiems rodomu pasitikėjimu.

Pasitikėjimas čia yra pagrindinė tema. Smurtautojas sumaniai pasitelkia įvairias strategijas, kaip tapti, pavyzdžiui, šeimos draugu ar kitaip artimu nepilnamečiui. Deja, kaip tik dėl to auka dažniausiai nutyli apie smurtą. Bijo, kad nepatikės, praras reikšmingą draugystę, o gal ir visos parapijos palaikymą. Bijo, kad patys yra kalti dėl įvykusio blogio. Visa tai taip pat palaiko ir maitina smurto situacijas.

Gal kunigus „sugadino“ Vatikano II Susirinkimo „liberalios“ nuostatos, atleidusios moralinius varžtus? Gerai žinome, koks sudėtingas buvo šis istorinis laikotarpis, paženklintas gilia socialine transformacija. Daugybė kunigų ar kitaip Dievui pasišventusių asmenų pametė iš akių savo pasirinkimo prasmę, atsitraukė. Pasilikusiesiems tarnystės našta pasunkėjo, prireikė laiko susivokti ir persiorientuoti. Tačiau negalime teigti, sako popiežinio Grigaliaus universiteto absolventė psichiatrė Chiara Urbano, kad kunigai prarado pasitenkinimą savo pašaukimu, tiek, kad jų frustracija virstų prieš mažamečius nukreipta patologija.

Nutiko visiškai priešingas dalykas. „Nature and Scope“ nurodo, kad beveik pusė apkaltintų kunigų šventimus priėmė iki 1950–1960 metų. Tad derėtų gilintis į šių kunigų pasiruošimą pasitikti sudėtingus iššūkius. Kaip seminaristams buvo perteikti deramo elgesio modeliai ir kaip pastarieji juos priėmė? Kokia parama buvo teikiama krizės atveju? Galiausiai, kaip kandidatai buvo atrenkami?

Ar įmanoma nustatyti, kokie žmonės labiau už kitus yra linkę į lytinį smurtą? Deja, ne. Vienintelė grupė, kurią gali įvardinti ligšioliniai tyrimai, tai asmenys, kurie vartojo daugiau nei vieno pobūdžio pornografinį turinį.

„Nature and Scope". Aukos pagal amžių ir lytį.

Tyrimai neleidžia su lytiniu smurtu prieš nepilnamečius sieti homoseksualumo. Verčiau priešingai: iki įstojimo į seminariją homoseksualius santykius palaikęs vyras, tikėtina, ir vėliau pasirinks partneriu suaugusį tos pačios (ar kitos) lyties asmenį. Kai kurie tyrimai teigia, kad homoseksualumas yra „galimas rizikos faktorius“ smurtui prieš jaunus vyrus, tačiau pabrėžiama, kad apibendrinimui duomenų nepakanka.

Kur kas aiškiau dėl biseksualių ar sumišusios lytinės tapatybės kunigų (dauguma jų visiškai nesuvokė savo situacijos). Tarp smurtautojų prieš nepilnamečius tokių – dauguma.

Be to, dauguma smurtautojų patys vaikystėje patyrė smurtą arba turėjo silpnus šeiminius santykius, menką ar jokio supratimo apie lytiškumą.

Tikroji liga

„Mokame skaudžias menko dėmesio žmogiškumui pasekmes. Ilgą laiką dėmesį žmogui ir jo prigimčiai tapatinome su pasaulietiškumu. Laiku savęs nepaklausėme, ar Evangelija daro mus labiau subrendusiais žmonėmis“, – pabrėžia kun. Carmine Arice, bioetikos ekspertas, Italijos Vyskupų konferencijos sveikatos sielovados biuro vadovas bei Kotolengo bendruomenės generalinis vyresnysis.

Išties, ieškodami giluminių priežasčių, analitikai vienbalsiai atkreipia dėmesį į diecezinių kunigų gyvenimo būdą.

Labai dažnai jie gyvena ir veikia vieni, neturėdami žmogiškos atskaitos grupės, gana izoliuoti geografiškai. Kartais nutinka, kad kunigas ilgą laiką neturi jokio kontakto su „sau lygiais“ žmonėmis.

Sielovados pareigos, šeimos neturėjimas ir vienatvės jausmas, kurį tai sukelia, žmogiškas intymumo poreikis, nerandantis raiškos sveikuose draugystės ir prieraišumo santykiuose, „priežiūros“ stokojanti veikla gali prisidėti prie lytinių nukrypimų išsivystymo bei smurto atvejų.

Vienuoliai, gyvenantys bendruomenėse ir palaikydami kasdienius broliškus santykius su kitais jos nariais, yra stebimi ir mažiau būna vieni. Šiandien tai vis labiau vertiname: pradedant nuo seminarijų, kur skatinamos nedidelės kunigų brolijos, bendra malda, dalinimasis valgiu bei sielovados pareigomis.

Tenka pripažinti, kad tyrėjai neįvardina vienos konkrečios priežasties. Kalbama apie aplinkybių mozaiką: socialinių, psichologinių, asmenybės raidos ir konkrečios (smurtui palankios) situacijos.

Deja, bet tik neseniai įgijome aiškų supratimą apie dažnai neatšaukiamas smurto pasekmes ir nusikaltimo sunkumą. Per pastaruosius 50 metų itin išaugus smurto atvejams buvo pradėta gilintis į šį reiškinį ir paneigtos ankstesnės psichologinės mokyklos (pvz., Alfredas Kinsey), kurios tam tikrą seksualinį elgesį laikė „nekaltu“ – nevertu mediko dėmesio.

Netikęs bendruomenių įprotis „tildyti“ nepatogius balsus taip pat menkai tepadėjo ieškoti išeičių. Asmuo praktiškai neturėjo kur ir kam išsikalbėti.

Nėra lengva suvokti, kaip nutinka, kad tikintis ir gana laisvas žmogus sugeba peržengti vidinį moralinį barjerą. Tyrėjai kalba apie racionalizavimo mechanizmą, kuriuo pasitelkiami pateisinimai ir pasiteisinimai – savotiška, sąžinės neutralizavimo technika. Kai kurie specialistai kalba apie kognityvinį nukrypimą, kuris skatina sumenkinti arba net visiškai neigti aukoms padarytą žalą. Bet kuriuo atveju smurtautojas nesitapatina su „bloguoju aš“, su „nusidėjėliu“. Kartais pats laiko save neteisingo kaltinimo auka.

Tarp kitų socialinių veiksnių, svariai prisidėjusių prie smurto atvejų išaugimo, dokumentai įvardina skyrybas, narkotikų ir nusikalstamumo paplitimą, kurie tarp 1960 ir 1980-ųjų išaugo 50 proc. Tuo metu JAV išaugo ir norinčiųjų studijuoti seminarijose skaičius, tačiau dėmesys joms buvo minimalus. Vatikano II Susirinkimas ragino reformuoti seminaristų ugdymą, tačiau rimtesnių žingsnių buvo imtasi tik pastaruosius 25 metus. Iki tol būsimo kunigo rengimas apsiribojo akademine, dvasine ir sielovadine programa. Nebuvo jokio supratimo, kad tokiai sudėtingai užduočiai reikalinga brandi pusiausvyra ir integruotas žmogiškumas.

Jonas Paulius II (Pastores dabo vobis 1992 m.) pabrėžė, kad be žmogiškojo ugdymo visa kunigo formacija lieka pakibusi ore (plg. n. 43). Rimtas posūkis seminarijose įvyksta, deja, tik po skaudžių 2002 m. faktų. Dėmesys asmeniui tampa visapusiškesnis, tad ir mažiau padalintas: žmogiškas, dvasinis, intelektualinis ir sielovadinis aspektai tampa keturiomis lygiavertėmis ugdymo kolonomis.

Ugdoma asmeninė moralinė sąžinė, neleidžianti deleguoti moralinės atsakomybės institucijai.

Luca Baggio / unsplash.com nuotr.

Tad kuo gydysime sergantį Bažnyčios ir visuomenės kūną? Kuo gydysimės patys? Taip, būsime budrūs ir atidūs, paisydami prevencinių priemonių. Skatinsime skaidrumą savo aplinkoje. Pasitelkę deramą pagalbą, atidžiai pasversime kandidato šansus ištverti ir subręsti sudėtingoje tarnystėje.

Tačiau pirmiausia liaukimės kunigą ar pašvęstąjį asmenį laikyti ne žmogumi: ypatingos kastos ar grupės nariu. Antraip jis ir toliau liks nekritikuotinas, neatskaitingas. O kartu ir tolimas, laikomas atstu.

Sutinku su tais, kurie šią krizę vadina solidarumo krize. Nepastebėjome, kaip į Bažnyčios terpę persismelkė visur vešintis egoizmas. Nepastebime esančiojo šalia ar nežinome, kaip jam padėti. O juk mums labai reikia vieniems kitų: pasauliečiams – brandžių dvasininkų, o dvasininkams – brandžių pasauliečių.