Michał Parzuchowski/Unsplash nuotrauka

Ispanijoje vienišų motinų šeimų jau yra daugiau nei daugiavaikių. Tai niekur nekomentuojamas rodiklis, kuris gali turėti dramatiškų pasekmių, nes atskleidžia tėvo figūros nykimą. Vakarų šalyse kaskart yra vis daugiau vienišų motinų šeimų.
Nesiimsime nagrinėti įvairių sudėtingų šio reiškinio priežasčių, tačiau pravartu pabrėžti akivaizdų dalyką: kad ir kokios puikios motinos jos būtų (jų auka dėl vaikų neabejotina), šie „našlaičiai“ (dėl tėvo nebuvimo) auga be jų brandai taip reikalingo asmens.

Be to, nerimą kelia tai, kad, be šių vienišų motinų, kaskart daugėja šeimų, kuriose tėvas egzistuoja, tačiau yra tarsi dar vienas baldas. Jis puošia šeimos židinį, ir tiek. O kartais jis tik trukdo. Tokios šeimos dar kartais pavadinamos „matricentrinėmis“.
Dėl radikalaus feminizmo spaudimo ir vyriškumo krizės Vakarų šalyse vyras buvo sumenkintas iki nutolusio geruolio stebėtojo, antraeilės marionetės ar apvaisintojo... Neretai nors šeimoje tėvas ir yra, tačiau jo vaidmuo silpnas. Praradęs anksčiau nediskutuotiną valdžią ir ugdymo privilegiją, šeimos galva praktiškai liko „pažemintas pareigose“.

Vidutiniu laikotarpiu tai reiškia tiksinčią bombą. Visa tai puikiai išdėsto teisininkė Maria Calvo savo knygose „Nukarūnuoti tėvai“ (Padres destronados) ir „Pavogtas vyriškumas“ (La masculinidad robada).

Autorė atkreipia dėmesį į tai, kad motinos meilė vaikui gali tapti dviašmeniu ginklu, jei nėra tėvo atsvaros. Stipriausia motinos savybė – jos atsidavimas, sugebėjimas priimti – gali būti ir didžiausias jos trūkumas. „Motinos glėbys yra šiltas, tačiau jis riboja“, – teigia Calvo. Motina yra linkusi pernelyg saugoti vaiką, tarsi ji trokštų pailginti nuskausminančią nirvaną, vaiko išgyventą gimdoje, kur kūdikis neturėjo problemų.

Tačiau vaikas negali subręsti be reiklaus ir griežto stimulo iš vyro, kuris yra „nepatogus“, pusės. Ugdyti – tai sukelti nepatogumų, ir vaikas turi į juos teisę, turi teisę, kad kas nors jam pasakytų „ne“, parodytų jam gyvenimo realybę, kuri apima ribas, darbą, pasiaukojimą ir kuri neturi nieko bendra su gimdos rojumi.

Dėl šios priežasties tėvas negali būti antra mama, antraeilis veikėjas, kolega ar vaiko „draugelis“, o turi būti vyriškas vyras, tikras vyras, sugebantis švelniai, bet tvirtai į savo vietą pastatyti ožiuką, kurį savyje nešiojasi kiekvienas kūdikis. Vaikas yra linkęs karaliauti, reikalauti, kad būtų pildoma jo šventa valia, todėl kažkas turi jam parodyti, jog jis nėra visatos centras. Ir tas kažkas yra tėvas.

M. Calvo teigimu, vaikas yra pagimdomas du kartus: fiziškai – motinos, psichiškai – tėvo. Priešingų rezultatų sulaukiama, kai vaiko auginimas patikimas išskirtinai motinai. Be visų kitų dalykų, tai gali išvystyti per stiprią vaiko ir motinos priklausomybę, dėl kurios šis gali tapti jos asmeninių išgyvenimų klausytoju ir nosinaite ašaroms nusivalyti.

Juliane Liebermann/Unsplash nuotrauka

Žinoma, kad motinos meilė yra nepakeičiama, tačiau jai pusiausvyrą turi teikti tėvo figūra, o ši palyginti gali pasirodyti antipatiška. Pati viena mama neįstums vaiko į nuotykių paieškas ir neskatins imtis iššūkių, kurie leistų žengti brandos link. Be stimulų, kurie pasireiškia kovoje, vaikas niekada neįgis pasitikėjimo savimi, reikalingo gyvenimo sunkumuose.

Laikais, kai vyras yra demonizuojamas ir netgi įtariai pastatomas po padidinamuoju stiklu (prisiminkime teisės aktus, reguliuojančius smurtą „dėl lyties“), yra dar svarbiau nei bet kada priminti, kad abiejų lyčių dalyvavimas vaikui augant yra reikalingas tinkamai psichinei ir emocinei vaiko raidai.

Vyriškumo krizė, kurią taip tiksliai diagnozuoja Jordanas B. Petersonas, yra glaudžiai susijusi su tėvystės krize – reiškiniu, nukeliančiu mus dar į Freudo arba Sartre‘o, kuris teigė, kad geras tėvas neegzistuoja, laikus. Pasak psichiatro Tony Anatrellos, tėvystės krizė savo ruožtu „trina žmonių supratimą apie tai, koks yra Dievas“.

Būtent tai, o ne moters teisės, yra tikra ir didelė XXI amžiaus problema. Tikrasis atotrūkis yra ne tarp vyrų ir moterų pajamų, o antropologinis ir, pasak Davido Blakenhorno, parašiusio knygą „Betėvė Amerika“ (Fatherless America), būtent šis atotrūkis suskaldys visuomenę į dvi dideles grupes: vaikų su tėvais ir vaikų be tėvų. Taigi, turėsime grupę vaikų ir paauglių, kurie pasižymės emocine ir psichologine tėvo vaidmens nulemta pusiausvyra, ir grupę tų, kurie nebus patyrę tos naudos, neišvengiamai reikalingos asmens raidai.

Ramiai miegoti mums turėtų neduoti ne lyčių kvotos ir ne tai, ar vyriausybėje bus septynios ministrės su puse vietoje penkių su trim trečdaliais, o rūpestis, kad milijonai vaikų tėvo figūrą galėtų matyti ne tik per televiziją, bet ir savo pačių namuose.

Pagal ¿Por qué nadie habla del niño, la verdadera víctima del feminismo radical? parengė Salomėja Fernandez Montojo