Kun. Lionginas Virbalas SJ. Marijos Stanulytės nuotrauka

Pirmąją pavasario dieną sužinojome, kad popiežius Pranciškus priėmė Kauno arkivyskupo LIONGINO VIRBALO atsistatydinimą iš Kauno arkivyskupo metropolito pareigų. Nuo 2013 metų kunigas vyskupavo Panevėžyje, nuo 2015-ųjų – Kaune. Socialiniame tinkle L. Virbalas tądien rašė: „Iškylant sveikatos problemoms, o ypač matydamas vienuolinio pašaukimo prasmę ir reikšmę, tikiuosi, kad taip galėsiu geriau tarnauti Dievui ir žmonėms.“ Kviečiame skaityti išskirtinį interviu su šiuo metu užsienyje besiilsinčiu arkivyskupu emeritu.

Mums žinia apie Jūsų pasitraukimą iš vyskupo pareigų buvo netikėta. Ar ilgai tai svarstėte? Kas nulėmė Jūsų galutinį sprendimą?

Vienuoliškame gyvenime įprasta, kad užduotis skiriama tam tikram laikui. Prieš tapdamas vyskupu taip pat dirbau įvairiose vietose ir turėjau skirtingų užduočių. Tiesa, vyskupas skiriamas neterminuotam laikui, tačiau niekada neatskiriamai nesitapatinau su vyskupo pareigomis, o priėmiau jas kaip to meto misiją ir stengiausi vykdyti kaip galėdamas geriau. Tai pareikalavo ne tik viso laiko, bet ir labai daug jėgų bei fizinės ir psichinės sveikatos. Gal nepajėgiau pakankamai visus palydėti, paskatinti ar tinkamai atsiliepti į skaudesnes situacijas, ypač įvairių problemų turinčių kunigų. Dėl to apgailestauju ir atsiprašau. Tikiu, kad įvykus pasikeitimams jie sulauks reikiamos pagalbos.

Šalia įprastų bažnytinių struktūrų palaikymo, parapijų aptarnavimo vis labiau būtina dėmesį kreipti į žmones, kurie nėra aktyvūs Bažnyčios nariai arba kuriems Kristaus Evangelija visai nepažįstama. Vadovavimo vyskupijai užduotį, apimančią ir didelę administracinio darbo dalį, atlikti gali ir dažnai yra geriau pasirengę dieceziniai kunigai, turintys darbo parapijose patirtį. Vienuolinė charizma kviečia vis naujai ieškoti žmogaus susitikimo su Dievu erdvių ir būdų pagal kiekvienos vienuolijos pobūdį. Tam yra didžiulis poreikis. Matydamas šią situaciją paprašiau popiežiaus, kad toliau leistų darbuotis pagal mano vienuolinį ir kunigišką pašaukimą. Jis apsvarstęs ir, manau, atsiklausęs kitų nuomonės nusprendė šį prašymą patenkinti.

Vyskupo atsistatydinimo praktika nėra įprasta. Ar Jūsų sprendimui įtakos turėjo popiežiaus emerito Benedikto XVI ar kiti pavyzdžiai?

Buvo laikas, kai vyskupas vykdydavo tarnystę iki mirties. XX amžiuje buvo įvesta nauja taisyklė, kad kiekvienas vyskupas turi atsistatydinti sulaukęs 75 metų amžiaus. Popiežius Benediktas XVI turėjo jau daugiau metų, tad jo atsistatydinimo priežastys buvo kitokios. Tačiau istorijoje nėra naujiena, kad gavęs popiežiaus leidimą vyskupas palikdavo tarnystę ir grįždavo ar naujai įsijungdavo į vienuolinę bendruomenę. Pavyzdžiui, praėjusiais metais vienas Ekvadoro vyskupas įstojo į trapistų vienuolyną.

Kaip 2013 metais priėmėte žinią, kad esate kviečiamas tapti Panevėžio vyskupu? Kokios buvo Jūsų mintys tuo metu? Kuo skyrėsi vyskupo tarnystė Panevėžyje ir vėliau – Kaune?

Visada maniau, kad galėčiau geriau tarnauti Bažnyčioje būdamas kunigu, ir tą ne kartą išsakiau. Kartu stengiausi įsiklausyti ir į išsakomus lūkesčius bei prašymus. Vyskupo tarnystė man buvo visiškai naujas ir nepažįstamas dalykas. Panevėžio vyskupiją ir ten dirbančius kunigus geriau pažinojau, nes tai mano gimtoji vyskupija. Kaip ir visur Lietuvoje, jautėsi mažėjantis gyventojų skaičius, vyresnio amžiaus žmonės mažiau pajėgūs aktyviai įsitraukti į parapijos gyvenimą. Bet yra ir daug gražių iniciatyvų, aktyvių tikybos mokytojų, dirbančių su vaikais ne tik per pamokas, gausių maldos sambūrių. Mačiau pasiaukojimo ir ryžto kunigų gyvenime, nors ir nelengvose situacijose. Kaune gyvenimas, taip pat ir bažnytinis, daug gyvesnis. Jame yra ne tik didelių parapijų, bet ir daugiau aktyvių pasauliečių, jaunimo, įvairių bendruomenių, veikia kunigų seminarija ir Katalikų teologijos fakultetas. Tai universitetinis, savitas tradicijas turintis miestas, kuris per šį laiką tapo savas. Veiklos bei iššūkių čia buvo kur kas daugiau, bet kartu daugiau ir bendradarbių, kurie aktyviai bei pasiaukojamai darbuojasi įvairiose sielovados srityse. Jiems esu dėkingas už bendradarbiavimą.

Tiesa, kad kiekvienam reikalingas sveikas poilsis. Antra vertus, prašymų, rūpesčių ir reikalų būna labai daug ir iš artimo meilės norisi atsiliepti kaip galima greičiau ir geriau. 

Viena iš atsistatydinimo priežasčių įvardijote nuovargį. Senoje sąžinės sąskaitoje yra klausimas, „Ar neorganizuoju savo darbų taip, kad neliktų laiko iš anksto numatytam tauriam atsikvėpimui?“ Tarnaudami Bažnyčioje dažnai pamirštame poilsio poreikį. Kaip suprasti, kad jau gana, kad jau reikia sakyti „stop“?

Taip, tai viena iš priežasčių, kuri labai apsunkino. Tiesa, kad kiekvienam reikalingas sveikas poilsis. Antra vertus, prašymų, rūpesčių ir reikalų būna labai daug ir iš artimo meilės norisi atsiliepti kaip galima greičiau ir geriau. To tikisi ir žmonės. Ne kartą sulaukiau nekantrių pakartotinų prašymų. Bet to pasekmė – kasdien keliolikos valandų darbas ir dažnai vos viena laisva diena per mėnesį. Sunku neigiamai atsakyti žmogui, kai prašo atvykti, nori susitikti ar reikia kokio nors pasitarimo vien todėl, kad tą dieną esi numatęs poilsiui. Taip visos dienos tampa užimtos. Ypač sunku tapo, kai Kauno augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas buvo iškeltas į Telšius ir ilgesnį laiką teko darbuotis vienam. Nuolatinė įtampa negalėjo neigiamai neatsiliepti tiek vidine, tiek išorine prasme.

Priklausote Jėzaus draugijai – kaip asmeniškai suprantate jėzuito misiją ir kaip sekėsi ją derinti su vyskupyste?

Būnant vyskupu yra vyskupijos, o ne vienuolijos užduotys ir darbai. Tad lieka vienuolinė patirtis ir svarbiausia – dvasinis gyvenimas. Žinoma, ir broliai, su kuriais sieja bičiulystės ryšiai, bet jie turi savo skirtingus darbus. Bendresne prasme rūpestį padėti sieloms ir skleisti tikėjimą galima priskirti tiek vyskupo užduočiai, tiek ir vienuolinei misijai, kuri Jėzaus draugijoje suformuota šv. Ignaco Lojolos ir jo bičiulių. Tačiau veikimo būdai šiose misijose yra skirtingi.

Jėzuitams būdinga ieškoti sričių, kuriose Bažnyčia dėl įvairių priežasčių dar nėra veikli. Tai panašu į tai, ką popiežius Pranciškus vadina egzistenciniais paribiais.

Šiemet švenčiamas jėzuitų misijos Lietuvoje jubiliejus. Koks Jums atrodo svarbiausias jėzuitų indėlis mūsų šalyje?

Jėzuitų indėlis Lietuvoje tikrai didelis. Dažniausiai prisimenama, kad jėzuitai gerokai prisidėjo prie Katalikų Bažnyčios atgimimo, įkūrė Vilniaus universitetą, buvo pirmieji vystę daugelį mokslo ir meno sričių, pradėjo puoselėti lietuvių kalbą ir kt. Tarpukariu vėl atsikūrę, Jėzaus draugijos nariai buvo aktyvūs Bažnyčios Lietuvoje gyvenime, Kauno gimnazijoje išugdė nemažą būrį ryškių asmenybių. Tą darbą tęsia ir dabar. Tačiau svarbiausias Jėzaus draugijos indėlis šiandien, kaip ir seniau, yra pats dvasinis kelias, pagrįstas šv. Ignaco Lojolos patirtimi, dvasinėmis pratybomis. Matyti, kad Dievas aktyviai veikia pasaulyje, kad kiekvienas yra mylimas ir šaukiamas sąmoningai atsiliepti į Dievo kvietimą – džiugu ir gera. Žmogui, norinčiam gyventi pilnakraujišką krikščionišką gyvenimą Bažnyčioje, ignaciškas dvasingumas duoda tvirtą pagrindą ir konkrečią pagalbą.

Šiuo metu ilsitės užsienyje. Ką veikiate ir ką planuojate veikti grįžęs į Vilnių?

Šis laikas skirtas poilsiui, maldai, skaitymui. Grįžęs į Lietuvą kuo aktyviau įsitrauksiu į jėzuitų bendruomenės gyvenimą. Vilniuje jėzuitai darbuojasi gimnazijoje, bažnyčiose, čia veikia įvairios maldos grupės, vyksta rekolekcijos, įvairūs susitikimai. Anksčiau esu prisidėjęs prie liturginių knygų rengimo ir leidimo, parašęs vadovą po Šventąją Žemę, tad jei bus reikalinga, galėsiu būti naudingas ir šiose srityse. Jėzuitams būdinga ieškoti sričių, kuriose Bažnyčia dėl įvairių priežasčių dar nėra veikli. Tai panašu į tai, ką popiežius Pranciškus vadina egzistenciniais paribiais.

Neabejoju, kad Viešpats parodys tai, kas dabar yra aktualiausia. Visai neseniai Jėzaus draugija įvardino savo gyvenimo ir veiklos pirmenybes ateinančiam dešimtmečiui. Šalia pagalbos žmonėms atrasti Jėzų Kristų ir Juo sekti, minima susitaikinimo bei teisingumo misija – keliauti kartu su atstumtaisiais ir vargstančiaisiais, taip pat užduotis Evangelijos dvasia rūpintis bendraisiais visų namais bei atsakomybė lydėti jaunus žmones. Taigi veiklos tikrai nepritrūksime.