Paroda „À la française: prancūziškoji kasdienybės estetika Lietuvoje“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo Bibliotekoje. Nuotraukos autorius Vygaudas Juozaitis

Kovo 18 dieną Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Tarptautinės frankofonijos dienos proga atidaryta paroda „À la française: prancūziškoji kasdienybės estetika Lietuvoje“. Parodoje eksponuojami skirtingo žanro ir tematikos kūriniai, priklausantys Nacionalinės bibliotekos fondui.

Apie parodos eksponatus ir tekstų leidybą XVIII–XIX amžių Prancūzijoje pasakojo Nacionalinės bibliotekos retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji redaktorė Dalia Tarailienė.

Kokia yra parodos idėja? Kaip pasirinkote eksponatus?

Paroda rengta paminėti Tarptautinę frankofonijos dieną. Frankofonija yra ne tik prancūzų kalba, bet ir literatūra, kultūra, jos sklaida. XVIII a. Paryžius tampa intelektualine sostine, ir skelbiamos naujos idėjos plinta ne tik po Prancūzijos provincijas, bet pasiekia ir kitas Europos šalis. Mes atrinkome XVIII–XIX amžių prancūzų literatūros leidinius. Pasirinkti ne žinomiausi to laikmečio autorių veikalai, pavyzdžiui, Voltaire‘o (Voltero) ar Charles de Montesquieu (Šarlio Monteskjė), o tie, kurie yra įdomūs savo forma ir stiliumi. Šie leidiniai yra geriau žinomi specialistams, prancūzų kalbos žinovams, literatūrologams, bet ne plačiajai visuomenei. Parodoje pristatoma įvairi literatūra – grožinė, poleminė, kelionių, vertimai, publikacijos kulinarijos tema, periodiniai leidiniai.

Paroda „À la française: prancūziškoji kasdienybės estetika Lietuvoje“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo Bibliotekoje. Nuotraukos autorius Vygaudas Juozaitis

Kokią įtaką leidinių turiniui darė Apšvietos idėjos?

XVIII a. – perversmų periodas literatūroje, mene, politiniame gyvenime. Tuo laikotarpiu mokslo sklaida ir iki tol vyravusių tradicijų, papročių kritika buvo pagrindinės naujosios literatūros temos. Prancūzijoje augo knygų leidyba ir prekyba. Ji buvo ta šalis, kurioje buvo skaitoma daugiausia. Kai kurių prancūzų istorikų duomenimis, 40–45 procentai vyrų ir 25–30 procentų moterų Prancūzijoje buvo raštingi. Apšvietos epochoje aukštinamas žmogaus protas, laužomos luominės tradicijos. Tekstuose pastebima laisvesnė mintis. Vienas iš parodos eksponatų, kuriame atsispindi Apšvietos epochos idėjos – Jeano-Jacques Rousseau (Žano Žako Ruso) kūrinys „Julija, arba Naujoji Eloiza“ (Julie ou la nouvelle Héloïse), kuriame atsiskleidžia sentimentalūs personažų išgyvenimai, gamtos grožis. Populiarios buvo enciklopedijos ir žodynai. Vienas iš eksponatų – Deniso Diderot (Deni Didro) ir matematiko Jeano le Rondo d’Alembert’o parengta enciklopedija L'Encyclopédie, ou Dictionnaire raisonné des sciences, des arts et des métiers. Šiam leidiniui D. Diderot parašė daugiau nei 3500 straipsnių įvairiausiomis temomis. Enciklopedijoje atsiskleidžia prancūzų kalbos subtilybės, pateikiama daug neologizmų.

Kaip tuo metu veikė literatūros paklausa ir pasiūla? Kokią įtaka priklausymas luomui darė literatūros įsigijimui?

Periodiniai leidiniai buvo gana brangūs. Parodoje eksponuojamas leidinys damoms „Le Conseiller des dames et des demoiselles: journal d'économie domestique et de travaux d'aiguille“ kainavo apie 10 frankų. Gana brangu, ir kai kurie žemesnės bei viduriniosios klasės atstovai negalėjo tokio leidinio įpirkti. Prancūzijoje paprastas darbininkas uždirbdavo 3,5–4 livro, o enciklopedijos prenumerata kainavo 280 livrų, tai buvo labai didžiulė suma. Tuo metu atsirado pirmosios kavinės, klubai, kur žmonės rinkdavosi ir skaitydavo periodinę spaudą. Kavinėse spauda buvo nemokama, o klubuose reikėdavo susimokėti tam tikrą mokestį. Buvo galima apsilankyti  naujai steigiamuose knygynuose, kuriuose buvo prieinama nemokama literatūra. Taip pat, perkant knygą, buvo galimybė užsisakyti leidinio viršelius. Įrišimas buvo pasirenkamas pagal finansines galimybes ir socialinę padėtį. Tad tie patys leidiniai turėdavo skirtingus viršelius.

Paroda „À la française: prancūziškoji kasdienybės estetika Lietuvoje“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo Bibliotekoje. Nuotraukos autorius Vygaudas Juozaitis

Leidiniai vaikams – kuo jie skyrėsi nuo leidinių suaugusiesiems?

XVII amžiuje atkreiptas dėmesys į vaiką ir vaikystę. XVIII amžiuje atsiranda vis daugiau literatūros ir periodinių leidinių vaikams, kuriais siekiama visapusiškai lavinti vaiko asmenybę. Tokioje literatūroje vaikai supažindinami su literatūra, poezija, istorija. To meto periodiniuose leidiniuose atsiranda daug iliustracijų, per kurias vaikai buvo supažindinami  su jų patiriamomis emocijomis – pavydu, pykčiu, išdidumu, jautrumu ir kt., įterpiami žaidimų pavyzdžiai, piešiniai spalvinimui. Šie leidiniai kai kuriais aspektais  primena šiuolaikinius žurnalus vaikams.

Koks buvo leidinių moterims turinys, ar jie buvo populiarūs? Kokios moterys galėjo juos įsigyti ir skaityti?

Leidinių turinys įvairiapusis: straipsniai apie meną, literatūrą, teatrą, užsienio šalis, mediciną,  daug patarimų namų ruošos, higienos, meno, vaikų auklėjimo klausimais. Pirmiausia moteris siekė būti išsilavinusi. Leidiniai moterims buvo skirti daugiau aukštuomenei, bet juos skaitė ir viduriniosios klasės atstovės. XVIII amžiaus moteris vis dar buvo suvaržyta savo socialinės padėties, o XIX amžiaus moteris jau išlaisvėjusi, ji eina į teatrą, nėra tik namų šeimininkė. Tai matyti ir žurnalų iliustracijose – korsetą keičia laisvesni rūbai. Moteris ne tik prižiūrėjo namų židinį, bet galėjo ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Periodiniai leidiniai moterims buvo labai populiarūs.

Papasakokite apie poleminę literatūrą – kokios temos buvo populiariausios?

Daug poleminės literatūros buvo rašoma meilės tema. Tuometinis meilės suvokimas buvo kitoks nei šiandien. Vyro ir moters santykis buvo paremtas ekonomine ir socialine padėtimi. Labiausiai rūpintasi tuo, kaip išlaikomas namų ūkis, koks šeimos narių santykis su visuomene, o ne tai, kas vyksta privačiame gyvenime. Ta tema rašė ir Amédée Doppet savos veikale „Meilės gydytojas“ (Le Médecin de l’amour).  Joje  analizuojami įvairūs meilės raiškos būdai, atskleidžiamos meilės savybės. Autorius buvo gydytojas, alternatyvios medicinos atstovas ir mesmerizmo šalininkas. Jis leidinyje polemizavo su to meto įvairių srovių atstovais.

Ar lietuviai domėjosi, skaitė prancūziškus leidinius?

Taip, Lietuvoje buvo daug dvarų, kurie garsėjo turtingomis bibliotekomis. Nemažą dalį bibliotekų sudarė literatūra prancūzų kalba. XVI–XVII amžiuose pagrindinė literatūros kalba buvo lotynų, tik vėliau knygas pradėta leisti nacionalinėmis kalbomis. Viena tokių buvo prancūzų kalba, kurią mokėjo daugelis išsilavinusių asmenų Lietuvoje. Tuos leidinius parsisiųsdavo iš Prancūzijos ar parsiveždavo iš kelionių po kitas šalis. Turtingas, aukštesnės klasės žmogus turėjo didesnes galimybes įsigyti vertingus leidinius, ypač didesnius, kaip enciklopedijos. Neaišku, kokiu būdu kai kurie leidiniai pateko į Nacionalinę biblioteką. Tačiau, šių leidinių kelias buvo sudėtingas. Daug leidinių liko be priežiūros dėl Lietuvoje kilusių įvairių politinių, karinių suiručių, kurių metu dalis žmonių turėjo pasitraukti iš namų, kiti buvo ištremti. Dėl to buvo važinėjama po apleistus dvarus ir rasti leidiniai perimami į kultūrines institucijas.

Paroda „À la française: prancūziškoji kasdienybės estetika Lietuvoje“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo Bibliotekoje. Nuotraukos autorius Vygaudas Juozaitis

Papasakokite apie iliustruotus tekstus, šaržus ir problemas, su kuriomis susidurdavo leidėjai.

Pradžioje periodinių leidinių apimtis tebuvo tik 2–4 puslapiai, jų tiražai buvo nedideli. Vėliau dėl techninių galimybių jų apimtis išsiplėtė, augo tiražų skaičius, leidiniuose atsirado daugiau iliustracijų. Ekspozicijoje yra pateiktas literatūrinis-satyrinis žurnalas su šaržais, tačiau iki XIX amžiaus antrosios pusės toks leidinių turinys nebuvo galimas – 1835 metais  buvo uždrausta šaržuoti politikus, aukštuomenę. Buvo draudžiamos iliustracijos, graviūros, litografijos, jei jos susijusios su kritika politikams. Tuo laikotarpiu satyra daugiausia buvo nukreipta į socialinę aplinką, papročius. Tačiau sugebėta apeiti cenzūrą, knygos buvo spausdinamos Nyderlanduose, vėliau gabenamos per sieną. Veikė slaptos pogrindinės spaustuvės. Net D. Diderot ir Voltaire‘ui teko sėdėti kalėjime už savo kūrinius ir naujų idėjų sklaidą, kurios prieštaravo to laikmečio pažiūroms. Tuo metu leidinius cenzūravo Bažnyčios atstovai, žymūs mokslininkai, akademikai, kurie manė, kad kūrinių turinys neatitinka visuomenės moralės normų.

Papasakokite apie gastronominius tekstus, ar leidiniai apie maistą buvo populiarūs?

Prancūzija visada buvo siejama su kulinarija. Karalių rūmuose buvo tarnyba, kuri rūpinosi maitinimosi, maisto ruošimo, gamybos reikalais. Parodoje eksponuojama Andre Viardo receptų knyga „Le cuisinier royal“, kuri priskiriama kulinarinių knygų klasikai. Knyga buvo populiari, išleistos net  32 jos laidos. Įdomu tai, kad knygos pavadinimas kito keičiantis politinėms santvarkoms. Kitas įdomus gastronominis leidinys – Alexandre Laurent Grimod de La Reynière „Almanach des gourmands“ – gurmanų gidas arba mitybos, maitinimosi kalendorius. Autorius iš įvairių parduotuvių, bakalėjininkų, kepėjų rinko produkciją ir sudarydavo degustatorių komisiją, kuri vertindavo produktus ir apie juos jis rašydavo savo leidinyje. Iš viso buvo išleisti 8 almanachai. Juose autorius tartum nutiesdavo kulinarinius maršrutus, atkreipdavo gurmanų dėmesį, kur tuo metu geriausia nueiti pavalgyti. Šį leidinį galima vadinti XIX amžiaus kulinariniu gidu.

Kviečiame apsilankyti parodoje „À la française: prancūziškoji kasdienybės estetika Lietuvoje“, kuri veiks iki balandžio 19 d. Valstybingumo erdvėje, II a.