Režisierius Artūras Areima. Sieloj Ramu nuotrauka

„Teatro žurnalas“ (Nr. 12–13)

„Kodėl mums rūpi menas? – savo straipsnyje (1965 m.) klausia lenkų režisierius Jerzy Grotowskis ir tuoj pat formuluoja atsakymą: – Kad galėtume peržengti savo ribas, pranokti savo galimybes, užpildyti savo tuštumą – realizuotis. [...] Per šias grumtynes su nuosava tiesa, per pastangas nusiplėšti gyvenimo kaukę teatras su jo visakūniu imlumu man nuolatos atrodė iššūkio vieta.“

Ar teatro režisieriaus darbas vis dar toks tebėra? Sukurti tai, kas neegzistuoja, savo idėja užkrėsti visą minią žmonių ir leisti gyvenimui spręstis mažoje juodoje (nors kartais ir nebūtinai) scenos dėžutėje.

Ši „Teatro žurnalo“ anketa skirta jauniems režisieriams – jų teatro vizijai, pažadui, laikui ir atsakomybei ne tik žiūrovui, bet ir sau. Į anketos klausimus atsako GILDAS ALEKSA, ARTŪRAS AREIMA, KIRILAS GLUŠAJEVAS, GRETA GUDELYTĖ.

GILDAS ALEKSA

Režisierius Gildas Aleksa. Mariaus Vizbaro nuotrauka

GILDAS ALEKSA: Viską, ką kuriame, kuriame kartu. Nėra hierarchijos, tik skirtingi žmonės atlieka skirtingas funkcijas, tačiau spektaklio autoriai yra visi. Spektaklių turinys būna įvairus, tačiau visada jis bus apie socialines problemas, supančias mūsų kartą.

Baigtos studijos

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2014 m. bakalauras, 2016 m. magistras

Kurso vadovas

Aidas Giniotis

Režisuoti spektakliai

2018 m. Amos Oz „Vėjo prigimtis“ (Kauno miesto kamerinis teatras)

2018 m. „Kitų žmonių gyvenimas yra kitų žmonių gyvenimas“ (Alytaus miesto teatras)

2018 m. Williamo Shakespeare'o „Otelas“ („Teatronas“)

2017 m. „Karo muziejus: nauja pradžia“ (Kauno menininkų namai, „Teatronas“, Vytauto Didžiojo karo muziejus)

2017 m. Johno Updike'o „Teroristas“ (teatras „Atviras ratas“)

2017 m. „Balandis“ pagal Patricko Süskindo romaną („Teatronas“)

2017 m. „Pasimetimas“ („Teatronas“)

2016 m. „Megztinis“ pagal Donaldą Bissetą (Kauno miesto kamerinis teatras)

2016 m. „Heraklis“ (Keistuolių teatras)

2015 m. „Marti“ pagal Žemaitės kūrybą („Teatronas“)

2015 m. Janio Rainio „Aukso žirgas“ (Latvijos kultūros akademija)

2015 m. „Kas prieš karą pasiduokit“ („Teatronas“)

Kaip atsidūrėte teatre?

Kažkaip nuo vaikystės žinojau, kad noriu režisuoti. Keistas potraukis buvo. O tada pamatęs teatrą (gana vėlai, šešiolikos metų) supratau, kad noriu pamatyti jį kitokį. Nuo to laiko (dar toli nuo bet kokių studijų) pradėjau kurti tokį teatrą, kokį norėčiau matyti. 

Kokia savybė, jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui?

Kažkada į šį klausimą atsakiau žodžiu „meilė“. Jos tikrai reikia, be jos labai sunku dirbti su grupe jautrių, apsiskaičiusių ir ne visada patenkintų žmonių. Bet tai tik gražus atsakymas... Reikia ir erdvinio matymo, semiotikos, išprusimo, savikritikos, mokėjimo atsisakyti minties ir priimti kito žmogaus mintį... Čia tiek savybių reikia ir kiekviena yra svarbi. 

Kas jums svarbiausia teatre, kurį kuriate?

Kūrybinė komanda. Jei ne visi yra užsidegę mintimi sukurti spektaklį, jis jau yra žlugęs. Kai matai, kad visi prisideda prie spektaklio savo profesine ir asmenine patirtimi – domisi ir tobulina save dėl šio spektaklio, kai ilgose repeticijose sėdi ir scenografas, ir kompozitorius, kai dėl dešimties žiūrovų šeši menininkai paaukoja visą dieną ir sveikatą, tokiame teatre tu supranti, kad nuovargis ir kūrybinės kančios atsiperka, o ir pasiduoti nesinori, kai kiti laikosi. 

Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu?

Finansų ir išprusimo stoka. Kadangi dažniausiai iš spektaklių neuždirbama tiek, kad tarp jų galėtum tik skaityti, tai ir spektakliai paskui išeina tokie, už kuriuos nesinori mokėti tiek, kad tarpuose spėtum paskaityti. 

Kokia jūsų teatro kryptis, idėja?

Viską, ką kuriame, kuriame kartu. Nėra hierarchijos, tik skirtingi žmonės atlieka skirtingas funkcijas, tačiau spektaklio autoriai yra visi. Spektaklių turinys būna įvairus, tačiau visada jis bus apie socialines problemas, supančias mūsų kartą. Apie ne savo kartą kalbėti neturiu teisės (niekada iki galo nesuprasiu vyresniųjų ir jau jaunesniųjų pasaulio. Galiu kurti jiems, bet apie juos nedrįstu). Socialinių problemų, viena vertus, atsiranda dėl kultūros stokos, tad kultūros renginiais jas būtų tikslingiausia spręsti, kita vertus, kurti tiesiog meno nei moku, nei įtikinčiau kitus savo komandos narius tai daryti, nes jie tiesiog nematytų tikslo. 

Kokios temos jus domina kūryboje?

Kadangi kiekviename spektaklyje giliniesi į temą, todėl su kiekvienu jos labai skiriasi. Jau žiūrint į savo pastaruosius darbus ir artėjančius, jų temos yra: smurtas artimoje aplinkoje, vyriškumo sampratos ir kartų skirtumo dekonstravimas, kylantis rasizmas Europoje ir tada jau bus apie mūsų kartos privalėjimą dirbti po kelis darbus ir optimizmo mirtį kaip pasekmę. Tad jungiasi tik tuo, kad visas temas galima būtų įvardyti socialinėmis. Bet teatras savaime yra socialinė vieta, socialinis menas. Gal dar išskirčiau, kad labai dirbame su erdvėmis. Kai kas rodoma butuose, kai kas muziejuose, kai kas bus rodoma visur: lauke ir viduje. Net kai rodome scenoje, erdvė bent kiek pakeičiama. 

Ar jums svarbu scenoje kalbėti apie socialines, politines problemas?

Tikriausiai vienintelis skirtumas tarp menininko ir aktyvisto yra tas, kad aktyvistas sulaukia daugiau dėmesio, tačiau jo pavadinimas sukelia daugiau neigiamų reakcijų nei menininko. Jautresni aplinkai menininkai negali nekalbėti, kai aplink vyksta tai, kas vyksta. Ypač kai dėl visko kalta ne tik valdžia. Tačiau tai ir didžiulė atsakomybė – teatras nuo seno buvo labai cenzūruojamas, nes turi tiesioginę prieigą prie didelės masės žmonių vienu metu.

Tad būtų gerai žinoti, ar ir ką teigia aktoriai, prisidengę režisieriaus vardu. Ir nepamiršti, kad mūsų kova su socialinėmis ir politinėmis problemomis sudaro kultūros lauką. Man labai sunku kalbėti, nes nieko nesu statęs dideliuose šalies teatruose ir dažniausiai renku mažas žiūrovų sales. Bet gal dėl to jaučiu atsakomybę už kiekvieno atėjusiojo požiūrį į teatrą apskritai (gi ne visiems rūpi, kas čia pastatė ir kas čia vaidina) ir į problemų lauką.

Kaip vertinate Lietuvos teatrą?

Prieš keletą metų teko atsakyti į klausimą, ko linkėčiau Lietuvos teatrui. Atsakiau, kad įvairumo. Ir labai smagu, kad tai nutiko – tada labai norėjosi įvairovės, ir šiandien tikrai Lietuvos teatras yra įvairus, yra daugiau nei keturi vardai režisierių kategorijose ir pagaliau moterų režisierių. Tad situacija tikrai įdomi ir įvairi. Aišku, didžioji dalis viso to įdomumo yra Vilniuje, bet ten ir tarptautinių festivalių, išjudinančių senus Lietuvos teatro griaučius iš pamatų, didžiausia koncentracija. 

Ką jums reiškia žiūrovas?

Aš dažnai repetuodamas vis pazyziu, kad repetuočiau ir repetuočiau, kam čia rodyti. Bet tik prie žiūrovų, kad ir uždaroje peržiūroje, supranti, ką sudėliojai ne taip arba ką praleidai. Be žiūrovo juk teatras neįmanomas. Jis yra ta vieta, kur prasideda ir baigiasi kurtis reikšmės, visi kiti tik daro viską, kad jas atskleistų. Jau nekalbu apie tai, kad dažniausiai režisuodamas apsitariu su scenografu, kaip judės, sėdės, vaikščios, patirs žiūrovas, t. y. tenka režisuoti ir juos. 

Ar teatrui vis dar reikia režisieriaus? Kodėl?

Skaudus klausimas. Reikia. Nes mums reikia kurti. Jei tiesiog apie žmogaus teises kalbame, tai aš turiu teisę kurti teatrą tokį, kokį įsivaizduoju, bet kuriu ne savo kūnu, o kitų kūnais. Ši nuomonė yra labai egoistiška, net negalvojant apie spektaklio kokybę. Žinoma, režisieriaus pozicija suprantama labai skirtingai: kai kam tai patariantis draugas, profesionalus žiūrovas, kai kam tai diktatorius ar priekabiautojas. Galbūt reikėtų klausti, kokio režisieriaus reikia, bet ir tuomet aš atsakyčiau, turėdamas tik save galvoje.

 

ARTŪRAS AREIMA 

Režisierius Artūras Areima. Lauros Vansevičienės nuotrauka

ARTŪRAS AREIMA: Svarbiausia nepailstamai ieškoti teatro, to, kuris šimtu procentų jaudintų mane asmeniškai, šimtu procentų užburtų kartu su manimi kuriančius žmones. Ieškoti teatro, kuris būtų prisigėręs šiandienos ir skleistųsi sproginėjančiomis mintimis tarsi spragėsiai žiūrovo smegenyse.

Baigtos studijos

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2008 m.

Kurso vadovas

Neturėjau. Arba kitaip jį būtų galima pavadinti psichologine trauma, kurią turėjome visi įveikti (manau, dar ne visi įveikė). Pagrindinė jo frazė, moto buvo: „Jeigu nueisi į dar nors vieną Oskaro Koršunovo spektaklį ar „Sirenų“ festivalio spektaklį – išmesiu.“ Ir po tokių moto turi gimti šiuolaikinis aktorius arba šiuolaikinis režisierius. 

Režisuoti spektakliai

AAT | Artūro Areimos teatre

2018 m. Heinerio Müllerio „Hamletmachine“ (AAT | Artūro Areimos teatras)

2018 m. Jose Saramago, Maurice’o Maeterlincko „Aklieji“ (koprodukcija su Juozo Miltinio dramos teatru)

2017 m. Virginijos Rimkaitės „Virimo temperatūra 5425“ (AAT | Artūro Areimos teatras)

2017 m. „Klamo karas: pradžia“ (AAT | Artūro Areimos teatras)

2017 m. „Antikristas“ (AAT | Artūro Areimos teatras)

2016 m. Kai Henselio „Klamo karas“ (AAT | Artūro Areimos teatras)

2016 m. „Medėjos kambarys“ (AAT | Artūro Areimos teatras)

2015 m. Falko Richterio „Po ledu“ (koprodukcija su OKT / Vilniaus miesto teatru)

2015 m. „Nevykėlis“ pagal Eduardą Limonovą (AAT | Artūro Areimos teatras)

2014 m. „Ričardas II: postfactum“ pagal Williamą Shakespeare'ą (koprodukcija su teatru „Mens Publica“ ir VDU teatru)

Kituose teatruose

2018 m. Antano Škėmos „Pabudimas“ (Juozo Miltinio dramos teatras)

2017 m. Michalo Walczako „Kasykla“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras)

2016 m. Friedricho Schillerio „Marija Stiuart“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2015m. Mathiaso Malzieu „Mechaninė širdis“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras)

2014 m. „Kartu“ pagal Serhijaus Žadano romaną „Depeche Mode“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras)

2013 m. Antono Čechovo „Vyšnių sodas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras)

2013 m. „Intymumas“ pagal Jeaną-Paulį Sartre’ą (teatras „Mens Publica“, VDU teatras)

2013 m. Johanno Wolfgango von Goethe’s „Faustas“ (Baltijos kamerinis operos teatras)

2012 m. Williamo Shakespeare’o „Julijus Cezaris“ (OKT / Vilniaus miesto teatras)

2012 m. „Plėšikai“ pagal Friedrichą Schillerį (Kauno valstybinis dramos teatras)

2011 m. Yukio Mishimos „Markizė de Sad“ (Kauno valstybinis dramos teatras)

2011 m. Peterio Hackso „Amfitrionas“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2010 m. „Prakeiktieji“ pagal Eugene’o O’Neillo „Gedulas tinka Elektrai“ (OKT / Vilniaus miesto teatras)

2010 m. Henriko Ibseno „Šmėklos“ (Kauno valstybinis dramos teatras)

2010 m. Augusto Stindbergo „Freken Julija“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2009 m. „Laimingi“ pagal Friedricho Schillerio „Klasta ir meilė“ (Kauno valstybinis dramos teatras)

2009 m. Bernardo-Marie Koltèso „Sugrįžimas į dykumą“ (Kauno valstybinis dramos teatras)

2008 m. Jimo Cartwrighto „Kelias“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2008 m. Michalo Walczako „Kelionė į kambario vidų“ (Menų spaustuvė)

Kaip atsidūrėte teatre?

Visų pirma – atsitiktinumas, nes tokios meno šakos kaip teatras nemėgau. Nemėgau dėl tokių pastatymų kaip Nacionalinio Lietuvos dramos teatro „Žaldokynė“, į kurį, nežinau, kokiais tikslais, veždavo vaikus (kad atbaidytų nuo teatro greičiausiai ir jų tikslas asmeniškai su manimi pavyko), o ir Šiaulių dramos teatro spektakliai prieš 17–20 metų niekuo nesiskyrė nuo „Žaldokynės“. Atsiradus vaizdo kasečių nuomos punktams, kinas puikiausiai užpildė teatro nebuvimo spragą.

Atsitiktinumas lėmė, kad atsidūriau teatre. Stoti norėjau į interjero dizainą, nes savo ateitį siejau su dailės amatu, bet interjero dizaino kursą rinkdavo kas antrus metus, o netikėdamas armija ir priverstine tarnyste, į kurią būčiau pakviestas, jei nebūčiau niekur stojęs, turėjau kažką rinktis. Palaikydamas bendraklasei draugiją, stojau į režisūrą. 

Įstojau, baigiau LMTA, trečiame kurse pastačiau spektaklį „Atviroje erdvėje“ (Menų spaustuvėje), buvau pastebėtas, įvertintas ir štai taip atsidūriau teatre. Ten, kur esu, ir galėčiau paaukoti savo sielą ir širdį. Ačiū tam atsitiktinumui. 

Kokia savybė, jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui?

Turėti sielą. Būti tikram arba bent jau ieškoti tikrumo sąžiningai. Ieškoti savo tikrumo lauko, asmeninio lauko, nesekti iš paskos autoritetams, nevaikščioti jų pramintais keliais, nesimaivyti ir nepozicionuoti. Nepasiduoti ir nuolat ieškoti savo santykio su kitu, su savimi, su pasauliu. Dar kartą pasikartosiu – sąžiningai ir sąmoningai. Net jei ir meluoji sau, teatre galima šia savybe dalintis atvirai. Tuo ir žavus teatras. Jame esi nuogas. Kuo daugiau apsirengsi, tuo kvailiau atrodysi.

Kas jums svarbiausia teatre, kurį kuriate?

Nuoširdumas, jautrumas, sąmoningumas, pagarba. Nekenčiu sudievinimo ir susidievinimo. Svarbiausia nepailstamai ieškoti teatro, to, kuris šimtu procentų jaudintų mane asmeniškai, šimtu procentų užburtų kartu su manimi kuriančius žmones. Ieškoti teatro, kuris būtų prisigėręs šiandienos ir skleistųsi sproginėjančiomis mintimis tarsi spragėsiai žiūrovo smegenyse. Dar vienas man svarbus elementas – nesustoti, neapsiriboti jau atrastomis formomis, nuolat jas nepaliaujamai dauginti, kad kelionė teatre keltų vis naujų iššūkių ir kad tiek savyje, tiek kitame galėčiau atrasti netikėtumų. 

Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu?

Kiekvienas spektaklis yra labai individualus. Jame susitinka skirtingi žmonės, skirtinga dramaturgija, skirtingi išsikelti uždaviniai, skirtingos koncepcijos, savaime suprantama, ir skirtingi iššūkiai. 

Kokia jūsų teatro kryptis, idėja?

Mūsų teatras turi pažeisti nusistovėjusią tipinio teatro laikyseną, griauti stereotipus, bėgti nuo žinomų ir nežinomų teatrinių klišių, atitraukti nuo žinojimo. Turime veržtis su teatru į gyvenimą (sociumą), siekti, kad teatras vyktų ne tik teatrinėse erdvėse „juodose dėžutėse“, bet ir gyvenimiškoje aplinkoje: laiptinėse, kapinėse, muziejuose ir t. t. Scenografija turi virsti duotybės erdve, o pati aplinka atstovauti scenografijai.

Šis teatras neapsiriboja vien draminio teksto išsakymu. Spektakliai turėtų būti lengvi, laisvi, ironiški. Sceninio veiksmo izoliacija nuolatos naikinama. Spektaklis turi priminti eskizą, o ne užbaigtą paveikslą, kad žiūrovas galėtų pajusti savo buvimą, laisvai mąstyti, atsisakyti prievartinio spaudimo. Bus siekiama nuosekliai mažinti įtampą, kad žiūrovas dar labiau koncentruotųsi į aktorių buvimą scenoje ir jų fizinius veiksmus, konceptualias nuorodas, o ne į tariamą, apsimestinę, teatrinių klišių primestą vaidybą.

Šio teatro žiūrovas neturėtų iš karto perdirbti to, ką pamatė, o kaupti įspūdžius ir išlaikyti laisvai sklandantį dėmesį. Mums svarbu, kad vykstantį spektaklį ar sceninį veiksmą matytų ne tik tikslinis žiūrovas (kuris įsigijo bilietą), bet ir į teatrinio veiksmo spąstus pakliuvęs atsitiktinis praeivis, kuris net nenutuokia apie teatrą ar šį vykstantį vyksmą. 

AAT | Artūro Areimos teatro pagrindinis tikslas ir uždavinys – kontrkultūrinis judėjimas, kad kūriniai būtų atviri, provokuojantys. Svarbiausia, kad jie priverstų ieškoti tiesos, suabejoti dogmomis ir užduoti nepatogius klausimus. Mums svarbu, kad galėtume padėti vartotojišku gyvenimo būdu nusivylusiam jaunimui kurti naują kultūrą, kuri atsisakytų cenzų bei normatyvų ir taptų laisva, autonomine zona.

Kokios temos jus domina kūryboje?

Sąmoningumas, žmogus iš esmės ir jo patirtis, jo susidūrimai su sistema, religija, menu, laisve, egzistencija, totalitarizmu; ksenofobiškumas, prievarta, Dievo klausimas, humanizmas, artimo meilė, teisingumas, Žemės planeta pavojuje. 

Ar jums svarbu scenoje kalbėti apie socialines, politines problemas?

Be abejo. Tai mūsų kasdienybės fonas. Juk nėra tokios dienos, kad nesusidurtume su šiomis nuolat fone esančiomis problemomis. Kartais atrodo, kad visa tai jau virsta tam tikru noise’u (liet. „triukšmas“). Triukšmu, kurio jau nebegirdime, bet žinome, kad jis yra. 

Kaip vertinate Lietuvos teatrą?

Nevertinu taip teigiamai kaip dauguma kolegų. Manau, turime keletą tikrai stiprių, garsių kūrėjų, ant kurių laikosi mūsų teatras, bet ir jų galvos jau žilsta ir plinka, o jaunas teatras labai nedrąsus. Bijantis būti savotiškas, bijantis kelti savo asmenines, savo laikų problemas, bijantis būti pavojingas mūsų teatrų stabams ar nubaustas mūsų kritikų olimpo. Todėl nesusidaro teatro vandenynas. Turime tik ramią, ramiai tekančią Vilnelę, kurios išsiliejimas dabar nesukeltų jokios katastrofos. Viliuosi, kad tapsime Atlantu. 

Ką jums reiškia žiūrovas?

Žiūrovas reiškia žiūrovą, kuris žiūri, klauso ir ieško, bando praplėsti savo sąmoningumo lauką. O tas, kuris ateina, žiūri ir ieško teatro, kuris jam paliudytų jo žinojimo lauką, toks žiūrovas yra miręs, ir jam nereikalingas joks teatras. Tam skirti kryžiažodžiai.

Ar teatrui vis dar reikia režisieriaus? Kodėl?

Lietuvos teatrui tikrai taip, nes mūsų teatre nėra arba yra labai mažai sąmoningų aktorių, kurie gebėtų konstruktyviai mąstyti, turėtų aiškią kūrybinę viziją, mokėtų įkvėpti savo kolegas ir vesti juos į tinkamą lauką. Man yra gražios ir labai skirtingos šios dvi profesijos: režisūra ir aktorystė, nes režisierius mato panoraminį vaizdą, turi prisiimti visą atsakomybę, net ir už aktoriaus padarytas klaidas, nes jis jį pasirinko vesti tuo keliu, o aktorius yra atviras, lankstus lakmuso lapas, kuris gali sugerti ir perfiltruoti per save norimas kūrybines idėjas.

Todėl yra nuostabu, jeigu režisierius sugeba išlikti daugmaž blaivaus panoraminio mąstymo, o aktorius gali būti šimtu procentų paniręs į emocines erdves ir visą save atiduoti bei paaukoti scenoje kaip gyvą organizmą. Šios dvi sandūros yra kaip vyro ir moters, arba dviejų žmonių, santuoka, kurią galime pavadinti šeima. Man šeimos sąvoka teatre yra labai svarbi, kitaip tariant, svarbi yra trupė. Ypač šiandien – tokiame chaotiškame, išsibarsčiusiame laike be vertybių. Dabar atrodo, kad net kelių žmonių trupė gali būti ir sąmoningai, ir jausmiškai atvira sau, todėl tos trupės pasidalintas kūrinys stebėtojui arba žiūrovui gali virsti jo gyvenimo atvirumo leitmotyvu.

 

KIRILAS GLUŠAJEVAS

Režisierius Kirilas Glušajevas. Lauros Vansevičienės nuotrauka

KIRILAS GLUŠAJEVAS: Šiandien aš suprantu, kad darbas su vienatvės pojūčiu yra tai, kam aš skiriu daugiausia vidinio dėmesio. 

Baigtos studijos

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2008 m.

Kurso vadovas

Rimas Tuminas

Režisuoti spektakliai

2018 m. Duncano Macmillono „Nuostabūs dalykai“ improvizacijos teatras „Kitas kampas“)

2017 m. Denos Blizzard „Urvinė mama“ („Idioteatras“)

2017 m. Ingmaro Bergmano „Dvasiniai reikalai“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2017 m. „Improvizacijos kovos“ (improvizacijos teatras „Kitas kampas“)

2017 m. Birutės Kapustinskaitės „Terapijos“(OKT / Vilniaus miesto teatras)

2011 m. Maksimo Gorkio „Motina (Vasa Železnova)“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2010 m. Pavelo Pryažko „Trusы“ (eskizas) (teatro debiutų festivalis „Tylos!“)

2010 m. Simono Stephenso „Pornografija“ (kartu su Gabriele Tuminaite, Viliumi Malinausku, Pauliumi Ignatavičiumi, Neli Ivančik,teatro debiutų festivalis „Tylos!“)

2009 m. Simono Stephenso „Pornografija“ (pjesės skaitymas kartu su GabrieleTuminaite, Viliumi Malinausku, Pauliumi Ignatavičiumi, Neli Ivančik, „Naujosios dramos akcija“)

2008 m. Ivano Vyrypajevo „Sapnai“ (Kauno valstybinis dramos teatras)

2008 m. Aleksejaus Slapovskio „Batraištis, arba Mylėjau,myliu, mylėsiu...“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

Kaip atsidūrėte teatre?

Būdamas vaikas daug sirgau, pasveikęs grįždavau pas draugus arba į mokyklą praleidęs svarbius dalykus, jaučiausi atsilikęs, pavėlavęs į gyvenimą, išdavęs laiką. Todėl nuo tam tikro momento, sirgdamas ir skaitydamas knygas, pradėjau vaidinti tai, kas parašyta, atkurti, konstruoti. Tai vykdavo vaizduotėje, vėliau ant lovos atsirasdavo scenografija, dar vėliau visas kambarys atstodavo džiungles, laivo denius, kiemus ir visas vietas, apie kurias skaičiau: nuo Rudyardo Kiplingo iki Mikhailo Zoshchenko, nuo Astridos Lindgren iki Marko Twaino ir Jameso Fenimore’o Cooperio. Pasveikęs grįždavau į draugų žaidimus ir mokyklą praturtėjęs, iniciatyvus, pilnatviškas, gyvas, laisvas. Į teatrą atėjau, nes tai gyvybiškai svarbu.

Kokia savybė, jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui?

Iš profesinių savybių – strateginis mąstymas ir konkurencija, t. y. mokėjimas vienam tikslui panaudoti visus reikiamus mechanizmus ir išteklius.

O kaip asmenybės visi XX a. gimę aukšto lygio profesionalai buvo ir yra altruistai.

Kokį idėjų realizavimo modelį jie pasirinkdavo, tai situacijos ir konteksto reikalas – nuo autorinės iki kolektyvinės kūrybos, tačiau, kaip ir kitose aukštų atsakomybių srityse, kongruencija ir strategavimas neįmanomi be tikslo, kuris būtų svarbus bendruomenei. Kiekvienu atveju tai atskira istorija, bet jei atidžiai stebėsi, įžvelgsi pasikartojančius veiksmus: jie mąsto aplink esantį pasaulį ir yra lydimi vidinio klausimo: ką AŠ galiu jam duoti?

Kas jums svarbiausia teatre, kurį kuriate?

Šiandien aš suprantu, kad darbas su vienatvės pojūčiu yra tai, kam aš skiriu daugiausia vidinio dėmesio. 

Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu?

Pagrindinis iššūkis yra atsirandančios haliucinacijos apie tikrovę ir save.

Kokia jūsų teatro kryptis, idėja?

Pažinti, suprasti, priartėti.

Kokios temos jus domina kūryboje?

Permainų amžinybė.

Ar jums svarbu scenoje kalbėti apie socialines, politines problemas?

Taip. Klausimas „kaip?“.

Nori būti nuobodus – pasakyk viską iš karto. 

Kaip vertinate Lietuvos teatrą?

Nevertinu.

Ką jums reiškia žiūrovas?

Mūsų smegenys pasilengvindamos gyvenimą dažniausiai daro tris dalykus: dalį informacijos praleidžia, dalį informacijos iškraipo ir apibendrina. Apibendriname sakydami: VISI, VISADA, NIEKADA, NIEKAS, taip pat apibendriname sakydami: LENKAI, LIETUVIAI, ŽYDAI, AKTORIAI, TEATRAS, ŽIŪROVAI. Per tuos apibendrinimus smegenyse susikuria tam tikros vidinės tikrovės. Viena iš tų tikrovių yra lingvistinė tikrovė, atskirianti toje pačioje erdvėje, toje pačioje laiko atkarpoje esančius žmones – tai aktoriaus, žiūrovo, kritiko, režisieriaus tikrovė. Bet ji egzistuoja tik kalbos lygmeniu.

Kai Maskvoje įvyko tragedija miuziklo NORD OST metu, nebeliko aktorių ir žiūrovų, visi buvo viename mirties katile. Kai prasidėjo šturmas, nebuvo agresorių ir aukų – buvo gyvi ir nebegyvi. Aš negalvoju apie tuos, su kuriais esu laiko atkarpa toje pačioje Žemės vietoje įvardindamas juos: ŽIŪROVAI, KINAI, LENKAI, VILNIEČIAI, NAUJOSIOS KIRSNOS GYVENTOJAI.

TAU.

„Šiandien, šią valandą, aš ir tu esame čia.

Aš jaučiuosi vienišas tam tikrose gyvenimo momentuose ir, kai susitinkame, mes pasitikriname, aš klausiu tavęs, ar tau taip pat yra, aš tikiu tavimi – mes galime įveikti sunkumus kartu, tu žinai apie teatrą daugiau negu aš, tu taip pat domiesi teatru, tu nesidomi teatru, nes tavo tikrovė yra šykšti laiko, tad aš šiandien taip pat nieko nežinosiu apie teatrą, bet turėsiu savo šykščią laiko tikrovę omeny, tu mėgsti teatrą ir mes galime kartu nugyventi šias valandas, ne mažiau gyvas negu gatvių gyvybė, tu teatro nemėgsti ir todėl aš tavęs nemokysiu jo mylėti, nes jis daug kuo tikrai nevertas pagarbos, bet aš darysiu viską šią akimirką, kad iliuzija, į kurią tu patekai, būtų verta gyvenimo. Aš matau TAVE, girdžiu TAVE, jaučiu TAVE, užuodžiu TAVE, skanauju TAVE. Noriu žinoti tavo vardą, bet jei tu nepasakysi, įsivaizduosiu ji. Nuo tavo vardo ir akių priklauso, kaip su tavimi kalbėsiu. TAU. DĖL TAVĘS. SU TAVIMI. TAU...

Gal ryt kartu atsidursime apkasuose ir vakare aš atvažiuosiu į ligoninę vaidinti TAU po mūšio (taip būdavo per Antrąjį pasaulinį karą, Sarajevo metraščiai pasakoja tokias istorijas), vakare aš TAU kalbėjau, o šiandien tu mane operuoji po infarkto ir aš pasitikėdamas vėl žiūriu į akis TAU...

Kai TU ateini į erdvę ir laiką, mes kartu kuriame iliuziją. Iliuzija realaus gyvenimo sąskaita. Tegul ta iliuzija būna verta realaus gyvenimo.

Kokios bus MŪSŲ iliuzijos, toks ir bus MŪSŲ gyvenimas tame laike, toje erdvėje. GYVENIMAS KARTU.

Juk tai tik įrašas apie mobiliuosius telefonus, tai tik tekstas – performatyvas, kuris suskaido į autorius ir žiūrovus MUS.

„GERBIAMI ŽIŪROVAI... PRAŠOME ir t. t.“

Tai tik performatyvas. Tikroje tikrovėje to nėra.

Tikroje tikrovėje: erdvė, kūnai, judesiai, balsai, akys, kojos, pilvai, krūtinės kvėpuoja, kraujas teka, šilta, žemės trauka spaudžia į kėdę kūną – GYVENAM.

Esu aš. Esi TU.

TAU.“

Va taip aš galvoju per spektaklius, prieš spektaklius, kai skaitau ir kai gyvenu. Trumpiau neišeina pasakyti. Čiagi apie mus šioje atkarpoje, šioje planetoje, todėl sunku kalbėti atskiriant. 

Ar teatrui vis dar reikia režisieriaus? Kodėl?

Vienas nuostabiausių dalykų, kuriais gali naudotis žmonės, yra teatras. Jie daro tai jau ilgą laiką ir įdomi, stebinanti, spalvinga teatro istorija (o tokią ją gavau iš Ramunės Marcinkevičiūtes, Audronės Girdzijauskaitės, Irenos Aleksaitės) bei teatro teorija (kuri šiandien kaip niekad yra daugiainstrumentė ir kūrybiška) leidžia mums matyti kūrybinius reiškinius įvairiais kampais ir įvairaus stambumo planais. Kūrybinės istorijos turi savo centrines figūras arba komandas, autorius arba arteles. Tad, nenorėdamas apriboti skaitytojų įsivaizduoti teatrą tik be režisieriaus arba tik su režisieriumi, neatsakysiu. Kai mokiausi Anglijoje, gavau pasirinkimo laisvės injekciją. Pasirinkimas suprantamas taip, kad gali rinktis bent iš trijų variantų.

 

GRETA GUDELYTĖ

Režisierė Greta Gudelytė. Domo Rimeikos nuotrauka

GRETA GUDELYTĖ: Visko Lietuvos teatre yra, bet šiaip jis, kaip ir valdžia su savo lyderiais, yra daugumos atspindys.

Baigtos studijos

Klaipėdos universiteto Menų fakultete, 2012 m. teatro magistras

Kurso vadovas

Gytis Padegimas 

Režisuoti spektakliai

2018 m. „See no evil. Hear no evil. Speak no evil“ (spektaklis režisuotas kartu su Egle Kazickaite, Apeirono teatras)

2018 m. „Delyras“ (Apeirono teatras)

2017 m. „Kultas“ (Apeirono teatras)

2016 m. „Nekrozė“ (spektaklis režisuotas kartu su Egle Kazickaite, Apeirono teatras)

2016 m. „Psiche“ (spektaklis režisuotas kartu su Egle Kazickaite)

2016 m. „Apeironas seka Šiurpes“ (teatralizuoti skaitymai režisuoti kartu su Egle Kazickaite, Apeirono teatras)

2016 m. „Žinduolių perėja“ (Apeirono teatras)

2015 m. „Antišou. Likučiai po Dievo“ (spektaklis režisuotas kartu su Egle Kazickaite, Apeirono teatras)

2015 m. „Ištikimieji“ (Apeirono teatras)

2013 m. „Fliuchšteino moterys“ (Apeirono teatras)

2012 m. „Didieji arkanai“

Kaip atsidūrėte teatre?

Sukūrėme savo teatrą. Apeirono teatrą.

Kokia savybė, jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui?

Viena savybė – tai tarsi neįgalumas. Tarsi viena ranka ar vienas plautis. Komplektas savybių, kurios papildo vienos kitas daugiafunkciame režisieriaus darbe, padeda sukurti tikrai gerą spektaklį. Nes tikrai gerą spektaklį sudaro harmoninga visuma: dramaturgija, aktorinis meistriškumas, sprendimai, scenografija, įvaizdis, interpretacija ir kt.

Kas jums svarbiausia teatre, kurį kuriate?

Tobulėjimo galimybė, nenutrūkstanti diskusija ir tragikomiška meilė gyvenimui.

Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu?

Savo pačios ir aktorių ego (-izmu), nuklydimu nuo vizijos ieškant kompromisų, pačios valia, jėgų rezervu siekiant įkvėpti ir vienyti komandą, motyvacijos dirbti pagrindimu nesant oraus finansavimo, vertybinių ir kiekybinių vardiklių subalansavimu ir kt. 

Kokia jūsų teatro kryptis, idėja?

Akademiniai apibrėžimai – vengiančiųjų gilintis į detales apibendrinimai. Mus priskiria postmodernistinio teatro krypčiai. Aš nepriskiriu, nes esu linkusi dairytis įvairiomis kryptimis, be to, nejaučiu poreikio apibendrinti.

Idėja: nepriklausomo, ieškančio teatro laikysena.

Kokios temos jus domina kūryboje?

Gimimas, individas, mirtis. Ir tai, kas įsiterpia tarp šių segmentų, arba tai, kas juos jungia.

Ar jums svarbu scenoje kalbėti apie socialines, politines problemas?

Taip.

Kaip vertinate Lietuvos teatrą?

Visko jame yra, bet šiaip jis, kaip ir valdžia su savo lyderiais, yra daugumos atspindys.

Ką jums reiškia žiūrovas?

Žiūrovas man stichija. Stichija, kurioje daugybė individų virsta vieniu ir mes iki kraštutinės ekstazės arba tragedijos galime svaidytis, mainytis energija, kuri kaip kraujo perpylimas mus suartina. 

Ar teatrui vis dar reikia režisieriaus? Kodėl?

Žinoma, reikia. Nes žvilgsnis iš šalies – tai matymas ne taip, kaip nori matyti, o taip, kaip yra.

Parengė Rimgailė Renevytė

Bus daugiau.