Kadras iš rež. Kirilo Serebrenikovo filmo „Vasara“ („Leto“, 2018 m., Rusijos Federacija, Prancūzija, 126 min.).

„Kino pavasarį“ atidaręs rusų kino ir teatro režisieriaus Kirilo Serebrenikovo filmas „Vasara“ („Leto“, 2018 m.) sukėlė dvejopus jausmus: viena vertus, tai nepaprastai viltingas, nuotaikingas, lengvas ir žiūroviškas filmas, atskleidžiantis talentingo režisieriaus kino kalbos daugialypiškumą, kita vertus – glumina K. Serebrenikovo sprendimas (nors filme – realiai egzistavę ir egzistuojantys asmenys) atsiriboti nuo istorinių faktų, kokiomis aplinkybėmis iš tiesų kūrėsi legendinė sovietmečio Leningrado grupė „Kino“ ir kokie iš tiesų buvo pirmieji ikoniškojo jos lyderio, roko muzikanto Viktoro Cojaus žingsniai į populiarumą. Tiesiai šviesiai tariant, filme, nors ir labai mylite V. Cojų, tikrai nerasite nulieto paminklo jam, kaip herojui. Toli gražu.

Filmo „Vasara“ siužeto ašimi tapo Viktoro Cojaus (korėjiečių kilmės akt. Teo Yoo) ir jo įkvėpėjo, mokytojo – roko muzikos atstovo iš Leningrado Michailo (Maiko) Naumenko, grupės „Zoopark“ lyderio (filme jį vaidina rusų muzikantas Roma Zver – žavi jo ir aktorystės nemeistrystė, ir kartu natūralus mokėjimas meistriškai rekonstruoti Maiko dainų atlikimo manierą) istorija. Dar čia šalia – Maiko žmona Natalja (akt. Irina Staršenbaum), ir visų jų meilės trikampio santykių kontekste – Leningrado pogrindžio roko scenos gimimas 1980-ųjų pradžioje. 

Būtent pagal Nataljos Naumenkos atsiminimų knygą ir buvo rašomas „Vasaros“ scenarijus. Matome filme tokį Bobą – tie, kurie žino istoriją, šiame personaže atpažins grupės „Akvarium“ sielą Borisą Grebenščikovą – BG, pasirodo filme ir kiti tos epochos Leningrado liudininkai.

Jeigu kam kiltų neaiškumų: V. Cojus – paskutinės Sovietų Sąjungos epochos romantikas, poetas, aktorius, kelių kartų herojus pačia tikriausia šio žodžio prasme. Jo muzika skambėjo maištingai ir aktualiai devintajame–dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais, aktualumo ji nepraranda ir dabar. V. Cojus ne kartą yra minėjęs kuriantis dainas – o ne eiles ar muziką. Šios dainos tapo artimos milijonams sovietmečio pokyčių kartos jaunų žmonių, keičiančios jų požiūrį ir galbūt likimą.

Šiame kontekste kurti biografinio pobūdžio filmą apie žmogų, tapusį legenda jei ir ne gyvam jam esant, tai tikrai iš karto po pernelyg ankstyvos jo žūties – nelengvas ir rizikingas darbas, juolab kad nemažai V. Cojaus bendražygių gyvi ir šiandien. Nenuostabu, kad atsirado šiam filmui su tūžmasčiu ir keiksmais priekaištaujančiųjų: to iš tikrųjų nebuvo. Žmogiška.

Perskaitę pirminius scenarijaus variantus vienas paskui kitą Rusijoje režisieriaus K. Serebrenikovo filmo idėją sukritikavo grupės „Kino“ bendrakūrėjai gitaristas Aleksėjus Rybinas, Borisas Grebenščikovas – BG – būtent jis inicijavo pirmojo grupės „Kino“ albumo įrašymą, muzikos prodiuseris Andrėjus Tropilo, muzikos kritikas Artemijus Troickis. 

BG kaltinimas perskaičius pirminį filmo „Vasara“ scenarijų (bet filmo dar nemačius) buvo toks: esą herojai čia – pigūs Maskvos hipsteriai, kuriems rūpi tik pinigai ir seksas. Na, žiūrint filmą tikrai nekelia abejonių, kad „Vasaros“ herojams kas jau kas, bet seksas ir pinigai tikrai absoliučiai nesvarbu. Atleisk, BG, bet nekaltas romantiškas bučinys – čia ne seksas...

Kitas BG kaltinimas (irgi perskaičius pirminį scenarijų), esą viskas melas nuo pradžios iki pabaigos. Ir čia, turint omeny, kad filmas – ne dokumentinis, o vaidybinis, reikėtų iškelti klausimą: ar korektiška tokiais kaltinimais svaidytis? Manau, ne. Juolab kad, – na nėra abejonės, kad B. Grabenščikovas buvo V. Cojaus ir grupės „Kino“ įvykių liudininkas, o K. Serebrenikovas ir scenarijaus autoriai Michailas ir Lili Idovai – ne. Vis dėlto „Vasara“ mus nori pažadinti mąstyti ne apie tai. „Vasara“ nagrinėja pirma Maiko Naumenko santykius su žmona Natalja ir su tuo metu savo karjerą pradedančiu Viktoru Cojumi. Svarbiausios filmo scenos vyksta Naumenkų bute (BG ten nėra). Vienintelė ten abejonių nekelianti liudininkė – Natalja, pagal kurios atsiminimus šis filmas ir sukurtas. Galima tikėti BG, bet lygiai tiek pat – ir Natalja

Kadras iš rež. Kirilo Serebrenikovo filmo „Vasara“ („Leto“, 2018 m. Rusijos Federacija, Prancūzija, 126 min.).
Kadras iš rež. Kirilo Serebrenikovo filmo „Vasara“ („Leto“, 2018 m. Rusijos Federacija, Prancūzija, 126 min.).

Kol Rusijoje buvo svaidomasi tiesos, melo kritikos ar gal iš tiesų arogancijos strėlėmis, pasaulį papiktino visai kas kita: praėjusiais metais Kanų kino festivalyje, kur K. Serebrenikovo „Vasara“ ir pristatyta, pats režisierius ant raudonojo kilimo taip ir nepasirodė. 2017-aisiais, pasisakęs prieš Rusijos prezidento vykdomą politiką ir apkaltintas valstybės lėšų pasisavinimu, K. Serebrenikovas buvo sulaikytas, ir jam skirtas namų areštas. Režisieriui savo „Vasarą“ teko baigti kurti namie, tačiau kūrybinė filmo komanda fotografams Kanų festivalyje iškėlė plakatą, ant kurio buvo užrašyta: Kirilas Serebrenikovas. Kol kas neaišku, ar režisierius dalyvaus kovo 30 dieną vyksiančioje Rusijos nacionalinės kino premijos „Nika“ apdovanojimų ceremonijoje, kurioje filmas „Vasara“ nominuotas daugiausia nominacijų – 12.

Iš tiesų K. Serebrenikovo filmą „Vasara“ būtų galima pavadinti istorija apie sovietmečio menininkų, kūrybingų žmonių laisvės varžtus. Ir pasakojimu, kuris kaip veidrodis atsikartoja šiandien. Vis dėlto, užuot akcentavęs ryškius politinius potėpius, K. Serebrenikovas savo „Vasara“ sukūrė melancholišką esė apie jaunų žmonių kūrybos polėkį, apie jų svajones ir talentą. „Vasara“ – ir todėl tokia žiūroviška, – tai melodramiška istorija apie paprastus jaunus subkultūrinius žmones, su ilgais ar pašiauštais plaukais, su odinėmis juodomis striukėmis, brazdinančius gitara ir savo pankišku maištu mėginančius pakeisti pasaulį. Man tai visų pirma filmas apie jaunystę – bet kurio iš mūsų – apie jaunus žmones, lygiai taip pat nepasikeičiamai svajojančius, ieškančius įkvėpimo ir kuriančius savo kartos herojus, ir šiuo atveju jų dėka galime pasakyti: Cojus gyvas! 

Įdomu, kad „Vasaroje“ visa ši jaunatviškos emocijos būsena taip į nieką ir neišauga. Bet galbūt čia ir yra esminė mintis – kad K. Serebrenikovui svarbu kalbėti apie neišsipildymą: apie užgniaužiamą meilės romaną, apie neįrašytus albumus, apie nesudainuotas dainas, apie gerbėjų nepririnktus stadionus. Apie herojus, kurie išėjo per anksti. Ir pastarąją mintį filmo pabaigoje užtvirtina vizualiai tarsi mini antkapiai iškylančios datos: Viktoras Cojus – 1962–1990, Michailas Naumenko – 1955–1991. Išėję per anksti.

Vis nepamesti šią mintį galbūt trukdo – bet gerąja prasme – režisieriaus K. Serebrenikovo daugialypė kino kalba: nes šis filmas – tai ir šiuolaikinė roko opera, miuziklas su grafiniais animacijos elementais, tai ir nostalgiškas rekviem paskutinei rusų kiemsargių kartai, tai ir duoklė garsiems vyresniosios kartos aktoriams, tokiems kaip Lija Achedžakova bei Aleksandras Baširovas. Tai ir atmosferiška meilės istorija, jautriai nufilmuota operatoriaus Vlado Opeljancevo nespalvotai, bet kartu – labai spalvingai. 

Režisieriaus K. Serebrenikovo sprendimą filme „Vasara“ atsiriboti nuo tikrų istorinių įvykių taip prikišamai, kita vertus – taip gyvybingai parodo jo alter ego – toks simpatiškas brechtiškai skeptiškas lyrinis personažas, vis atsirandantis filme ir kovojantis už faktų teisybę. Tai jis kreipiasi į kamerą, kad V. Cojų vaidinantis korėjietis Teo Yoo visai į legendinį rokerį nepanašus, tai užrašu ant plakato parodantis, kad viso to realybėje nebuvo, tai, kad rokerių dvasia ištežusi ar per gležna. Puikus personažas.

Filmas pripildytas išgalvotų svajingų epizodų pagal Maiko Naumenko ir Viktoro Cojaus mėgstamų Vakarų roko grupių muziką. Pavyzdžiui, traukinyje skamba grupės „Talking Heads“ „Psycho Killer“, troleibuse – Iggy Popo „The Passenger“, per liūtį gatvėje – Lou Reedo „Perfect Day“.

Šis filmas gal ir neuniversalus, atvirkščiai – labai lokalus, gal ir liks nebylus tiems, kurie nepažįsta tos sovietmečio epochos. Be esu tikra – kad būtent susitelkimas į lokalius dalykus mus išmoko žvelgti globaliai.

Filmo anonsas: