Režisierė Kamilė Gudmonaitė. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

„Teatro žurnalas“ (Nr. 12–13)

„Kodėl mums rūpi menas? – savo straipsnyje (1965 m.) klausia lenkų režisierius Jerzy Grotowskis ir tuoj pat formuluoja atsakymą: – Kad galėtume peržengti savo ribas, pranokti savo galimybes, užpildyti savo tuštumą – realizuotis. [...] Per šias grumtynes su nuosava tiesa, per pastangas nusiplėšti gyvenimo kaukę teatras su jo visakūniu imlumu man nuolatos atrodė iššūkio vieta.“

Ar teatro režisieriaus darbas vis dar toks tebėra? Sukurti tai, kas neegzistuoja, savo idėja užkrėsti visą minią žmonių ir leisti gyvenimui spręstis mažoje juodoje (nors kartais ir nebūtinai) scenos dėžutėje.

Ši „Teatro žurnalo“ anketa skirta jauniems režisieriams – jų teatro vizijai, pažadui, laikui ir atsakomybei ne tik žiūrovui, bet ir sau. Į anketos klausimus atsako KAMILĖ GUDMONAITĖ, PAULIUS IGNATAVIČIUS, EGLĖ KAZICKAITĖ, GIEDRĖ KRIAUČIONYTĖ, GABRIELĖ TUMINAITĖ.

KAMILĖ GUDMONAITĖ

Režisierė Kamilė Gudmonaitė. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

KAMILĖ GUDMONAITĖ: Man šiandien įdomus teatras, kuris gali įsiveržti į tikrovę ir netgi ją perkeisti. Tai socialinis, aktyvus teatras, peržengiantis patį teatro fenomeną.

Baigtos studijos

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2018 m. teatro režisūros magistras

Kurso vadovas

Gintaras Varnas 

Režisuoti spektakliai

2018 m. Joëlio Pommerat „Dvi Korėjos“ (Klaipėdos jaunimo teatras)

2018 m. „Keturi“ (pagal Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“ ištraukas, Nacionalinis Kauno dramos teatras)

2017 m. „Trans Trans Trance“ (Oskaro Koršunovo teatras)

2016 m. Williamo Shakespeare’o „Timonas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras)

2015 m. Falko Richterio „Dievas yra DJ“ (Oskaro Koršunovo teatras)

2014 m. „Sapnas“ (Augusto Strindbergo pjesės „Sapnas“ motyvais, Lietuvos nacionalinis dramos teatras)

Kaip atsidūrėte teatre?

Teatre atsidūriau būdama ketverių, kai su geriausia drauge apsikeitėme viena kitos drabužiais. Išėjome į kiemą ir įsivaizdavome, kad persikūnijome viena į kitą – rodos, visą pasaulį tą akimirką mačiau jos akimis. Vėliau, septyniolikos, po vieno spektaklio premjeros slapčia nuėjau į tamsią, užgesintą sceną, apgraibomis suradusi kėdes, atsisėdau žiūrovų salėje ir žiūrėjau į tamsą.

Tada man atrodė – štai matau patį geriausią spektaklį. Ir dabar man taip atrodo. Dar vėliau, devyniolikos, išgirdau, kad teatro režisierių kursą renka Gintaras Varnas. Įstojau. Tą akimirką, kai antrame kurse pirmą kartą rodėme „Sapną“ „Kablyje“ ir į salę vos tilpo žiūrovai, štai tada, užuodžiant tą retėjantį iškvėpuotą orą salėje, teatras mane negrįžtamai pasiėmė, pasisavino. 

Kokia savybė, jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui?

Nuolatinė savistaba ir savianalizė.

Kas jums svarbiausia teatre, kurį kuriate?

Man svarbiausia, kad teatras ne tik kalbėtų, bet ir kviestų kalbėti žiūrovus.

Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu?

Kiekvienas spektaklis yra iššūkis, nes į kiekvieną medžiagą ir temą norisi pažiūrėti naujai, atrasti man pačiai nežinomų teritorijų. Tai kyla todėl, nes aš pati keičiuosi kas akimirką, todėl kiekvieną kartą tenka kurti iš naujo. Teatras – labai nesaugi erdvė, bet jei jau kuri jį, pasirašai nematomą paktą, kad rasi jėgų į tą erdvę leistis.

Kokia Jūsų teatro kryptis, idėja?

Man šiandien įdomus teatras, kuris gali įsiveržti į tikrovę ir netgi ją perkeisti. Tai socialinis, aktyvus teatras, peržengiantis patį teatro fenomeną. Mums nebeįdomu eiti žiūrėti spektaklio, spektaklis turi tapti tam tikra socialine erdve laisvei bei diskusijai ir leisti žmogui jaustis tokiam, koks jis yra, be baimės būti nesuprastam, atstumtam ar diskriminuojamam. Tai toks teatras, kuris jungia marginalus ir į paribius nustumtas bendruomenes, išreiškia priėmimą ir rezistenciją vienu metu.

Kokios temos jus domina kūryboje?

Mane domina visos laisvės ir represijos formos: fizinės ir dvasinės. Mane domina išsivadavimo koncepcija. Išsivadavimo nuo įvairių socialinių prievartų, galios visuomenės primetamų stereotipų bei konstruktų ir, be abejo, išsivadavimo nuo savęs paties: savo baimių bei prisirišimų, iliuzinio savęs suvokimo, idėja.

Ar jums svarbu scenoje kalbėti apie socialines, politines problemas?

Taip. Teatras yra erdvė, kuri turėtų atsiverti įvairioms socialinėms bei politinėms problemoms ir jas spręsti.

Kaip vertinate Lietuvos teatrą?

Jaučiu, kad Lietuvos teatras pragyveno vieną ilgą ir gražų gyvenimą, numirė, buvo palaidotas ir dabar laukia atgimti bei nugyventi naują, visiškai kitą.

Ką jums reiškia žiūrovas?

Žiūrovas man yra lygiavertis diskusijos partneris, užduodantis klausimus, į juos atsakinėjantis, abejojantis ir nuolat kintantis. Žiūrovai yra terpė, kurioje įvyksta spektaklis. Jis įvyksta ne scenoje.

Ar teatrui vis dar reikia režisieriaus? Kodėl?

Nors pamažu keičiasi režisūros formos, įgaudamos vis daugiau lankstumo ir lengvumo, tačiau režisieriaus teatrui reikia. Jei komanda geba dirbti be režisieriaus – puiku. Tačiau mano praktikoje netgi tobuliausia bendruomenė, pasiskirstydama tam tikras funkcijas, išrenka vieną asmenį tam, kad jis priimtų paskutinį sprendimą. Aš pasitikiu aktoriais ir jų gebėjimu kurti, tačiau esu spektaklio procese tam, kad padėčiau jiems atrasti savyje dar nežinomų teritorijų, į kurias mes paprastai esame linkę neiti. Ir pagaliau režisierius sukuria idėjas bei konceptus ir visame procese yra už juos atsakingas.

 

PAULIUS IGNATAVIČIUS 

Režisierius Paulius Ignatavičius. Pijaus Ganusausko nuotrauka

PAULIUS IGNATAVIČIUS: Mano spektakliai labai įvairūs. Dabar stengiuosi sugriauti tai, ką jau žinau, ir kurti visiškai iš naujo. Sugriauti teatrą tam, kad jis gyvuotų.

Baigtos studijos

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2008 m. bakalauras, 2010 m. magistras, 2018 m. antras meno doktorantūros kursas

Kurso vadovas

Rimas Tuminas

Režisuoti spektakliai

2018 m. absurdo komedija „The Perfect Match, arba Su Naujais Metais, Ionesco!“ pagal Eugène’o Ionesco pjesę „Kliedesiai dviem“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras)

2017 m. edukacinis spektaklis pagal Justino Marcinkevičiaus pjesę „Mindaugas“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras)

2017 m. drama „Skulptūra“ pagal Mariuso von Mayengurgo pjesę (Valstybinis Šiaulių dramos teatras)

2016 m. drama „Europiečiai“ pagal Aischilo dramą „Maldautojos“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2016 m. drama „Nerūkas“ pagal Mindaugo Nastaravičiaus pjesę (Pabradės „Žeimenos“ gimnazija)

2015 m. drama „Meilė po guobomis“ pagal Eugene’o O’Neill pjesę (Valstybinis Šiaulių dramos teatras)

2015 m. ironiška utopija „Ledas“ pagal to paties pavadinimo Vladimiro Sorokino romaną (Klaipėdos jaunimo teatras)

2015 m. juodoji komedija „Hefecas, arba Visi nori gyventi“ pagal Hanocho Levino pjesę „Hefecas“ (Juozo Miltinio dramos teatras)

2014 m. dramos spektaklis „Žaidimo pabaiga“ pagal Samuelį Beckettą (Valstybinis Šiaulių dramos teatras)

2014 m. dramos spektaklis „Demokratija“ pagal Mindaugą Nastaravičių (Lietuvos nacionalinis dramos teatras)

2014 m. dramos spektaklis „Kruvinos vestuvės“ pagal Federicą Garcíą Lorcą (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2013 m. dramos spektaklis „Stirna“ pagal Eugenijų Ignatavičių („Laboratorium“, LTS)

2013 m. dramos spektaklis „Ežiukas rūke“ pagal Sergejų Kozlovą (Valstybinis Šiaulių dramos teatras)

2013 m. dramos spektaklis „Hamletas mirė. Nėra gravitacijos“ pagal Ewaldą Palmetshoferį (Lietuvos nacionalinis dramos teatras)

2013 m. dramos spektaklis „Dostojevskis vaikams“ pagal Fiodoro Dostojevskio kūrybą (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2012 m. dramos spektaklis pagal Franzo Kafkos kūrybą „Nuosprendis – metamorfozė“ (OKT / Vilniaus miesto teatras)

2012 m. dramos spektaklis pagal Wolfgango Borcherto pjesę „Lauke už durų“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija)

2010 m. spektaklis koncertas „Kur aš tai girdėjau“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2009 m. dramos spektaklis pagal Franzo Kafkos kūrybą „Kova“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras)

2007 m. muzikinis spektaklis vaikams pagal Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)  

Kaip atsidūrėte teatre?

Niekas nevertė. Pats norėjau. Nesureikšminau to, ką veikiu gyvenime, norėjau nuo vienuoliktos klasės būti arba kine, arba teatre. Ir atsidūriau po trijų dienų fizikos paskaitų Rimo Tumino kurse. Šiaip teatras patraukė po Oskaro Koršunovo ir R. Tumino spektaklių, kurie man paauglystėje padarė didžiulį įspūdį. Ypač po „Meistro ir Margaritos“.

Kokia savybė, jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui?

Drąsa ir vaizduotė. Pasakyti ką nors protingo visi gali. Bet atnešti į sceną savo sielą kur kas sunkiau. 

Kas jums svarbiausia teatre, kurį kuriate?

Žaidimas, ironija, juokas, nesąmonės, iracionalumas, nevienareikšmiškumas, nesuvokimas, nežinojimas. Čia dabar. Po pastatymo Šiauliuose pagal Eugène’o Ionesco pjesę. Kitam pastatymui bus svarbūs kiti dalykai. Anksčiau, pavyzdžiui, buvo kitaip. Daug buvo sureikšminimo. Jis nereikalingas. Gyvenime nėra nieko reikšmingo, jei į jį pasižiūri iš šalies. Nebent Ramūnas Karbauskis. Jis šiandien itin reikšmingas. O jeigu rimtai, tai labai daug skaudžių dalykų pasaulyje. Apie juos ir bandai kalbėti. Kartais tai būna juokinga. 

Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu?

Su savo ribotumu ir pasąmonės žaidimais. Vaizduotė vedžioja klystkeliais. Bet tik jie yra teisingiausi. Sunkiausia būna išgirsti, ko nori tavo širdis. Čia ne tik teatre. Na, ir dar su visais kitais kūrėjais būna kartais sunku, bet kitaip ir nebus.

Kokia jūsų teatro kryptis, idėja?

Na, kryptį leiskime įvardyti tiems, kurie tuo užsiima. Mano spektakliai labai įvairūs. Dabar stengiuosi sugriauti tai, ką jau žinau, ir kurti visiškai iš naujo. Sugriauti teatrą tam, kad jis gyvuotų. Manau, tai būtų ir kryptis, ir idėja, ir viršuždavinys. Bet čia tik žodžiai, beletristika. Kai kuri spektaklį, visa filosofija pasirodo tokia menka. O iš idėjos gimsta ideologija. Aš prieš ją. Idėja atsiranda, realizuojasi spektaklyje ir išnyksta žiūrovų reakcijose. Ateina naujas spektaklis su nauja idėja. Kam kurti vienos krypties spektaklius? Nebent dėl viešųjų ryšių. Tai aš gal ir neapsimetinėsiu. Kol kas. Gal po metų kalbėsiu kitaip. 

Kokios temos jus domina kūryboje?

Gyvenimas yra labai įvairus ir įdomus. Kūryba kartais būna tikresnė už gyvenimą. Tad surašyti mane dominančioms temoms reikėtų daug vietos, bet nežinau, ar skaitytojas nuo to praturtėtų. Iš tiesų tai žmogaus ribotumas, jo norų, vaizduotės ir realybės sankirta. 

Ar jums svarbu scenoje kalbėti apie socialines, politines problemas?

Taip, labai svarbu. Teatras šiandien nebėra tik teatras.

Kaip vertinate Lietuvos teatrą?

Labai gerai. Linkiu jam neišnykti, nes sistema visada bus prieš teatrą, o teatras bus prieš sistemą. Na, ne visas. Yra konformistų. Bet teatras, einantis išvien su sistema, jau ideologija, o ten aš kelti kojos nenoriu.

Ką jums reiškia žiūrovas?

Mano sielos draugas ir priešas. Lygiavertis partneris.

Ar teatrui vis dar reikia režisieriaus? Kodėl?

Nežinau, ar galima kalbėti apskritai tokiomis frazėmis. Teatrui reikia to ar ano. Teatro nėra be žmonių. Teatras, kaip asmuo, neegzistuoja. Tad nustokime mistifikuoti ir kalbėti apie teatrą kaip apie asmenį, kuriam kažko reikia, kuris neva tai merdi ar žydi. Žmonės žydi. Žmonės kuria teatrą. Jeigu yra kokia moteris ar vyras, kurie nori kurti, tai niekas jiems nepaaiškins, kad neva šiandien teatrui nebereikia režisieriaus. Jie vis tiek kurs.

Jeigu atsiras kažkokia kūrybinė komanda be režisieriaus, kuri bus užsidegusi savo idėja, tai jai irgi niekas nepaaiškins, kad neva teatrui visgi reikia vieno režisieriaus. Žmonėms reikia teatro, o koks jis bus, gali nuspręsti tik tas, kas jį kuria. Ar tai vienas žmogus, ar grupė... koks skirtumas. Čia jau prasideda „man patinka ar nepatinka“ sritis.

Daug kas kalba, kad režisūrinis teatras nyksta. Ir galbūt kažkas pasakys, kad spektaklis, sukurtas komandos, yra demokratiškesnis, nes dauguma yra neva teisesnė. Bet, kaip sakė Krystianas Lupa, o kas, jei dauguma neteisi. Aš sakau, kurkime, kurkime, kas kaip galime ir norime. Kad tik teatras būtų gyvas.

 

EGLĖ KAZICKAITĖ 

Režisierė Eglė Kazickaitė. Domo Rimeikos nuotrauka

EGLĖ KAZICKAITĖ: Šiuo metu man įdomu kovoti su žodžiu, nes jis man atrodo visiškai nereikalingas, neesminis, net klaidinantis ir atitraukiantis nuo esmės.

Baigtos studijos

Klaipėdos universiteto Menų fakultete, 2012 m. teatro bakalauras, 2014 m. teatro magistras

Kurso vadovas

Bakalauro kursas buvo eksperimentinis be vadovo, magistro – Valentinas Masalskis

Režisuoti spektakliai

2018 m. „Stabat Mater“ pagal Augusto Strindbergo „Pelikaną“ (Apeirono teatras)

2018 m. „See no evil. Hear no evil. Speak no evil“ (kartu su Greta Gudelyte, Apeirono teatras)

2017 m. „Palikuonis“ (Apeirono teatras)

2016 m. „Nekrozė“ (kartu su Greta Gudelyte, Apeirono teatras)

2016 m. „Psiche“ (kartu su Greta Gudelyte)

2016 m. teatralizuoti skaitymai „Apeironas seka Šiurpes“ (kartu su Greta Gudelyte, Apeirono teatras)

2015 m. „Antišou. Likučiai po Dievo“ (kartu su Greta Gudelyte, Apeirono teatras)

2015 m. „Tyla kiaušinyje“ (Apeirono teatras)

2014 m. „Likučiai po Dievo“ (kartu su Greta Gudelyte, Apeirono teatras)

2013 m. „Uroboras“ (Apeirono teatras)

2012 m. „Įkalinti“ pagal Eugene’o O’Neillo „Elektrai skirta gedėti“

Kaip atsidūrėte teatre?

Su kolege Greta Gudelyte nujautėme, kad niekaip teatre neatsidursime po studijų, o laukti nenorėjome, tad nutarėme įkurti teatrą. 

Kokia savybė, jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui?

Gebėjimas įžvelgti tarpusavio ryšius tarp skirtingų dalykų, kartais iš pažiūros tarpusavyje nesusijusių.

Kas jums svarbiausia teatre, kurį kuriate?

Tikėjimas.

Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu?

Stoka. Tikėjimo, laiko, finansų, tiesos stoka. Žodžių pertekliumi.

Kokia jūsų teatro kryptis, idėja?

Viskas nuolat kinta. Kartais sunku spėti ne tik paskui pasaulį, bet ir paskui save. Šiuo metu man įdomu kovoti su žodžiu, nes jis man atrodo visiškai nereikalingas, neesminis, net klaidinantis ir atitraukiantis nuo esmės. Jį sunku nugalėti, jis kaip kolorado vabalas ant bulvės. Vaikystėje labai mėgau rinkti koloradus. Juos rinkdavome ir dėdavome į butelį, o po to stiklo kalėjimo jų laukė dar žiauresnė baigtis. Ko gero, atgimsiu kolorado vabalu. Būtų teisinga. Bet tai geriau nei atgimti žodžiu.

Kokios temos jus domina kūryboje?

Šiuo metu mane domina, kaip ir kodėl žmogus tampa toks, koks jis nėra.

Ar jums svarbu scenoje kalbėti apie socialines, politines problemas?

Manau, jau baigėsi etapas, kai kūryboje tai buvo pirmame plane. Tai tapo kažkaip sintetiška, todėl pradėjo tolti. Tolti nereiškia išnykti. Teatras turi būti aktualus, artimas, atpažįstamas, bet kartais daug įdomiau tai laikyti ir atskleisti kontekste. Įdomu žaisti kontekstais. Nemanau, kad meno esmė – baksnoti pirštu į apterliotą sieną, kol pirštas pradeda ją terlioti krauju. Jau pradėjau tikėti kitais būdais. O tikėjimas – svarbiausia.

Kaip vertinate Lietuvos teatrą?

Čia tas pats, kaip paprašyti kruopos išlipti iš sriubos ir parašyti apie sriubą. Aš esu dalyvė, stebėtoja, bet ne vertintoja.

Ką jums reiškia žiūrovas?

Viską. Žiūrovas yra mano akys, ausys, širdis ir protas. Be viso to, mano veikla neturi jokios prasmės. 

Ar teatrui vis dar reikia režisieriaus? Kodėl?

Jei kažkam negražiai skamba žodis, galima vadinti kaip nors kitaip. Bet dvejojimas pačia funkcija man atrodo keistokas. Neteko girdėti tokio klausimo: „Ar kinui reikia režisieriaus?“ Vis tiek yra žmogus, kuris turi viską susintetinti, sujungti į vienį, įvertinti, atsitolinus nuo paties vyksmo aikštelėje. Kažkas tą būrelį bendraminčių žmonių turi vesti ir prižiūrėti, kad visi judėtų viena kryptimi. Jei tai daro kompozitorius ar aktorius – valio, koks skirtumas, bet mano galva, jis atlieka režisieriaus funkciją.

 

GIEDRĖ KRIAUČIONYTĖ

Režisierė Giedrė Kriaučionytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

GIEDRĖ KRIAUČIONYTĖ: Neignoruoju ir domiuosi socialiniu teatru, tačiau visiškai nejaučiu tam aistros. Spektaklis, lygiai kaip ir kinas, yra lėtas procesas, todėl socialinis bei politinis teatras man yra nuolat pavėlavęs teatras.

Baigtos studijos

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2014 m.

Kurso vadovas

Aidas Giniotis

Režisuoti spektakliai

2018 m. „Trijulis aukštyn kojom“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras)

2017 m. „Acis ir Galatėja“ (Valdovų rūmai)

2017 m. „X tavyje“ (Meno ir mokslo laboratorija)

2016 m. „Bestuburiada“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras)

2015 m. „Moteris“ (Keistuolių teatras)

2014 m. „Vientavė.1991“ („Bad Rabbits“)

2014 m. „Šiuolaikinis tolerancijos centras“ („Bad Rabbits“)

2014 m. „Šaltos nuotraukos“ („Atviras ratas“)

2012 m. „Čipolinas“ (Lietuvos nacionalinė filharmonija)

Kaip atsidūrėte teatre?

Nuo vaikystės svajojau būti fortepijono mokytoja ir, kai baigus muzikos mokyklą reikėjo apsispręsti, ar tęsti studijas Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, mama labai priešinosi, mat pati baigusi fortepijono specialybę. Pasiūlė pamėginti Mažąją teatro akademiją. Sakyčiau, bėgo nuo vilko, užšoko ant meškos. Teatrą aš priėmiau kaip iššūkį, tačiau, matyt, labiausiai pririšo juo gyvenantys žmonės, su kuriais susipažinau tada ir tarp kurių dirbu dabar.

Kokia savybė, jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui?

Asistavau labai skirtingiems režisieriams, kurie yra sulaukę tarptautinės sėkmės. Galvodama apie juos, galiu pasakyti tik tiek, kad reikia daryti tai, kas tau patinka, tokiu būdu, kuris tau patinka, ir judėti ten, kur veda aistra. Skamba itin paprastai, tačiau nėra taip paprasta išsaugoti savo autentiškumą ir aistringai ieškoti visą gyvenimą. Vis dėlto režisieriai, mano manymu, bręsta su laiku. 

Kas jums svarbiausia teatre, kurį kuriate?

Vienareikšmiškai asmeninis temos aktualumas ir komanda, su kuria dirbu. Mane pagauna tema, kartais nebūtinai įvardinta ar apibrėžta, o išsirinkęs oponentus bei bendraminčius jau leidiesi į paieškas. Taip pat neįvaldytas, tačiau man labai įdomus gebėjimas teatre yra pinti žiūrovui kylančias mintis ir jomis manipuliuoti.

Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu?

Kas kartą vis kitokiais. Tačiau iš tiesų labai svarbu laiku surasti, kaip konkretus kūrinys, tema ar mintis suskambės, išsiskleis ir užpildys visumą. Ir nebijoti atmesti atsineštų idėjų. Žinoma, tikras iššūkis žiūrėti savo spektaklius. Ypač senesnius, po pauzės. Labai žaviuosi Krystianu Lupa, kuris, nesvarbu, ar po premjeros prabėga metai, ar keleri, geba kaskart pats lyg prieš premjerą užsidegti, atrasti naujų minčių, temų ir įkvėpti aktorius spektakliui, ypač kuris rodomas po ilgesnės pertraukos. Tai labai naudinga savybė režisieriui. Man tikrai atrodo, kad po tam tikro laiko aš savo spektaklius žiūriu lyg paprastas žiūrovas. 

Kokia jūsų teatro kryptis, idėja?

Nemanau, kad tai yra laikas įsivardinti ar apsibrėžti. Kartą su vienu režisieriumi apie tai kalbėjome, dar studijų metais. Pasak jo, svarbu, kad tavo asmeninis braižas jaustųsi kiekviename spektaklyje. Taip tave atpažins. Vis aiškiau suprantu, kad man svarbiau atrasti, kaip pjesė, tema, mintis skamba geriausiai. Mane vis labiau traukia opera. Man labai įdomus interaktyvusis teatras. Tai visiškai priešingi organizmai.

Kokios temos jus domina kūryboje?

Tapatumo, savęs priėmimo ir atpažinimo. Labai iš toli žvelgiant, viskas vis sukasi: kas aš esu, kas esi tu?

Ar jums svarbu scenoje kalbėti apie socialines, politines problemas?

Ne, neignoruoju ir domiuosi socialiniu teatru, tačiau visiškai nejaučiu tam aistros. Spektaklis, lygiai kaip ir kinas, yra lėtas procesas, todėl socialinis bei politinis teatras man yra nuolat pavėlavęs teatras.

Kaip vertinate Lietuvos teatrą?

Tiesą pasakius, manau, kad teatras Lietuvoje išgyvena savo sunkmetį. Nesakau, kad nėra gerų spektaklių, įdomių kūrėjų ar menininkų. Tačiau jaučiu, kaip dramos teatrui stinga žiūrovų, kurie neatsitiktinai užsuka į teatrą kultūringai praleisti laiko, o eina nuolat, gyvena teatru ir juo alsuoja. Ir ypač kalbu apie jaunus žmones. Kartais atrodo, kad net kitų meno sričių atstovai į dramos teatrą užsuka vis rečiau. Kinas dabar smarkiai madingesnis nei teatras. Žinoma, ir politinis klimatas Lietuvoje kultūrai yra labai nepalankus. 

Ką jums reiškia žiūrovas?

Jaudulį. Žiūrovas dažniausiai atliepia, patvirtina arba paneigia man kilusias mintis. Galbūt tai savotiškas diskusijos partneris.

Ar teatrui vis dar reikia režisieriaus? Kodėl?

Labiausiai teatrui reikia žiūrovo. O jau kokiu būdu mes norime kurti, tai kiekvienos bendruomenės reikalas.

 

GABRIELĖ TUMINAITĖ 

Režisierė Gabrielė Tuminaitė. Liudo Masio nuotrauka

GABRIELĖ TUMINAITĖ: Labai pykstu, kad Lietuvos politika ir Kultūros ministerija visiškai negali suvokti, kokį potencialą turi savo nykštukinėje valstybėje.

Baigtos studijos

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2008 m.

Kurso vadovas

Rimas Tuminas

Režisuoti spektakliai

2018 m. Žemaitės „Marti“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2017 m. Alfredo de Musset „Fantazijus“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2015 m. Paulinos Pukytės „Bedalis ir labdarys“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2014 m. Nikolajaus Erdmano „Savižudis“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2013 m. Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2012 m. Gottholdo Ephraimo Lessingo „Emilija Galoti“ (Maskvos teatras „Sovremenik“)

2012 m. Teklės Kavtaradzės „Namisėda“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras)

2011 m. spektaklis pagal Czesławo Miłoszo kūrybą (Mažoji teatro akademija)

2010 m. Carlo Goldoni „Mirandolina, arba Šiandien vaidiname Goldonį“ (Klaipėdos dramos teatras)

2009 m. Simono Stephenso „Pornografija“ (pjesės skaitymas kartu su Gabriele Tuminaite, Viliumi Malinausku, Pauliumi Ignatavičiumi, Neli Ivančik, „Naujosios dramos akcija“)

2009 m. Prospero Mérimée „Atsitiktinumas“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

2008 m. projektas „Nuogas karalius – MC Battle“ (kartu su Neli Ivančik, Viliumi Malinausku, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras)

Kaip atsidūrėte teatre?

Mokydamasi mokykloje, norėjau studijuoti kino režisūrą, bet pasirinkau Vilniaus universiteto kultūros istorijos ir antropologijos studijas. Glaustai tariant, šios studijos moko nagrinėti praeities bei dabarties visuomenės ir kultūros reiškinius, juos atpažinti ir suprasti visuomenę. Studijuodama supratau, kad noriu panaudoti savo įgytas žinias kino arba teatro režisūros srityje. Tuo metu Rimas Tuminas, o aš esu jo dukra, rinko režisūros kursą. Pasirinkau teatro režisūrą kaip tarpinę stotelę. Kol kas joje ir esu. 

Kokia savybė, jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui?

Geras humoro jausmas ir išsilavinimas, kantrybė ir organizuotumas bei polėkis.

Kas jums svarbiausia teatre, kurį kuriate?

Medžiaga. Repeticijos. Aktorius. Muzika. Šviesos.

Su kokiais iššūkiais susiduriate spektaklio kūrimo metu?

Su savimi.

Kokia jūsų teatro kryptis, idėja?

Nelengvas klausimas. Šiandien man svarbu, kad teatras būtų tikras. Tikras susitikimas žmonių su žmonėmis. Kaip niekad jaučiu, kad reikia kuo sąmoningiau ir daugiau dirbti, išlaikyti kritinį ir kuo savitesnį žvilgsnį į medžiagą, į savo jausmus. Suvokti, kad tik teatras dabar yra atsvara ir užuovėja nuo socialinių tinklų, „fake“ gyvenimo mokytojų ir žiniasklaidos šizofrenijų.

Yra viena teatro formulė, kuri šiandien man yra labai svarbi: žmogus – per žmogų – apie žmogų. Teatras visada buvo unikali žmonių bendravimo forma, o ypač šiandien ji tampa labai reikalinga ir prasminga. Todėl pritariu Juozo Miltinio griežtam pasisakymui apie „saviraišką“ teatre. Niekas neprašė ir niekam neįdomu, kad tu nori „pasireikšti“.

Teatras yra ritualas ir labai rimtas, turi mokėti ir išmanyti, kaip jį vesti, ar būtum aktorius, ar šviesų technikas. Net lengviausia forma pateiktas veikalas turi turėti filosofinį turinį ir priežastį, skatinančią mąstyti. Teatras privalo atiduoti savo duoklę – būti socialiai aktyvus, kalbu ne apie raiškos būdus ar šūkius spektakliuose, bet apie teatrą kaip socialinį reiškinį. Jis turi būti prieinamas kuo platesnei visuomenei, periferijoms, prisiimti edukacines funkcijas. Apeliuoti į nuskriaustuosius, turiu omeny, ne tik imituoti nuskriaustuosius scenoje, žiūrint elitinei publikai. Jis privalo įsilieti į mūsų, labai nedidelės šalies, socialinę kraujotaką. Teatras turi tapti vėl patikimas. Taip man atrodo šiandien. 

Kokios temos jus domina kūryboje?

Vienatvė. Absurdas. Mirties, meilės, žmogaus paslaptis. Baimės.

Ar jums svarbu scenoje kalbėti apie socialines, politines problemas?

Taip, svarbu ir labai svarbu pasirinkti, kaip kalbėti. Pats teatras jau savaime yra socialinis reiškinys. Nori ar nenori, kiekviena medžiaga apima panašius siužetus, amžinus žmonijos santykių modelius. Nesutikau dar nė vienos medžiagos, kurios atsiradimo istorija nebūtų paveikta socialinių, politinių reiškinių. Labiausiai užkabinanti nervą medžiaga ir būna pasirinkta būsimam darbui. Socialinį, politinį medžiagos užtaisą laikau kaip duotybę, todėl vengiu tiesioginių interpretacijų, nes tai uždaro asociacijų lauką. Repetuodami nuolat vedame paraleles su šiandienos tipažais, reiškiniais. Taip siekiama sukurti unikalią istoriją, nelikti tik žiniasklaidos mimikrijos ribose. 

Kaip vertinate Lietuvos teatrą?

Gerai. Labai pykstu, kad Lietuvos politika ir Kultūros ministerija visiškai negali suvokti, kokį potencialą turi savo nykštukinėje valstybėje.

Ką jums reiškia žiūrovas?

Su pirmu žiūrovu spektaklis gimsta ir įvyksta. Jis neatsiejama spektaklio dalis.

Ar teatrui vis dar reikia režisieriaus? Kodėl?

Kol kas dar reikia. Nemanau, kad kas nors pasikeitė iš esmės mūsų gebėjimuose ir mechanizmuose kurti iliuzijas, idėjas, formas, pasakojimus. Taip vyksta nuo žmogaus atsiradimo pradžios. Jeigu pavadinimas „režisierius“ ir išnyktų, tai primityviausia forma ir funkcija vis vien išliktų, nes tai nesugalvota profesija. Atmetus visus viršuždavinius ir romantiką, režisūra yra ir primityvi socialinė funkcija.

Girdėjau paprastą pasakojimą „Kaip atsirado režisierius“. Du aktoriai repetavo scenoje, ir vienas paprašė, kad kolega pažiūrėtų iš šalies, ar jis gerai atrodo ant scenos. Kolega nulipo į žiūrovų salę, davė vieną kitą patarimą, paskui trečią ir taip įsitraukė, kad galų gale nebeužlipo atgal ant scenos, liko stebėti ir vadovauti procesui iš žiūrovų pozicijos.

Gal besikeičiant technologijoms kis pats repetavimo procesas, ir režisieriaus darbas gali kisti, bet šios profesijos potencialas kaip tik stiprės. Įsivaizduojant robotišką ir holograminę ateitį bei dabartines teatro tendencijas, didesnė rizika yra aktoriaus profesijai. Tam tikruose spektakliuose aktoriai jau yra ne daugiau nei techninė funkcija ir tai truputį šiurpu. 

Parengė Rimgailė Renevytė

Režisierių Gildo Aleksos, Artūro Areimos, Kirilo Glušajevo, Gretos Gudelytės atsakymus į „Teatro žurnalo“ anketos klausimus skaitykite čia.