Giorgio Vasari „Apreiškimas“. Wikipedia.org nuotrauka

Šiandien liturginiame kalendoriuje – Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai iškilmė. Išganymo įvykis, prisimenamas ir pagerbiamas kasdienėje „Viešpaties Angelo“ maldoje. Diena, kadaise vadinta slaviškos kilmės vardu – Blovieščiais, reiškiančiu gerąją žinią, džiugiai įsiterpianti į Gavėnios rimtį ir susikaupimą bei primenanti, kad iki Kristaus Užgimimo – Kalėdų šventės – lieka lygiai devyni mėnesiai.

Atvertus Šventąjį Raštą

Šventajame Rašte atskleidžiant vieną reikšmingiausių Išganymo ir Atpirkimo istorijos įvykių – Apreiškimą Marijai, prieš akis iškyla vieno iš galingiausių angelų, ypatingo Viešpaties pasiuntinio, pranešančio apie nepaprastus įvykius – archangelo Gabrieliaus, kurio vardas reiškia „Dievas yra mano stiprybė“, figūra. Pirmąsyk Gabrielių regime Senajame Testamente, Danieliaus knygoje, Babilono nelaisvės metu skelbiantį apie būsimą Mesijo atėjimą (Dn 8,15), antrąsyk – jau Naujajame Testamente, Luko Evangelijoje, kurioje Gabrielius siunčiamas pas Zachariją pranešti apie Jono Krikštytojo gimimą (Lk 1, 11-20), o, praėjus šešiems mėnesiams, Marijai apreiškia Jėzaus Įsikūnijimą (Lk 1, 26-38).

Pirmuoju atveju archangelo elgesys įsakmus ir valdingas, o Zacharijaus netikėjimas, kad sulaukęs senyvo amžiaus galėtų tapti tėvu, lemia tai, jog jis netenka kalbos dovanos iki pat to laiko, kai Gabrieliaus pažadas išsipildo – gimsta Jonas Krikštytojas. Apreiškimo Marijai metu Gabrieliaus laikysena visiškai kitokia: galingas Dangaus pasiuntinys kupinas nuolankumo ir pagarbos būsimai Išganytojo Motinai. Tai atsispindi ir daugelyje Apreiškimą Marijai – vieną populiariausių biblinės tematikos siužetų – vaizduojančių tapybos darbų, kuriuose Gabrielius vaizduojamas suklupęs priešais Mariją (taigi priešais žmogų), nulenkęs galvą ir žvelgiantis su nuolankumu.

Pats archangelo vardas – „Dievas yra mano stiprybė“ – liudija, kad Apreiškimo misijos patikėjimas jam nėra atsitiktinumas. Tai patvirtina ir Marijai skirti archangelo žodžiai: „Viešpats su tavimi“, kurie Šventajame Rašte paprastai ištariami tuomet, kai žmogui pavedama ypatinga ir sunki užduotis, o trapi žmogiška būtis apdovanojama stiprybe ir galia, būtina pasišventimui, kurio prireiks šiai užduočiai įvykdyti. 

Ankstyviausiu laikomas Apreiškimo scenos vaizdavimas, išlikęs Romos šv. Priscilos katakombose. Pinterest.com nuotrauka
Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai. Jacopo Torriti mozaika Romos Švč. Mergelės Marijos Didžiosios („Santa Maria Maggiore“) bazilikos apsidėje. Italianways.com nuotrauka

Apokrifų simbolika

Evangelisto Luko pateiktas Apreiškimo įvykio aprašymas gana glaustas, nesileidžiantis į detales ir tiksliau neapibrėžiantis įvykio vietos. Apokrifiniai tekstai, visų pirma Jokūbo Protoevangelija, Luko aprašymą apipina gausiomis detalėmis, o veikiau – simboliais, kurie turėtų padėti suvokti gilią įvykio reikšmę. Apreiškimo scena Jokūbo Protoevangelijoje yra suskaidyta į du epizodus.

Pirmajame regime Mariją prie šulinio. Atėjusi pasisemti vandens, ten ji išgirdusi žodžius: „Sveika, malonės pilnoji. Viešpats su tavimi. Palaiminta esi tarp moterų“, tačiau, apsidairiusi aplink, nieko neišvydo. Nusigandusi grįžo į namus ir, pastačiusi ąsotį su vandeniu, atsisėdo į sostą (būtent į sostą!) ir ėmėsi austi purpurą bei škarlatą Šventyklos uždangai, nes buvo kunigų išrinkta mergelė, kuriai patikėtas šis ypatingas darbas.

Ir tik tuomet pereinama prie antrojo epizodo – prieš save Marija išvysta Viešpaties Angelą. Apokrifų autoriai visiškai nesistengia aiškinti, atrodo, sunkiai suderinamų dalykų, kaip antai to, iš kur vargingame Nazareto namelyje galėjęs atsirasti sostas, mat ši detalė, kaip ir daugelis kitų – tai ne išsyk suvokiamas prasmes dengiantys simboliai.

Sostas – vienas iš karališkos valdžios ženklų. Panašiai kaip ir purpuras bei škarlatas, kurie laikyti karališkomis spalvomis. Visa tai nurodo, kad Marija pagimdysianti Karalių. Krėsle arba soste sėdinčią Mariją matome ir ankstyviausiu laikomame Apreiškimo scenos vaizdavime, išlikusiame Romos šv. Priscilos katakombose, bei vienoje iš Romos Švč. Mergelės Marijos Didžiosios (Santa Maria Maggiore) bazilikos apsidės mozaikų, XIII a. sukurtų italų dailininko ir mozaikos meistro Jacopo Torriti.

Marijos audžiama šventyklos uždanga – ta pati, kuri plyšta pusiau Kristaus mirties ant Kryžiaus akimirką. Simbolinis ir pats verpimo ar audimo veiksmas, siejamas su psalmės žodžiais: „Juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose“ (Ps 139, 13). Taip apokrifų pasitelkiami simboliai, viena vertus, išryškina Kristaus kaip Žmogaus realumą, kita vertus, pabrėžia, kad tas, kurį Marija pagimdysianti, yra ne tik Žmogus, bet drauge – Karalius ir Viešpats.

Sugrįžtant prie Jokūbo Protoevangelijoje minimo Marijos audžiamo audeklo, turinčio simbolizuoti Šventyklos uždangą, spalvų, dera atkreipti dėmesį ir greta įprastai karališkumą reiškiančio purpuro minimą škarlatą. Škarlatas – tai ugnies ir kraujo spalvų medžiaga. Šventajame Rašte esama pranašo Izaijo lūpomis duodamo pažado nusidėjėliams: „Jei jūsų nuodėmės būtų kaip škarlatas, bus išbalintos kaip sniegas“ (Iz 1, 18). Ugnis – nuodėmės karščio, o kraujas – jos nešvarumo simbolis, todėl ir apokrifiniame tekste minimame škarlato spalvos audekle, skirtame Šventyklos uždangai, kuri plyšta pusiau išganingos Kristaus mirties momentu, galima įžvelgti Dievo Sūnaus Įsikūnijimo, vedančio į pergalę prieš nuodėmę ir mirtį simboliką.

Apokrifinių pasakojimų simbolika neretai atsispindi ir dailės kūriniuose. Greta tokių įprastinių Apreiškimo scenai simbolių kaip archangelo Gabrieliaus laikoma nekaltumą simbolizuojanti pražydusi lelija, keliautojo lazda ar Marijai teikiama gerąją žinią simbolizuojanti alyvmedžio šakelė, neretai juose galima išvysti ir apokrifuose minimus simbolius: sostą, verpstę, audžiamą Šventyklos uždangos audeklą, o kartais Marija vaizduojama nešina ąsočiu, prie šulinio, kur esą pirmiausia išgirdusi archangelo pasveikinimą. 

Jeano François Millet „Viešpaties angelas“ (1859 m.). Quadri-e-stampe.it nuotrauka
1890 metais nutapytas lenkų dailininko Aleksanderio Gierymskio „Viešpaties Angelas“ („Anioł Pański“), saugomas Varšuvos Nacionaliniame muziejuje.

Viešpaties angelo“ malda

Apreiškimo ir Kristaus Įsikūnijimo slėpiniai kasdien minimi ir „Viešpaties angelo“ maldoje, kurią sudaro trys Šventojo Rašto ištraukos (dvi iš jų – tikslios citatos iš Lk 1,38 ir J 1,14), jungiamos su trimis „Sveika, Marija“. Ši malda tarytum priartina Išganymo įvykius, kai Žodis – Logos, Šventosios Dvasios veikimu tampa Žmogumi Mergelės Marijos įsčiose. Kokia šios maldos, ne tik ištikimai lydinčios kasdienybėje, bet mūsuose ir taip glaudžiai siejamos su iškeliavusių Amžinybėn minėjimu, istorija?

Viduramžiais būta papročio vakarais tris kartus skambinti varpu, duodančiu nurodymą gesinti namuose ugnį ir užkelti miesto vartus. Kai kada teigiama, kad dar ankstyvesnis nei paprotys skambinti varpu buvęs daužymas į ugnį nakčiai pridengti skirtus indus. XIII a. pranciškonai, vakarinės maldos – kompletos – metu suskambus varpui, jo dūžius ėmė palydėti triskart kartojama „Sveika, Marija“ malda bei prieš tai kalbama antifona – Angelus locutus est Mariae („Angelas kalbėjo Marijai“), tuo pabrėždami anuomet gyvavusį įsitikinimą, kad būtent šiuo pavakario metu archangelas Gabrielius aplankė Mariją.

Vienuolių paraginti, paprotį skambant vakaro varpui kalbėti tris „Sveika, Marija“ netruko perimti ir pasauliečiai, o pats varpo garsas ėmė reikšti ne tik paliepimą gesinti nakčiai ugnį, bet ir kvietimą susitelkti maldai. 1318 m., būdamas tremtyje Avinjone, popiežius Jonas XXII suteikė 60 dienų atlaidų tiems, kurie vakare, skambant varpui, klūpėdami sukalbės tris „Sveika, Marija“. Kita vertus, būta ir papročio skambinti varpu rytmetį, pranešant apie miesto vartų atvėrimą ir darbų pradžią.

XIV a. Italijoje rytmetinio varpo dūžius imta palydėti triskart kartojant „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ maldas. XV a. pabaigoje skambinti varpais imta ir vidurdienį. Tokį nurodymą 1456 m. davė popiežius Kalikstas III, paliepęs vidurdienį kalbėti „Tėve mūsų“ ir triskart „Sveika, Marija“, prašant Dievo Motinos užtarimo ir pagalbos nuo turkų, tuomet grėsmingai apsupusių paskutinę Dunojaus pakrantėje įsikūrusią ir tolimesnį kelią į Europą saugančią tvirtovę – Belgradą, antplūdžio.

Šiandieninę „Viešpaties angelo“ maldos formą veikiausiai nustatė popiežius Pijus V 1571 m. Popiežius Benediktas XIV 1742 m. ją papildė pabaigos malda, o Velykų laikotarpiu nurodė vietoje „Viešpaties Angelo“ kalbėti antifoną „Dangaus Karaliene“ (Regina Coeli). 1815 m. Pijus VII maldą dar kartą papildė, nurodydamas jos pabaigoje triskart kalbėti „Garbė Dievui“, tuo išreiškiant padėką už Marijai suteiktas malones, ypač už jos paėmimą dangun.

Katalikiškose šalyse ilgainiui nusistovėjo paprotys triskart per dieną – rytą, vidurdienį ir vakare – skambinti varpu, kviečiančiu stabtelėti tarp kasdieninių darbų ir susikaupti „Viešpaties angelo maldai“. Skambinama tris kartus, po tris varpo dūžius, su tarpais, per kuriuos pakanka laiko sukalbėti „Sveika, Marija“ maldą.

Šis senas katalikiško pamaldumo paprotys išraiškingai pavaizduotas vieno iš prancūzų realizmo atstovų ir Barbizono dailės mokyklos įkūrėjų – tapytojo Jeano François Millet –paveiksle. Nuo 1986 m. Paryžiaus Orsė muziejuje (Musée d'Orsay) saugomas tapybos darbas, vadinamas „Viešpaties angelu“, šiandien yra bene geriausiai atpažįstamas ir labiausiai J. F. Millet išgarsinęs tapytojo kūrinys.

Įdomi jo atsiradimo istorija. Darbą J. F. Millet baigė tapyti 1859 m., vykdydamas amerikiečių kolekcionieriaus ir pradedančio dailininko Thomaso Goldo Appletono užsakymą. Iš pradžių autorius kūrinį įvardijo kaip „Maldą, prašant derliaus“. Paveiksle regime monotoniškame laukų peizaže vaizduojamus ties bulvių krepšiu palinkusius ir maldai susikaupusius vyrą ir moterį. Užsakovui neatsiėmus kūrinio, J. F. Millet darbą papildė, tolumoje nutapydamas netoli Barbizono esančios Chailly-en-Biere miestelio bažnyčios bokštą ir pervardindamas kūrinį į „Viešpaties angelą“.

Pats dailininkas teigė, kad tai padaryti jį įkvėpę prisiminimai apie senelę, kuri, išgirdusi skambant bažnyčios varpą, nutraukdavusi darbus tam, kad susikauptų maldai.

Neilgai trukus J. F. Millet paveikslas tapo vienu populiariausių masinės gamybos religinės tematikos litografijų ir atvirukų siužetu, taip pat įkvėpė ir kitus dailininkus, mėginusius savo darbuose įamžinti kasdienę „Viešpaties angelo“ maldą.

***

Janas Kerle „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“. Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios navos skliauto freska. Karmelituparapija.lt nuotrauka

Švenčiančiuosius Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai iškilmę raginčiau apsidairyti, įsiklausyti ir paieškoti aplink mus esančių iškalbingų šį Išganymo įvykį įprasminančių atvaizdų bei ženklų. Pasidairę po Vilnių ir Kauną, šį įvykį atspindinčius paveikslus aptiksime kairiajame šoniniame šv. Pranciškaus ir Bernardino (Bernardinų) bažnyčios altoriuje, kukliai prisiglaudusį po Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčios vargonų choro balkonu, Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje – įtaigiai įamžintą vienoje iš Mykolo Elvyro Andriolio drobių.

Viename iš Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios šoninių altorių esančioje Apreiškimo skulptūrinėje grupėje ir taip pat Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) navos skliauto freskoje, tapytoje Jono Kerlės iš Tirolio, galime netgi mėginti įžvelgti apokrifų tekstuose minimus simbolius – raudonos (škarlato) spalvos Šventyklos uždangą ar ąsotį. O jei vidurdienį būsite netoli Kauno šv. Mikalojaus (Benediktinių) bažnytėlės – įsiklausykit, kad išgirstumėt tris kartus suskambėsiantį varpą, kuris, kaip ir prieš daugelį metų, šaukia „Viešpaties Angelo“ maldai.