Kunigas Alfonsas Lipniūnas. 1934 m. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomo kunigo Jono Paliūko asmeninio fotografijų archyvo nuotrauka.

Kovo 29-ąją, penktadienį, 18 val. kunigo Alfonso Lipniūno – legendinio Vilniaus universiteto kapeliono, Šv. Jonų bažnyčios ir Aušros Vartų pamokslininko, antisovietinio ir antinacinio rezistento, Štuthofo kalinio – atminimas pirmąkart bus pagerbtas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Kalbės Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, literatūros istorikai dr. Darius Kuolys ir dr. Gediminas Mikelaitis, kun. A. Lipniūno beatifikacinės bylos postulatorius kun. Vitalijus Kodis; giedos Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos choras „Viva voce“, vadovaujamas Virginijos Katinienės ir Raimondo Katino; kankliuos Skriaudžių ansamblis „Kanklės“.   

Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno (1905–1945) pamokslai pirmuoju bolševikmečiu ir karo metais į Vilniaus Šv. Jonų bažnyčią sutraukdavo tūkstančius klausytojų. Profesorė Vanda Zaborskaitė prisimena: jis buvęs drąsus eretiškų minčių skelbėjas. „Šventas kunigas, šventas žmogus ir šventas lietuvis“, – liudija poetas Kazys Bradūnas.

Jubiliejiniais Broniaus Krivicko ir Alfonso Nykos-Niliūno metais verta ir prasminga paminėti kun. A. Lipniūną: bolševikų ir nacių laikais jis buvo akademinio jaunimo ir kuriančios Vytauto Mačernio kartos, būsimųjų žemininkų, globėjas. Jų, Vilniaus universiteto studentų, eilėraščius skaitė iš sakyklos. Kviesdavosi jaunuosius literatus arbatos į savo butelį Aušros Vartų gatvėje. Steigė labdaros būrelius, šelpė stokojančius.

Žmogaus pažeminimo ir nužmoginimo metais kun. A. Lipniūnas, pasak buvusių studentų, per pamokslus vis primindavęs: „Žmogau, koks esi didis ir koks brangus“. Taigi kartodavęs toje pačioje Vilniaus bažnyčioje dar XVII a. kun. Konstantino Sirvydo sakytus žodžius.

Kun. Stasys Yla prisimena Štuthofo konclagerio draugo mirties dieną – 1945-ųjų kovo 28-ąją: „Pasiėmiau Alfonso užrašus, parsinešiau į namus, ėmiau sklaidyti. (...) Atradau ir prieš metus paruoštą jo pamokslą (kaip tik Didžiajam Penktadieniui). Skaitau: 'Aš kenčiu ir mirštu. Betgi aš prisikelsiu. Be mirties nėra prisikėlimo. Ir mes visi, ir tauta, kuri kenčia ir apmirusi, kelsis kaip nugalėtoja...' – Geresnio pamokslo tavo, Alfonsai, laidotuvėms aš nepasakysiu, – galvojau. – Kalbėk apie prisikėlimą pats, nes jau turi teisę apie tai kalbėti. Aš jos dar neturiu... Ir visiems bus maloniau išgirsti tave kalbantį paskutinį kartą – iš karsto, su kamža ir stula, kaip Šv. Jono bažnyčioj Vilniuje.“

Alfonsas Lipniūnas gimė Talkonių k. Pumpėnų vlsč. Pasvalio r. Baigęs Kauno kunigų seminariją, 1930 m. buvo įšventintas į kunigus. Paskirtas Panevėžio vyskupijos Jaunimo centro direktoriumi. 1932 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. 1935–1939 m. studijavo sociologiją Lilio universitete ir Paryžiaus katalikų institute. Pradėjo dirbti lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute. 1942 m. paskirtas sociologijos ir pastoracinės teologijos profesoriumi Vilniaus kunigų seminarijoje. 1943 m. kovo mėn. kartu su 46 lietuvių inteligentais suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Mirė ir buvo palaidotas Pucke (Lenkijoje). 1989 m. kun. A. Lipniūno palaikai buvo perlaidoti Panevėžio katedros šventoriuje. 2006 m. Panevėžio vyskupijoje pradėta jo beatifikacijos byla. 

Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros ir Lituanistų sambūrio informacija