Vygantas Malinauskas. Evgenios Levin, žurnalo „Ateitis“ nuotrauka

„Bendrojo gėrio“ sąvokos turinį žmonija pradėjo svarstyti dar antikos laikais. Šiandien vis rečiau girdime viešai kalbant apie „bendrąjį gėrį“, dažniau jo vietoje sutinkamas „viešasis interesas“. Jei tiek amžių žmonija sugebėjo diskutuoti vartodama „bendrojo gėrio“ kategoriją, norisi klausti – kas pasikeitė: sąvokos reikšmė ar aktualumas, jei šiandien vengiama ją vartoti? Kovo 19 dieną Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vyko Šv. Tomo Moro klubo organizuojamo Socialinio Bažnyčios mokymo paskaitų ciklo paskaita „Bendrasis gėris – politikos tikslas“. Įžvalgomis dalijosi teisės daktaras Vygantas Malinauskas.

Iš tikrųjų, bendrasis gėris – retai šiuolaikiniame viešajame diskurse vartojama kategorija. Pasak V. Malinausko, dar XVII amžiuje filosofas Thomas Hobbesas, teigdamas, jog žmogus racionalus, kitaip tariant, jis gudrus savanaudis, įvykdė antropologinį lūžį, kuris į praeities šešėlį nustūmė Tomo Akviniečio įtvirtintą protingo žmogaus sampratą. Po Hobbeso bendrojo gėrio kategorija, kaip Bažnyčios socialinio mokymo dalis, į filosofinės diskusijos epicentrą grįžo tik XIX a. pab. popiežiaus Leono XIII išleistoje enciklikoje „Rerum novarum“. Iš tikrųjų, nuo XVII amžiaus mąstant apie visuomenę ir valstybę nuolat ieškoma bendrojo gėrio pakaitalų.

V. Malinauskas išsamiai apžvelgė bendrojo gėrio alternatyvas, kurias pateikė XX a. 7 dešimtmetyje Johno Rawlso suformuluota liberaliojo teisingumo samprata. Liberalizmas pasiūlė valstybę, kuri stengiasi išlikti neutrali asmens pasirinkimų atžvilgiu. „Vieši interesai nebūtinai gali sutapti, o bendrasis gėris nėra nustatomas, jis atpažįstamas arba pripažįstamas, pasitelkiant racionalius bei kritiniam svarstymui prieinamus kriterijus“, – teigė paskaitos pranešėjas, aiškindamas, kodėl bendrasis gėris yra pranašesnis už liberalioje kalboje vartojamą viešojo intereso sąvoką. „Mums reikalingi, keliai, universitetai, policija, vyriausybė, krašto apsauga, struktūrinės įstaigos. Ar mums reikalingi golfo laukai? Konstitucija leidžia paimti privačią nuosavybę visuomenės poreikiams teisingai atlyginant. Klausimas, ar yra skirtumas tarp nuosavybės paėmimo siekiant nutiesti kelią ir nuosavybės paėmimo, norint įrengti golfo aikštyną?“, – svarstė V. Malinauskas. Tenka sutikti, jog kelių tinklas yra bendrojo gėrio dalis, kitaip nei golfo laukai. V. Malinausko siūlomas matavimo testas – klausti, kaip pasikeistų gyvenimas išnykus keliams, ir kaip pasikeistų gyvenimas išnykus golfo aikštynams.

Bendrasis gėris kviečia iki tam tikro laipsnio įsipareigoti, atsisakant dalies savo laisvių.

V. Malinauskas suabejojo ir liberalia teisių ir laisvių išsaugojimo politika: „Teisė savaime sukelia pasekmių – mano teisė reiškia kitam pareigas.“ Teisininkas svarstė, ar išvis įmanoma kiekvienam visuomenės nariui visiškai užtikrinti jo teises ir laisves kartu. Turėti teisę reiškia, kad kažkas kitas turi pareigą. Pavyzdžiui, teisė į sveikatos apsaugą reiškia, kad sveikatos priežiūros sistema – ligoninės, poliklinikos, gydytojai ir seselės – turi pareigą rūpintis ligoniais. Laisvė, savo ruožtu, reiškia įsipareigojimų neturėjimą. Tad neišeina vienu metu dauginti teisių ir laisvių – laisvių daugėjimas reiškia pareigų, taigi ir teisių, mažėjimą, ir atvirkščiai – daugiau teisių sukuria daugiau pareigų, taigi mažina laisvių. Klasikinėje sampratoje bendrasis gėris buvo kartu ir teisingumo principas, todėl V. Malinauskas pripažino: „Bendrasis gėris kviečia iki tam tikro laipsnio įsipareigoti, atsisakant dalies savo laisvių.“

Galiausiai, V. Malinausko kritikos sulaukė ir visuomenės sutarties samprata: galvoti, jog teisės ir laisvės tik bendro susitarimo dalykas – neprasminga. Reikia neužmiršti, kad visi susitarimai priklauso nuo derybinių gebėjimų ir galių. Šiuo atveju bendrasis gėris nepriklauso nuo subjektyvių preferencijų. V. Malinauskas pritarė Johno Finniso idėjai: „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija yra gėrių, kurie sudaro bendrąjį gėrį, katalogas.“ Jeigu nėra gėrių, nėra ir teisių bei laisvių, kitaip tariant, bendrasis gėris susideda iš daug mažesnių gėrių.

Cituodamas Katalikų Bažnyčios katekizmą, V. Malinauskas priminė, kas apibendrintai yra laikoma bendruoju gėriu: „Tai visuomeninio gyvenimo santykių visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą, tai pagarba asmeniui, socialinės gerovės siekimas kiekvienam visuomenės nariui, teisinga tvarka, saugumas ir tvarumas.“ Kita vertus, bendrasis gėris apima ir sunkiai apčiuopiamus dalykus. Paskaitos autorius citavo Robertą Kennedy: „Mūsų BVP daugiau kaip 8OO mlrd. per metus, tačiau į jį neįskaičiuojamas mūsų poezijos grožis ar santuokos tikrumas, viešųjų debatų išmintis ar pareigūnų sąžiningumas, jis nematuoja nei narsos, nei išminties bei išsilavinimo, nei mūsų atjautos, nei atsidavimo savo šaliai. BVP skaičiuoja viską, išskyrus tai, kas gyvenimą padaro vertingą.“ Iš esmės, bendrojo gėrio unversalumas bendruomenėje tiksliai išreiškiamas katekizme: „Kiekviena bendruomenė turi bendrąjį gėrį, kuris leidžia atpažinti bendruomenę kaip tokią.“

Užbaigdamas paskaitą, dr. V. Malinauskas, pasiūlė savo alternatyvą liberaliajai demokratijai. Tai bendrojo gėrio demokratija. Siūlomu atveju valstybė nebūtų neutrali, būtų skatinamas dorybių ugdymas, tai leistų išsivaduoti iš praktinio individualizmo, kuris tik naudojasi ankstesnių kartų sukauptais moraliniais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais resursais, bet prie jų neprisideda. „Jei Lietuvoje pavyktų sukurti bendrojo gėrio demokratiją, – sako V. Malinauskas, – galėtume prisiminti, ką rašė Gilbertas K. Chestertonas: „Romėnai mylėjo Romą ne todėl, kad ji buvo puiki, ji tapo puiki, nes romėnai ją mylėjo.“