EPA nuotrauka

Balandžio 15-ąją liepsnoms naikinant Paryžiaus Švenčiausiosios Dievo Motinos katedrą buvo kėsinamasi į daugiau dalykų nei tik pasaulinę katalikų šventovę ar architektūrinį šedevrą. Katedroje taip pat atsispindi ir žydų tautos istorija.

Prieš tūkstantį metų, prasidėjus šio didingo pastato statyboms, Paryžiaus Dievo Motinos katedroje atsispindėjo teologinės žinutės, kurios išliko svarbios Katalikų Bažnyčiai dar šimtus metų po statybų pradžios. Kaip vieną tokių galima būtų nurodyti XIII a. alegorinę moters skulptūrą, simbolizuojančią sinagogą, žydų tikėjimą ir jo santykį su Bažnyčia. Sinagogą simbolizuojančios moters galvą apsivijusi gyvatė, temdanti jos regėjimą. Katedroje besilankantys šiuolaikiniai žydai dažnai išreiškia susirūpinimą būtent tokiu vaizdavimu. Nepaisant to, stebintieji turėtų pripažinti, jog skulptūra nebūdingai elegantiška, liekna ir grakšti. Figūros aristokratiškai ilgi pirštai ir išraiškingai iškalti bruožai primena gražiau sudėtą ir žmogišką Laisvės statulos versiją. Sinagogą simbolizuojanti moteris nurodo į žydų tautos žmones, negalinčius aiškiai matyti, nes jie dar nepriėmė krikščioniškojo išganymo tiesos. Nepaisant to, neatrodo, kad ši skulptūra tėra paprasčiausias antisemitizmas.

EPA nuotrauka

1938 m. literatūros ir meno kritikas Leo Spitzeris aptarė Hiramo Pflaumo knygą, kalbančią apie šias problemas. Pflaumas buvo žydų kilmės vokiečių mokslininkas, tyrinėjęs Judą Abravanelį. Pflaumas dėstė Jeruzalės Hebrajų universitete daugybę dalykų, tarp jų taip pat buvo ir santykis tarp Bažnyčios ir sinagogos įvairiuose viduramžiais vykusiuose religiniuose debatuose. Rašydamas apie Pflaumo knygą, Spitzeris mąstė: „Šiais rasinės neapykantos laikais džiugu matyti, kaip žydų kilmės mokslininkas gali ne tik suprasti, bet ir jausti bei išsakyti mums, kokį gailestį ir tragišką baimę galėjo jausti viduramžių krikščionys prieš tai, kai Bažnyčia nugalėjo sinagogą.“ Dievo Motinos katedros sinagogos skulptūra, kaip ir daugelis panašių to metu skulptūrų visoje Europoje, rašė Pflaumas, buvo pažymėtos „nuoširdžiu orumu“ ir „gailestingu grožiu“. Spitzeris vėliau pridėjo, jog „melancholiškas [sinagogos] grožis atspindi tikrąjį gėrį, o viduramžiai visuomet vaizduodavo gėrį kaip grožį [...]“.

Ninos Rowe tekstas „Žydas, katedra ir viduramžiškas miestas: Sinagoga ir Bažnyčia XIII a.“ siūlo platesnę šios minties analizę. Žydai, matomi Dievo Motinos katedroje, nebuvo vulgarios karikatūros, sutinkamos tuometinėje populiariojoje pramogų kultūroje – jie buvo didingi ir pavyzdiniai Bažnyčios istorijos veikėjai, krikščionybės protėviai.

EPA nuotrauka

Kitas įdomus pavyzdys – vakariniame Dievo Motinos katedros fasade buvusios dvidešimt aštuonios Judėjos karalių skulptūros. Daugelis jų šiuo metu eksponuojamos visai netoli katedros esančiame, viduramžių menui skirtame Kluni muziejuje. Prancūzijos revoliucijos metu šių skulptūrų galvos nudaužtos. Šis veiksmas buvo paremtas ikonoklastiškomis revoliucijos tendencijomis, noru sunaikinti Bažnyčios turtą, tačiau nebuvo tikslingai nukreiptas prieš žydus. Šiuo metu manoma, jog neišsilavinusios minios naikino Judėjos karalių skulptūras galvodamos, kad jos – Prancūzijos karalių reprezentacija. 1977 m. 22 iš 28 karalių galvų buvo rastos ir atkurtos. XIX a. skulptūros keitė kitos ir dabar jos – dailios ir kilniadvasiškos – nebeatskiriamos nuo krikščionių monarchų atvaizdų visame didingame Paryžiaus Dievo Motinos katedros pastate. Ant pastato esančių skulptūrų pasakojimai, pavyzdžiui, Marijos ir Juozapo vestuvės, taip pat rodo vertus pagarbos žmones, atstovaujančius žydų tautai.

Bėgant metams šios vaizdavimo tradicijos pasikeitė: šimtmečius antisemitizmas skverbėsi į kultūrą, stengdamasis ištrinti ir supainioti skirtumus nuostatose. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti Victoro Hugo romanas „Paryžiaus katedra“. Šio pasakojimo veiksmas vyksta XV a. Paryžiuje ir išreiškia tuometinį buitinį antisemitizmą. Tarp katedroje besilankančiųjų atsiranda moteris, kuri spėlioja, kaipgi galėtų atrodyti paslaptingasis varpininkas Kvazimodas. Ji taria: „Įsivaizduoju, kad jis žvėris, gyvūnas, palikuonis žydo ir kiaulės. O jei trumpiau, kažkas tokio, kas nėra krikščionis ir turėtų būti išmestas į vandenį arba ugnį.“

EPA nuotrauka

Meno istoriko Michaelio Camille’o knygoje „Dievo motinos katedros chimeros“ cituojamas XIX a. prancūzų architektūros istorikas Danielis Ramée, kuris 1840 m. rašė, jog, nepaisant to, kad jis pažįstąs „gerų ir dosnių žydų“, jis nelaikytų XIII a. pastatytos Dievo Motinos katedros „krikščioniška“ dėl jos „finikietiškų ir semitiškų, Europoje geriau žinomų kaip žydiškų, elementų“. Meno istorikui atrodė, kad Paryžiaus Dievo Motinos katedra ten esančių vaizdų požiūriu yra pernelyg žydiška.

Nenuostabu, jog visai šalia esantis Judaizmo istorijos ir meno muziejus siūlo ekskursiją vaikams nuo aštuonerių metų „Natano nuotykiai Dievo Motinos katedros šešėlyje“, kuriame vaikai sužino, kaip mažas žydų berniukas galėjo patirti Paryžių XIII a.

Kard. J. M. Lustiger (1926-2007). EPA nuotrauka

Katedros viduje taip pat galima rasti sudėtingų, kartais stebinančių santykio tarp judaizmo, krikščionybės ir Prancūzijos istorijos ženklų. Viena lentelė išreiškia pagarbą Aaronui Lustiger (Lustižė) (1926–2007) – Paryžiuje gimusiam Lenkijos žydų kilmės žmogui, atsivertusiam į katalikybę trylikos metų – tada, kai šeimai grėsė nacių persekiojimas. Jo mama buvo nužudyta Aušvice, o po karo tėvas bandė Aarono krikštą nesėkmingai anuliuoti. Tam netgi buvo pasitelktas vyriausiasis Paryžiaus rabinas. Aaronas Lustiger, vėliau pasivadinęs Jeanu Marie (Žanu Mari) Lustiger, įstojo į seminariją ir galiausiai tapo Paryžiaus arkivyskupu. Jis buvo žinomas dėl savo konservatyvių ir autoritarinių pažiūrų. Nepaisant to, kad buvo krikštytas, Lustigeris toliau laikė save žydu, toliau melsdavosi už savo motiną sinagogoje. Jis pats pasirašė epitafiją, kurią taip pat galima rasti lentelėje ant Dievo Motinos katedros:

„Gimiau žydu.

Gavau vardą

Savo senelio iš tėvo pusės – Aaronas.

Tapęs krikščionimi

Tikėjimu ir krikštu,

Išlikau žydas

Kaip ir apaštalai.

Aš, kaip ir mano šventieji globėjai,

Aaronas – vyriausiasis kunigas,

Šventasis Jonas apaštalas,

Švenčiausioji mergelė Marija, malonės pilnoji…

Praeiviai, melskitės už mane.“

Ir nors arkivyskupo Lustiger asmeniniai pasirinkimai daugelį žydų ir katalikų erzino, tačiau šiuo sudėtingu metu verčiau prisiminti stiprios vienybės akimirkas. Tokių akimirkų retokai pasitaikydavo vokiečių okupacijos metais, per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau praėjusiais metais Dievo Motinos katedra išreiškė palaikymą per vieną protestą. 85-erių metų žydų kilmės prancūzė Mireille Knoll buvo nužudyta 2018-ųjų kovą, o šis nusikaltimas institucijų laikomas neapykantos, paremtos antisemitizmu, nusikaltimu. Paryžiaus Dievo Motinos katedra skelbė esanti „bendrystėje su visa žydų bendruomene“, taip pat siūlė „paramą ir brolišką draugystę“. Michelis Aupetit, dabartinis Paryžiaus arkivyskupas, taip pat pridėjo Jono Pauliaus II ištarą: „Antisemitizmas yra nusikaltimas prieš Dievą.“ Šie susitaikymo ir paramos pareiškimai leidžia džiaugtis tuo, kad užgesinus ugnį pasigirdo pranešimai apie išlikusį Dievo Motinos katedros skulptūrų kompleksą.

Pagal Benjamin Ivry tekstą „What Jews Might Have Lost In the Fire at Notre-Dame de Paris Cathedral“, publikuotą tinklalapyje forward.com parengė Kristina Tamelytė