Balandžio 17 d. minime šv. Steponą Hardingą.

Steponas buvo anglų kilmės jaunuolis, gyvenęs XII a. Buvo geras studentas, jam patiko mokytis. Ypač Steponas domėjosi literatūra. Jis rimtai žiūrėjo į gyvenimą ir kasdien meldėsi.

Kartą Steponas su draugu išsiruošė į piligriminę kelionę pėsčiomis į Romą. Grįžęs Steponas prisijungė prie labai neturtingos ir šventai gyvenančios vienuolių bendruomenės. Šie vyrai meldėsi, pasninkavo ir sunkiai dirbo. Tokiu būdau siekė parodyti savo meilę Dievui. Steponą sužavėjo jų džiugi dvasia. Bendruomenei vadovavo abatas Robertas, vėliau irgi tapęs šventuoju.

Kurį laiką Steponas džiaugsmingai tarnavo Dievui kartu su jais. Tačiau po truputį vienuoliai ėmė nebenorėti tokio griežtai asketiško gyvenimo. Taip Robertas ir Steponas bei 20 kitų vienuolių įkūrė naują vienuolyną. Pasistatė sau namus patys dykynėje Prancūzijoje netoli Cito (Citeaux). Vienuoliai dirbo ir gyveno labai neturtingai. Jie norėjo gyventi tokį skurdų gyvenimą kaip Jėzaus bei griežtai laikėsi tylos.

Steponas, tapęs abatu, turėjo daug rūpesčių. Vienuoliams nuolat trūko maisto. Apie pusę vienuolių susirgo ir mirė. Ėmė atrodyti, kad bendruomenė netrukus išnyks. Jiems reikėjo naujų, jaunų narių. Steponas meldėsi tvirtai tikėdamas, ir jo maldos buvo išklausytos. Dievas atsiuntė šiems vienuoliams, vadinamiems cistersais, 30 jaunų vyrų, kurie panoro prisijungti prie bendruomenės. Jie atvyko prie vienuolyno vartų visi kartu. Jų vadovas tapo didžiu šventuoju – jo vardas buvo Bernardas (minimas rugpjūčio 20 d.). Tai buvo nuostabi diena Steponui ir jo bendruomenei.

Paskutinius gyvenimo metus Steponas praleido rašydamas vienuoliams Regulą bei ruošdamas Bernardą užimti jo vietą.

Mirties patale Steponą vienuoliai drąsino nebijoti mirties, nes tiek daug ir sunkiai dirbo bei taip stipriai mylėjo Viešpatį. Tačiau Steponas nesijautė daug nusipelnęs.

Mirė 1134 m.