pexels.com nuotr.

Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įžengė į sodą. Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ir jo mokiniai dažnai ten rinkdavosi. 
    Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnus, atėjo su žibintais, deglais, ir ginklais. Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“ 
    Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“ 
    Jėzus tarė: „Tai aš“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. Kai Jėzus ištarė: „Tai aš“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės. 
    O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“ 
    Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“ 
    Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad tai aš. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“. Taip turėjo išsipildyti jo pasakytieji žodžiai: „Iš tavo man pavestųjų, nepražudžiau nė vieno“. 
    Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus. 
    Bet Jėzus sudraudė Petrą: „Kišk savo kalaviją į makštį! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ 
    Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis. O Kajafas buvo žydams pataręs: „Geriau tegu vienas žmogus numiršta už tautą“. 
    Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir dar vienas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą. Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tuomet anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun. Tarnaitė durininkė ir sako Petrui: „Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?“ 
    Šis atsakė: „O ne!“ Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi. 
    Vyriausiasis kunigas ėmė klausinėti Jėzų apie jo mokinius bei mokslą. Jėzus atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia. Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“. 
    Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“ 
    Jėzus jam tarė: „Jeigu pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – tai kam mane muši?“ 
    Tuomet Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą. 
    Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: „Ar nebūsi vienas iš jo mokinių?“ 
    Tas išsigynė: „Ne, ne!“ 
    Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: „Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su juo?“ Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys. 
    Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo vidun į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį. Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė: „Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?“ 
    Jie atsakė: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“. 
    Pilotas tarė: „Imkitės ir teiskite jį pagal savo Įstatymą“. 
    Žydai jam atsakė: „Mums nevalia nieko bausti mirtimi“. 
    Taip turėjo išsipildyti Jėzaus žodžiai, kuriais jis buvo nurodęs, kokia mirtimi jam reikės mirti. 
    Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ 
    Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ 
    Pilotas tarė: „Ar aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ 
    Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jeigu mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia“. 
    Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“. 
    Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!“ 
    Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės. Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau žydų karalių?“ 
    Tada jie ėmė šaukti: „Ne šitą, bet Barabą!“ O Barabas buvo plėšikas. 
    Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų. Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė jam ant galvos, apsiautė jį purpurine skraiste, ėjo prie jo ir šaipėsi: „Sveikas, žydų karaliau!“ Ir daužė jam veidą. 
    O Pilotas dar kartą išėjo laukan ir kalbėjo miniai: „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės“. Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. 
    Pilotas tarė: „Štai žmogus!“ 
    Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“ 
    Pilotas jiems sako: „Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu jame kaltės“. 
    Žydai atsakė: „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi“. 
    Išgirdęs šiuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando. Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų: „Iš kur tu?“ Bet Jėzus jam neatsakė. Tada Pilotas tarė: „Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“ 
    Jėzus atsakė: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų duota jos iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“. 
    Dabar Pilotas ėmė stengtis jį paleisti. Bet žydai šaukė: „Jei šitą paleisi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“. Tai išgirdęs, Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo kėdę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata. Buvo Velykų išvakarės, apie šeštą valandą. 
    Jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“ 
    Tie ėmė šaukti: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“ 
    Pilotas paklausė: „Nejaugi aš turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“ 
    Aukštieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“. Tuomet Pilotas atidavė jį nukryžiuoti. 
    Taigi jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė. Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgota. Tenai prikalė jį prie kryžiaus; kartu su juo kitus du, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje. Pilotas padarė kaltės įrašą ir liepė prisegti prie Kryžiaus. Ten buvo parašyta: „Jėzus Nazaretietis, žydų karalius“. Šį įrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai. 
    Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk: 'Žydų karalius', bet: 'Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius'“. 
    Pilotas atkirto: „Ką parašiau, parašiau!“ 
    Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kad ji atiteks“. Taip išsipildė Raštas: „Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą“. Šitaip kareiviai ir padarė. 
    Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save. 
    Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, ir kad išsipildytų Rašto žodžiai, Jėzus tarė: „Trokštu!“ Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant izopo lazdelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. Paragavęs vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir nuleidęs galvą, atidavė dvasią. 
    Kadangi buvo Prisirengimo diena ir žydai nenorėjo, kad kūnai liktų ant kryžiaus šeštadienį,– nes tas šeštadienis buvo didelės šventės diena, – jie prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti. Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su juo nukryžiuoti. Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jo blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. 
    Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: „Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas“. Vėl kitoje vietoje Raštas sako: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“. 
    Po to Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, paprašė Pilotą leisti nuimti Jėzaus kūną. Pilotas leido. Jis atėjo ir nuėmė kūną. 
    Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris pirmą kartą buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir aloės mišinio. Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys. Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nelaidotas. Tenai jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti.

Skaitiniai Viešpaties Kančios pamaldose ABC (129)

Iz 52, 13–53, 12: Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių

Ps 31, 2. 6. 12–13. 15–16. 17. 25. P.: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.

Žyd 4, 14–16; 5, 7–9: Jis išmoko klusnumo ir visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi


Iš Jono Pauliaus II enciklikos  apie Dievo gailestingumą  DIVES IN MISERICORDIA (1980 m.)

Didžiojo penktadienio įvykiai, o prieš tai malda Getsemanės sode, iš esmės keičia visą meilės ir gailestingumo apreiškimo mesijinėje Kristaus pasiuntinybėje eigą. Tasai, kuris „vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas“ „visokias ligas bei negales“, pats tampa labiausiai vertas pasigailėjimo ir kelia užuojautą suimtas ir išjuoktas, pasmerktas ir nuplaktas, erškėčiais apvainikuotas, prikaltas prie kryžiaus ir ant jo baisiose kančiose atiduodąs dvasią.

Kaip tik jis labiausiai vertas gailestingumo ir nesulaukia jo iš žmonių, kuriems darė gera, o artimieji nepajėgia jo apginti ir išvaduoti iš persekiotojų rankų. Toje paskutinėje mesijinėje kelionėje išsipildo Kristuje pranašų žodžiai, o pirmiausia Izaijo pranašystė apie Jahvės tarną, kurio žaizdomis esame pagydyti.

Kaip žmogus, kuris tikrai ir baisiai kenčia, Kristus Alyvų sode ir Kalvarijos kalne kreipiasi į Tėvą – į tą Tėvą, kurio meilę žmonėms skelbė, apie kurio gailestingumą visais savo poelgiais liudijo. Bet Tėvas jo neapsaugo nuo baisios mirties ant kryžiaus. „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme“,– parašys šv. Paulius, tais keliais žodžiais aprėpdamas visą kryžiaus slėpinio gilumą, o drauge ir dieviškąjį atpirkimo tikrovės platumą.

Atpirkimu galutinai ir lemiamai apsireiškia Dievo šventumas, absoliuti jo tobulumo pilnatvė: teisingumo ir meilės pilnatvė, kai teisingumas yra meile pagrįstas, iš jos išauga ir jos siekia. Kristaus kančia ir mirtis, tas faktas, kad Tėvas neapsaugojo savo Sūnaus, bet „dėl mūsų pavertė jį nuodėme“, absoliutų teisingumą atskleidžia per tai, kad Kristus kenčia ir miršta už žmonijos nuodėmes.

Pasirodo tam tikras teisingumo „perteklius“, kai žmogaus nuodėmę kompensuoja Dievo – Žmogaus auka. Tas tikrai dieviškojo užmojo teisingumas gimsta grynai iš meilės – iš Tėvo ir Sūnaus meilės – ir subręsta vien meilėje.

Dėl tos priežasties Kristaus kryžiuje apreikštas Dievo teisingumas yra „pagal Dievo mastą“, nes kyla iš meilės ir meile subrandina išganymo vaisius.

Dieviškasis atpirkimas neapsiriboja pačiu nuodėmės pasmerkimu: meile jis dar labiau atgaivina žmoguje tą kuriamąją galią, kurios dėka žmogus vėl įžengia į pilnutinį gyvenimą ir iš Dievo trykštantį šventumą. Tasai atpirkimas visapusiškai ir iki galo apreiškia gailestingumą.

Vertė  „Bažnyčios žinios"

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai