Kun. Andrzej Draguła. „Więź“ nuotrauka

Kunigo ir teologo dr. Andrzejaus Dragułos komentaras perpublikuojamas iš interneto dienraščio „Więź“, redakcijai maloniai leidus. Tekstą į lietuvių kalbą išvertė Emilija Karčevska, katalikus studentus vienijančio Šv. Tomo Moro klubo narė.

Labiausiai mane skaudina pažįstamų socialinių tinklų paskyrose pasirodę komentarai. Gaisras katedroje atskleidė jų požiūrį į tai, kas man asmeniškai svarbu – į tikėjimą.

Kai dega simbolis, pats gaisras įgyja simbolinių prasmių. Kai dega civilizacijos simbolis, kyla pagunda liepsnoms suteikti didingos metaforos galią. Taip nutiko ir šią savaitę, kai degė garsioji Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Šis įvykis išprovokavo tikrą vietinių orakulų potvynį, kurių pranašystės daugiau pasako apie juos pačius nei apie faktinę šio įvykio prasmę. O kokia gi yra – arba gali būti – šio tragiško įvykio prasmė tikinčiam žmogui?

EPA nuotrauka

Poezija akmenyje

Dievo Motinos katedra nėra vien tik Paryžiaus arkivyskupijos. Tai civilizacijos simbolis, išaugęs iš krikščionybės, Europos religinės kultūros. Tai tam tikros dvasinės tvarkos, kurios regimu ženklu ši viduramžių katedra buvo, liudijimas. 1818 metais Samuelis Tayloras Coleridge'as esė „Bendrasis gotikinės literatūros ir meno pobūdis“ rašė: „Graikų menas gražus. Įėjus į graikų šventyklą, mano akis yra apstulbinta, o protas nudžiugintas; jaučiuosi pakilios nuotaikos ir didžiuojuosi, kad esu žmogus. Tuo metu gotikinis menas yra tauriai išaukštinantis. Įeidamas į katedrą esu kupinas uolaus pamaldumo ir pagarbos. Mane supančios tikrovės nebėra. Visa mano esybė ir savastis sugrįžta ir plečiasi iki begalybės. Žemė ir oras, gamta ir menas – viskas auga ir siekia amžinybės, o vienintelis likęs jaučiamas įspūdis yra tas, kad esu niekas. Jei trokštu, kad mano jausmai būtų sukrėsti, jei noriu, kad mano širdis būtų paliesta, jei geidžiu paskęsti švelnume ir trapume, turiu grįžti prie didvyrių gotų dainų, prie viduramžių poezijos.“

Tuo pat metu (1816-aisiais) Izabela Czartoryska apie savo kelionę į Vroclavą ir apsilankymą vietos katedroje rašė: „Amžiai nuvilnijo nuo tada, kai šiuose mūruose Kūrėjo link ėmė kilti nesuskaičiuojami balsai. Apžiūrėjau senus skliautus, gotikines kolonas, žvelgiau į jas pagarbiai ir su jauduliu. Gotikos stilius man visada kelia susižavėjimą, manau, jis geriausiai tinka dieviškumui. Antika graži, tačiau nesuteikia galimybės sutelkti dėmesio ir susikaupti, nepripildo pamaldumo ar aklo tikėjimo, kuris priartina žmogų prie Kūrėjo. Gotikinė bažnyčia, kurios didingi skliautai yra apšviesti senų vitražų, kurios sienos, patinuotos prieš šimtmečius, liudija apie senovę, [...] grąžina mintis vien tik Dievop. Prie įėjimo kažkoks paslaptingas balsas, nežinoma nuojauta, atrodo, ima sakyti: „Jis yra ten! Jis girdi tavo balsą! Čia yra tavo Dievas, tavo Tėvas.“

EPA nuotrauka

Gotika mumyse

Neperdėsiu teigdamas, kad gotikinė katedra iš tikrųjų yra viduramžių poezija, įrašyta akmenyje ir spalvingų vitražų stikle. Ji kalba ne tik tikintiesiems, bet ir tiems, kurie įeina į ją kaip į viduramžių muziejų, o išeina – kaip dažnai nutinka – atsivertę (aibę pavyzdžių galima rasti hagiografijose (šventųjų gyvenimų aprašymuose) ir literatūroje). Daugeliui gotikinė katedra, ypač prancūziškoji, yra krikščionybės kvintesencija, bent jau kultūrinės ir civilizacinės tvarkos, kurios pagrindas glūdėjo krikščionybėje, o gotikos stilius – tobuliausia Dievop kylančios dvasios materialinė išraiška. Ne vienas žmogus aukštai iškilusiuose katedros bokštuose įžvelgdavo maldai sudėtas rankas.

Būtent dėl to Emilis Cioranas „Egzistencijos pagundoje“ rašė rezignacijai, o gal nevilčiai artimu tonu apie šiuolaikines katedras: „Praradusios pagreitį, kuris aukštyn iškeldavo neregėtą jų masę, jos viską plokština ir sulygina; net jų bokštai, šiais laikais akiplėšiškai išsišovę į dangų, pasiduoda gravitacijos jėgai, imituodami mūsų nuovargio nuolankumą. [...] Nebebus nieko gotiško – nei materijoje, nei mumyse.“

Daugeliui gotika yra ne vien architektūros stiliaus pavadinimas, tai materiali emanacija to, kas mumyse antgamtiška ir transcendentalu. Kai kurių nuomone, Paryžiaus Dievo Motinos katedra būtų galėjusi apie save sakyti: tai aš – ta gotikinė katedra. Ir nors galima ieškoti kur kas tobulesnių, turtingesnių ir gotikos stiliui ištikimesnių sakralinių pastatų, kuriems ši katedra nusileistų tam tikrais estetiniais aspektais, būtent ji užima žmonijos kolektyvinės vaizduotės vietą, skirtą gotikinei katedrai. Bent jau dėl to, kad tikriausiai yra iš visų katedrų lankomiausia. Ar dar verta stebėtis, kad joje įsiplieskusi ugnis sukėlė tiek daug asociacijų, interpretacijų ir netgi pranašysčių?

EPA nuotrauka

Kasandros ir Jeremijai

Materijos, iš kurios pastatytas simbolis, gaisras greitai įgyja antgamtinių reikšmių. Laikraščio „Gazeta Wyborcza“ korespondentai Paryžiuje rašė, kad „metafizinė galia pavertė Paryžiaus simbolį nuolaužomis“. Cheminis oksidacijos procesas įgijo metafizinę, jei ne religinę, prasmę. Katedros stogą naikino ne vien paprasta ugnis, bet kažkokia kita – atsiųsta iš dangaus arba išsiveržusi iš pragaro gelmių. Sunku vertinti.

Viena tam tikriems komentatoriams akivaizdu – šios Paryžiaus Marijos garbei skirtos bažnyčios gaisras yra simbolinė epochos pabaiga. Tviteryje pasipylė kasandriško tipo žinutės: „Liepsnoja šimtmečius pergyvenęs krikščionybės simbolis. Simboliškai siaubinga. Atrodo, tam tikra dalis mūsų civilizacijos baigėsi.“ Kitos tarsi Senojo Testamento pranašo Jeremijo balsu kartojo: „Dega Katedra. Dega Europa. Saulėlydžio laikas. Jei neatsiversime, degsime visi.“ Dar kitos be užuolankų ir vilties teigė: „Mūsų europinė civilizacija yra negrįžtamai sunaikinta.“ Šių trijų įrašų pakanka, kad galėtume suprasti tam tikrą mąstymo tipą. Ugnis yra įspėjimas, skirtas Europai, beveik Dievo šauksmas, raginantis atsiversti, o galbūt jau pačių apokaliptinių laikų numatymas, artėjančios pabaigos pranašystė, išankstinės eschatologinės lemties vaizdinys, šiaip ar taip – sutemų laikas.

Visų rūšių sąmokslų teorijų šalininkai nieko nelaukdami prisijungia prie šių jeremiadų. „Nemanau, kad Prancūzijos teisėsauga galėtų užtikrinti skaidrų ir teisingą šio gaisro priežasčių tyrimą.“ „TVP Info“ be jokio supratimo apie atsakomybę už skelbiamą informaciją citavo savo korespondentą, teigusį, kad „ugniagesiai dirba taip, tarsi iš tiesų nenorėtų užgesinti gaisro, ir netiki, jog tai nelaimingas atsitikimas“. Tas „nelaimingas atsitikimas“, žinoma, greitai ir vienareikšmiškai paaiškinamas. Gaisras vadinamas „velnišku“, o tai reiškia, kad „Prancūzijoje beveik kiekvieną dieną yra griaunamos ir niokojamos senos katalikų bažnyčios arba perduodamos musulmonams, arba paverčiamos prekybos centrais...“

Pasirodė ir dar aštresnių komentarų: „Per metus apylinkėse tikrai pasirodys nauja mečetė.“ Musulmoniško konteksto priskyrimas šiam gaisrui, nesant tam jokio realaus pagrindo ar įrodymų, yra instrumentinis tragedijos panaudojimas siekti asmeninių, deja, politinių, tikslų. Kiekvieną akimirką galima panaudoti islamofobijai skatinti. Tačiau daryti tai prisidengiant katalikybe – šventvagiška.

Tačiau yra dar aibė komentarų, prisipažinsiu, mane labiausiai skaudinančių, nes jie paskelbti mano draugų socialinių tinklų paskyrose. Dramatiška akimirka atskleidė jų požiūrį į tai, kas man asmeniškai svarbu – į tikėjimą. „Senojo dievo mirtis. Gimsta naujas“, „dega buvusių vertybių pasaulis“ – skaitau savo pažįstamų pareiškimuose. Juose slypi kažkoks skausmingas pasimėgavimas tuo, kas vyksta, kurio, prisipažinsiu, nesitikėjau. Visos šios interpretacijos tik patvirtina, kad istoriniame reginyje kiekvienas nori matyti prasmę, derančią su sava istoriografija ir istorijos teologija. Šia prasme cituoti komentarai nestebina, tačiau kartais gąsdina jų autorių nerūpestingumas.

EPA nuotrauka

Laikas yra trumpas

„Ženklai yra tam, kad būtų perskaityti“, – pažymi žurnalistas Tomaszas Terlikowskis. Ir jis teisus. Nėra taip, kad neturime jų supratimui raktų. O man, tikinčiam žmogui, šie raktai – tai ne verksmai dėl griūvančios ir puolančios civilizacijos, bet liturgija ir Dievo žodis. Laiko ženklus Bažnyčia ragina interpretuoti tikėjimo šviesoje. Sunku nematyti įvykusio gaisro kontekste pranašystės apie Jeruzalės šventyklos nugriovimą, kurią pats Jėzus sakė atstatysiąs per tris dienas. Vis dėlto prisiminkime, jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą (Jn 2, 21). Ši pranašystė nuaidi pirmosiomis Didžiosios savaitės dienomis, kurios atomazga yra trims dienoms po Kristaus mirties įvykęs prisikėlimas iš kapo. Šventykla, katedra, bažnyčia – tai visada buvo krikščionybės kūrimo ir puoselėjimo ženklai šioje žemėje, tačiau visgi ne jose įvyks paskutinysis „Dvasios ir tiesos“ triumfas, o danguje, iš kurio nusileis dieviškoji liturgija (Jn 4, 23). Ar šie ženklai yra per daug nutolę nuo miesto, kurio „žiburys yra Avinėlis“ (Apr 21, 23)?

2009 metais Giorgio Agambenas Paryžiaus Dievo Motinos katedroje skaitė paskaitą „Bažnyčia ir karalystė“. Tada jis sakė, kad Bažnyčios laukia rimti pavojai, kylantys dėl pernelyg didelio įsišaknijimo ir įsikūrimo šiame pasaulyje. Kad Bažnyčia pakeitė savo egzistencijos būdą iš paroikein („būti svetimam“) į katoikein („gyventi“). Jis perspėjo, kad pasaulis mums nustojo būti svetimas, o tapo tėvyne. Priešingai nei rašė Laiško žydams autorius: „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd 13, 14). Italų filosofas tvirtino, kad, jei Bažnyčia neatsigręš ir negrįš prie savo mesijinio pašaukimo, kils „rimta rizika pakliūti į nelaimę, patirti katastrofą, kuri sukels grėsmę kiekvienai žemiškajai valdžiai ir kiekvienai žemiškajai institucijai“.

Po šios jo paskaitos rašiau: „Bažnyčia, įsikūrusi šiame pasaulyje, palieka nuostabių paminklų. Tai tiesa. Gerai, kad bent jau kai kurie iš jų tarnauja primindami, jog net ir jų „laikas yra trumpas“ (1 Kor 7, 29). Ar galėjo tuo metu kas nors pamanyti, kad apie šį laiko trumpumą primins pati Paryžiaus katedra, kurioje Agambenas ir pareiškė būtinybę grįžti prie piligrimystės šiame pasaulyje?

EPA nuotrauka

Judo globoje

Leisiu sau gaisro reikšmę atrakinti dar vienu raktu, vėl iš autocitatų. Kai pirmadienį pateikiau komentarą Didžiosios savaitės rekolekcijoms, kuriuo interpretavau Marijos iš Betanijos elgesį, rėmiausi Jono Pauliaus II mintimi iš enciklikos „Ecclesia de Eucharistia“: „Bažnyčia dar ir šiandien galėtų švęsti Eucharistiją namuose, prie paprastų stalų, turėdama vien lėkštę ir puodelį. Tai niekaip nepakenktų Eucharistijai. Maža to, tam tikrose situacijose iki šiol tai yra daroma. Visgi, kaip teigia popiežius, kai atėjo metas švęsti Paschą, kilo poreikis surasti rūpestingai paruoštą didelį kambarį Velykų vakarienei (Mk 14, 15). „Kaip moteris, patepusi Jėzų Betanijoje, Bažnyčia irgi nesibaimindama „eikvoja“ savo geriausius išteklius, kad neprilygstamos Eucharistijos dovanos akivaizdoje išreikštų savo stebėjimąsi bei garbinimą. Ne mažiau negu pirmieji mokiniai, įpareigoti paruošti didelį kambarį, Bažnyčia amžių tėkmėje ir įvairiose kultūrose jautė poreikį švęsti Eucharistiją aplinkoje, vertoje tokio didaus Slėpinio.“ (Ecclesia de Eucharistia, 48). Pirmoji liturgija buvo švenčiama kilnumo ir nuolankumo dvasioje.“

Nuo pat pradžių šventykla buvo suprantama ne vien kaip Domus Ecclesiae, Dievo tautos namai, bet ir kaip Domus Dei – Dievo namai, kurie savo ištaigingumu, išvaizda ir puošyba turėjo būti verti To, kuris juose gyvena ir negyvena tuo pat metu. Poetas Janas Kochanowskis yra rašęs: „Bažnyčia negali Tavęs apimti, visur Tavęs pilna:/ ir bedugnėse, ir jūrose, tiek žemėje, tiek danguje.“ Čia pat priduria: „Aukso, aš žinau, tu netrokšti, nes visa yra Tavo.“ Taip, Dievas aukso trokšta, nei jam jo reikia. Tačiau žmogui reikia ir jis trokšta – daugiau ar mažiau ir ne visi vienodai – auksą aukoti.

Taigi šventovėje glūdi tam tikras dvilypumas – kartu dangstomas ir skurdumas, ir perteklius. Pertekliaus argumentu remsis skirtingos ikonoklastines grupuotes – tiek Bažnyčios viduje, tiek už jos ribų. Po raginimo atstatyti šventovę atsiras balsų tų – Judas yra jų globėjas – kurie primins, kad geriau šie pinigai būtų išdalyti vargšams, kurių Prancūzijos sostinės gatvėse netrūksta. Paryžiui dabar atėjo metas, apie kurį Jėzus sakė: „Mane ne visada turėsite.“ O kai jis visgi sugrįš, reikės juo pasirūpinti ir, kaip darė Marija iš Betanijos, patepti jį liturginės architektūros grožiu.

EPA nuotrauka

Asmenukė gaisro fone

Pabaigai dar viena mintis. Tai iš šv. Augustino pamokslo apie Romos nuopuolį, išgirdus apie amžinojo miesto griovimą: „Štai krikščionybės laikais Roma žūva. Ar tikrai žūva Roma, jei nežūva romiečiai? Juk kas gi yra Roma, jei ne romiečiai? Juk tai ne akmenys ar mediena, ne didingi rūmai ar įtvirtintos sienos. Visa, kas buvo pastatyta, vieną dieną virs griuvėsiais. Statydama žmogaus ranka deda akmenį ant akmens. Naikindama žmogaus ranka nuima akmenį po akmens. Tai, ką vienas žmogus pastatė, kitas naikina. [...] Žmogaus darbai nieku pavirsta, jei tokia Dievo valia, taip pat ir Dievo darbai bus sunaikinti, kai Jam tai pritiks. Jei žmogaus kūriniai nenunyksta be Dievo valios, kaipgi galėtų Dievo darbai būti išgelbėti žmogaus valia? Argi ne tiesa, kad Dievas sukūrė laikiną pasaulį, o tu jame esi skirtas mirčiai? Žmogus, kuris puošia ir valdo miestą, kuriame gyvena, atėjo tam, kad išeitų, gimė, kad mirtų, atvyko, kad iškeliautų. Dangus ir žemė praeina, taigi kas nepaprasta yra miesto sunaikinime? Jeigu jis nebus nugriautas šiandien, tai bus kitą dieną.“

Tokia yra tiesa apie mūsų gyvenimą. Tai, kas sukurta, bus sunaikinta. O katedros liepsnojo ir liepsnos. Kartais jos atstatomos, kartais griuvėsiais liudija apie senovę ir šlovingą praeitį. Ši, be abejonės, bus atstatyta ne tik prancūzų jėgomis. Iškils lyg feniksas iš pelenų. O gal verčiau derėtų sakyti – prisikels? Nors jos Didysis šeštadienis gali tęstis keliolika ar keliasdešimt metų. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas nieko nelaukdamas paskelbė apie katedros atstatymą. Kaip žinoma, visi sakralūs paminklai ir pastatai, iškilę Prancūzijoje iki 1905 metų, priklauso valstybei. Taip, valstybė atstatys monumentą, sutvirtins sienas, uždengs stogą, iškels aukštą, viršun besistiebiančią smailę, atkurs, kaip kai kurie sako, nykstančios civilizacijos simbolį. Tačiau šios katedros dvasią turės prikelti Bažnyčia. Jokia valstybė to niekada nepadarys už tikinčiųjų bendruomenę. Šis dvasinis atstatymas turi prasidėti nedelsiant. Pirmadienį vieni darėsi asmenukes gaisro liepsnų fone. Galų gale sunku rasti tokį unikalų foną. Kiti klūpėdami meldėsi, kalbėjo rožinį. Tikėjimo bendruomenėje yra vilties.

Paryžiaus katedra tapo Sopulingosios Dievo Motinos katedra. Ji laukia vaikų, kurie kaip gyvieji akmenys ir dvasiniai namai ateis jos palaikyti, laukdami, kol prisikels sienos, kurios, kaip ir visų bažnyčių visos sienos, yra tik ir net regimi ženklai Bažnyčios, mistinio jos Sūnaus kūno.

EPA nuotrauka