Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Velykaičių marginimas, vaškavimas, skutinėjimas – priežastis ruošiantis šv. Velykoms susiburti, grįžti pas savuosius ir švęsti bendrumą, kurį skubėjimo ir įtampos amžiuje taip lengva pamesti. Marginimo procesas prasmingas ypatinga kūryba, kuri tokia randasi tik šeimoje, tarp mylinčių vienas kitą žmonių. Margučiai prasmingi ir savumu, mūsų krašto tradicijos išskirtinumu. Gražiausi margučiai skirti ne valgyti, o dovanoti su linkėjimais, išrašomais raštuose. 

Tai dovanojama maža poema, videointerviu apie lėtąją margučių marginimo filosofiją sako EGLĖ BAZARAITĖ, architektūros mokslų daktarė, viena knygos „Savas margutis“ (leidykla „Dvi Tylos“) autorių. Ji nuo vaikystės velykaičius margina su savo mama, tautodailininke Dalia Bazariene, ir, nors čia susitinka dvi kartos ir, atrodo, turėtų būti skirtingas požiūris į marginimą, Eglė tikina margučiuose niekada neieškojusi naujumo – atvirkščiai, ji seka tradicija ir atranda save techniškai tiksliai išpildydama šį amatą. 

Skubėjimo, įtampos ir technologijų amžiuje, kai nebelieka laiko net pabūti su artimiausiais žmonėmis, kokią naują prasmę įgyja margučių marginimas, kuriam laiko iš tiesų reikia skirti nemažai? 

Būtent dėl to, kad labai skubame, ir svarbu sulėtėti. Apie tai labai daug kas kalba – ir kuo toliau, tuo daugiau. Ir ankstesniais dešimtmečiais, nuo pat pramoninės revoliucijos laikų, skaitant filosofų, mąstytojų mintis, jau kalbėta apie skubėjimą. Kai tai vyksta, svarbu sustoti ir užsiimti lėtaisiais amatais. Ir kartu suvokti savo gebėjimą kurti. Šiais laikais tiek daug dalykų padaroma mums nežinant ir nematant: drabužiai, kuriuos nešiojame, pasiūti kažkur labai toli, maistas, kurį valgome, užaugintas kažkur toli. Net jeigu tai ir daroma su meile – mes jos nematome ir nesuprantame. 

Senieji ar naujieji amatai leidžia suvokti savo paties kūrybinę galią ir pamatyti, kaip gimsta daiktai. Tai be galo didelis malonumas, ypač kai taip nuo visko esame nutolę. Margindamas, verpdamas, megzdamas ar užsiimdamas panašia veikla pajunti, kaip prie savęs priartėji. 

XXI amžiaus žmogaus pirštams senieji amatai, tarp jų ir margučių vaškavimas, skutinėjimas, gali atrodyti sudėtinga, netgi neįveikiama užduotis. 

Turbūt tas XXI amžiaus žmogus nori, kad viskas iš karto išeitų. O tiesa juk tokia, kad niekas iš karto nepavyksta. Jeigu stebėsime vaikus – jie iš karto nepradeda nei vaikščioti, nei kalbėti. Ir pirmosios savo kalbos mokosi gana ilgai. Neįmanoma iš karto pradėti kalbėti. Neįmanoma iš karto pradėti vaikščioti. Nėra tokių, kurie kokį nors darbą sugebėtų padaryti gerai iš karto. Taip ir su kiaušinių marginimu: vieniems pavyksta greičiau, kiti ilgiau užtrunka. Bet tobulas rezultatas marginant ir nėra tikslas – tikslas yra augti ir matyti, kaip kiekvieną kiaušinį pasiseka numarginti vis geriau. 

Darbas yra visa ko pagrindas. Tai mano mama nuolat kartojo – kad per darbą viskas pavyksta. Kitas dalykas – nuolat kalbama, kad kiekvienam amatui įvaldyti reikia 10 000 valandų. Dėl to keista išgirsti, kai, pavyzdžiui, vaikai, pamatę kokį van Gogho paveikslą, man sako: o, norėčiau taip mokėti piešti. Aš jiems sakau: 10 000 valandų, ir mokėsi. Ai, neturiu tiek laiko. Tuomet sakau, kad, matyt, nėra taip įdomu tuo užsiimti, tada geriau tas 10 000 valandų skirti tam, kas įdomu. Ir tada pasieksi rezultatą. 

Architektūros mokslų daktarė, velykaičių margintoja, knygos „Savas margutis“ autorė Eglė Bazaraitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kadangi ne kiekvienas margutis pavyksta, tu dovanoji tik gražius, tuos, kurie labiausiai pasisekė, kuriems skyrei daugiausia laiko. Dovanoji žmogui dar ir gabalą to laiko, kurį praleidai, kad gimtų tas tobulesnis margutis. Tai be galo graži dovana.

Kaip nusiteikti žmogui pirmą kartą pasiėmus į rankas vaškuoti kiaušinį? Nuo ko pradėti? 

Mama visada pataria pradėti nuo taško – tai vienas pagrindinių ženklų, visko pradžia, visko pabaiga. Dažniausiai taip ji ir sako: pradėk nuo taškelio, dėliok juos, bandyk iš tų taškų kurti raštą. Per taškų dėjimą pradėsi suvokti, kada vaškas šaltesnis, kada – karštesnis, kada išeina vienaip, kada – kitaip. Negali iš karto norėti, kad pavyks labai sudėtingas raštas. Reikia džiaugtis kiekvienu nauju žingsniu, nereikalauti iš savęs to, ką nerealu padaryti iš karto. Žiūrėk, jau ir saulutė išėjo, ir žiedelis geriau pavyko, ir paukštis. Svarbiausia – keliauti per raštą ir stebėti savo paties augimą. 

Lėtas kiaušinių marginimas, lėtas pasiruošimas šventei, daugiau dėmesio artimiesiems – galima sakyti, Velykos savaime moko viską daryti iš lėto. 

Vienas dalykų, apie kuriuos kalbu knygoje „Savas margutis“ – ir yra šeimos susitikimas per margutį. Nors ne visi margina, tačiau būtent margutis visus šeimoje per Velykas susieja. Iš tiesų jos ne tokios komercinės kaip Kalėdos: iš mūsų niekas nesitiki dovanų, mes irgi jų nesitikime. Tarsi visas šeimos ritualas – tai vienas susitikimas Velykų sekmadienį. Vis dėlto tai savaip šeimyniškesnė šventė, neparduota komercijos pasaulyje. 

Bendrumui šeimoje ieškoti marginimas galėtų būti vienas tokių elementų. Kitas galbūt galėtų būti Velykų patiekalų ruošimas. 

Nemanau, kad Velykos kada nors buvo labai greitos. Pasak tautodailės žinovų, margučių išlikimas kultūroje priklausė nuo šios tradicijos paraštiškumo. Kad tai nebuvo menas priešakiniame fronte: kažkas kažkur visą laiką tai darė, daug apie tai nekalbėjo, kiaušinių marginimas smarkiai nedraustas tarybiniais metais. Visi tai nuolat darė ir tebedaro iki šiol. Įdomu, kad tai, kas nėra skatinama, bet nuolat vyksta ir išgyvena, tarsi mažiausiai pasiduoda piktai evoliucijai – greičiui ir pasikeitimams. 

Ką margučių marginimas kaip meno rūšis yra išsaugojusi apie mus pačius ypatinga, ko kitos meno rūšys galbūt neužčiuopia ar neužfiksuoja? 

Ne tik lietuviams būdinga marginti kiaušinius – ši tradicija nusitęsia per visus Balkanus iki Ukrainos. Latviai jau nebemargina, tik dažo viena spalva. Tačiau literatūros apie margučius – ir Lietuvoje, ir pasaulyje – beveik nėra. Lietuvių kontekste turime keletą leidinių, ir vienas jų – itin poetiškas Marcelijaus Martinaičio „Margučiai“, kur jis kiaušinių marginimą yra aprašęs labai asmeniškai, neangažuotai, be lozungų, kaip jaukų procesą, kupiną vienatvės, atsitraukimo ir itin lėto buvimo. 

Kitas man netikėtas dalykas – „Lietuvių liaudies meno“ tomuose, leistuose nuo 1956-ųjų iki 1992-ųjų (iš viso 17 tomų apie visas lietuvių liaudies meno rūšis), apie margučius nieko nėra. Atrodo, kaip čia taip, juk margučiai – toks savaime suprantamas dalykas. 

Mano mama, kuri į Tautodailininkų sąjungą įstojo 1982-aisiais, yra pasakojusi, kad iki tada kiaušinių marginimo nelaikė menu. Margindavo namuose su tėvais, paskui – su mano vyresniais broliais, su kaimynais, bet kol nebuvo Tautodailininkų sąjungos, tol niekas nekėlė klausimo, ar kiaušinių marginimas yra menas. Ir tai, matyt, savaip per margučius leido išlikti, išgyventi pasąmoniniams ir kartu nesukonstruotiems mūsų identiteto ženklams: saulutėms, vėželiams, varlytėms, žalčiukams, visiems tiems mikrokosmosą sudarantiems elementams.

Tai galime laikyti stebuklu: šis identitetas – autentiškas, specialiai neformuotas – toks atkeliavo iki mūsų laikų. Mane labai stebina, kai sakoma, kad, tarkime, reikia sukurti Lietuvos identitetą. Tada galvoji: negi jo neturime, kad jį reikia kurti? Man atrodo, pirmiausia mums reikia išgirsti pačius save ir atrasti elementų, kurie mus džiugina ir kelia jausmą grožėtis, vertinti tradiciją, meną, pačią mintį ir pajutimą.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Aš marginti mokiausi iš savo mamos. Kad ir ieškodama savo elementų, vis tiek stengiausi išmokti to, kaip ji margina. Daug bendra turi mudviejų braižas. Būna, kartais ir pačios apsirinkame, kuris čia kurios margutis.

Kaip jums atrodo, kodėl velykaičių marginimas buvo atsidūręs paraštėje ir galbūt joje vis dar išlieka? 

Galbūt dėl to, kad tai mažoji meno forma. Toks miniatiūrinis užsiėmimas, pernelyg trapus ir kartu simbolizuojantis gyvenimo trapumą. Tačiau ir nemanau, kad kaip nors dirbtinai reikėtų kurti kiaušinių marginimo vertę. Labai daug žmonių ir taip ją jaučia. Vis tiek ir užsienio kraštuose gyvendami lietuviai prieš Velykas margina, jiems tai atrodo savaime suprantamas dalykas, nors ir pernelyg nereklamuojamas meno leidiniuose ar kokiose nors parodose. 

Jūsų ir jūsų mamos knygoje „Savas margutis“ kalbama apie gražią margučių dovanojimo prasmę. 

Taip, juk ką dar tikresnio gali padovanoti negu savo paties rankomis padarytą daiktą? Nupirkti galima labai daug ką. Nesakau, kad margutis yra didžiausia dovana – tai, ką patys padarome, man atrodo bene didžiausia dovana. Tas pats pritinka kalbant ir apie savo paties megztas vilnones kojines, pirštines ar šaliką. Viena, kad antro tokio daikto nenusipirksi, kita – tai labai asmeniška dovana, nes skyrei laiko tam daiktui sukurti. Vadinasi, dovanoji žmogui ir šiek tiek savo laiko. O jeigu dar pavyksta pamarginti kartu su juo, man atrodo, tuomet dovana – netgi didesnė už patį margutį.

Kadangi ne kiekvienas margutis pavyksta, tu dovanoji tik gražius, tuos, kurie labiausiai pasisekė, kuriems skyrei daugiausia laiko. Dovanoji žmogui dar ir gabalą to laiko, kurį praleidai, kad gimtų tas tobulesnis margutis. Tai be galo graži dovana.

Tikint ženklais ir raštais, kuriuos ant margučių numarginame, mes sukuriame linkėjimą žmogui, kuriam margutį dovanojame. Visokių gali būti palyginimų – kad ir dovanojama maža poema.

Jūs ir jūsų mama – dvi menininkės, dvi kartos, dvi skirtingos margučių marginimo filosofijos. Kokia jūsiškė? 

Mūsų su mama margučių marginimo filosofijos nėra tokios ir skirtingos. Mama, sakyčiau, yra tradicionalistė, bet per savo tradicijos puoselėjimą ji yra itin progresyvi. Nes vertybių ratas apsisuka: tos, kurios buvo pripažįstamos anksčiau, bet tam tikru metu nuėjusios į šoną, vėl tampa ateities aprašymu. Aš marginti mokiausi iš savo mamos. Kad ir ieškodama savo elementų, vis tiek stengiausi išmokti to, kaip ji margina. Daug bendra turi mudviejų braižas. Būna, kartais ir pačios apsirinkame, kuris čia kurios margutis. 

Mudviejų su mama pamatinės vertybės šiuo aspektu tos pačios. Galbūt dėl to, kad man niekada nekildavo noro jų paneigti, ir maišto, atsitraukimo periodo nebuvo. Galbūt ir dėl to, kad margindavai tik kartą per metus ir žinodavai, kad to nebedarysi iki kitų metų. Baigiasi Velykos, dar savaitę dvi marginasi, o paskui nebepavyksta. Nežinau, gal čia kaltos Velykų mūzos, bet rugsėjo mėnesį marginti labai keista. 

Kalbant apie techniką, marginant jums neturi įtakos, tarkime, minimalizmo mados šiuolaikiniame mene ar architektūroje? 

Margučiuose aš niekada neieškojau naujumo. Nors esu minimalizmo mėgėja, manau, kad būtent jis architektūroje ir leidžia labai gražiai atsiskleisti margučių raštų įvairumui bei gyvumui. Nejaučiu, kad mano margučius veiktų kokios nors mados, kad norėčiau parodyti savo kūrybingumą perdarydama juos kitaip – labiau seku tradicija ir atrandu save tiksliai techniškai išpildydama šį amatą. 

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kokie jūsų ryškiausi velykaičių marginimo atsiminimai?

Nepamenu, ar man tada jau duodavo marginti, ar dar ne, ko gero – taip, nes jau buvau savarankiškas vaikas, pati išeidavau į lauką ir grįždavau, bet prisimenu, kad tie vakarai staiga būdavo pailgėję. Ilgi ir šviesūs. Neatsimenu, kas tuomet vykdavo, bet grįždavau, ir visi namai labai stipriai kvepėdavo bičių vašku. Margina mama, mano du broliai, ir aš kažkur tarp jų įsibraukiu. 

Kiti labai stiprūs išgyvenimai – didžiojo šeštadienio vakarinės mišios, kai šviesa pasikeičia į tamsą, kai pašventinus ugnį ir vandenį grįžti namo ir dar sėdi marginti. Tokie romantizuotai mistiniai momentai, kai Velykų paslaptį išgyveni labai asmeniškai.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Jurgita Jačėnaitė, Gediminas Šulcas.