Cathopic.com nuotrauka

Michaelis Hesemannas knygoje „Jėzus iš Nazareto. Archeologai ieško Atpirkėjo pėdsakų“, bando rekonstruoti Jėzaus Kristaus gyvenimo istorines aplinkybes. Siūlome susipažinti, ką Hesemannas, taip pat kiti autoriai sako apie Jėzaus nukryžiavimą ir prisikėlimą. Parengė Gediminas Žukas

Nukryžiavimas

Dažnas įsivaizdavimas, kad nukryžiuojant nuteistasis paguldomas ant gatavo kryžiaus, prikalamas ir tada kryžius sunkiai pakeliamas, yra klaidingas. Romėnai, garsėję praktiškumu, darbuodavosi daug sparčiau ir našiau. Romėnų autorius Artemidoras nukryžiavimą palygino su burių pakėlimu ant laivo stiebo.

Kryžiaus stulpas (stipes) jau stovėdavo tvirtai įvarytas į pagrindą. Nuteistąjį, atvarytą su pririštu patibulum, tereikdavo tik užtempti ant stulpo į viršų. Tai atlikdavo egzekucinė komanda, kurią sudarydavo keturi legionieriai ir šimtininkas (centurio). Patibulum užkėlus ant stulpo ar pritvirtinus prie jo lynais, prie medžio dar būdavo prikalamos pėdos.

Kadangi Jėzus nepajėgė toliau nešti skersinio, budeliai nupjovė virves, kuriomis jis buvo pririštas prie jo, ir davė jį nešti kitam. Taigi nukryžiavimo vietoje Jėzaus laukė skausmingesnis nukryžiavimo variantas. Čia prie skersinio buvo prikalti jo riešai. Anatomiškai stabiliausias taškas, kuriuo patyręs budelis galėdavo pasinaudoti, yra vadinamasis karpalinis kanalas (canalis carpi). Šiuo kanalu eina sensorinis ir motorinis vidurinysis nervas. Skausmas, sukeliamas jį pažeidus, tiesiog nepakeliamas. Žodis excruciare lotynų kalboje reiškė didžiausią įsivaizduojamą žmogaus kančią, pragarišką kankinimą. Įvarius vinis per tą nervą skausmas nesibaigdavo. Tada vinimis pritvirtintas prie skersinio kūnas būdavo pakeliamas į viršų. Iš skausmo prikaltasis net susiriesdavo, romėnai tą akimirką vadino „nukryžiuotojo šokiu“. Tuomet aukos pėdos būdavo vinimis prikalamos prie stipes. Nuo to momento nelaimingajam sulig kiekvienu oro įkvėpimu belikdavo tik toks pasirinkimas: arba remtis ant skausmo deginamų pėdų, kad palengvėtų plaštakų apkrova, arba saugoti pėdas pakeliant dar didesnį viduriniojo nervo keliamą skausmą. Pažeminimo dėlei nukryžiuotieji Romos imperijoje ant kryžiaus kabodavo paprastai nuogi, tačiau Judėjoje būdavo atsižvelgiama į žydų religinius jausmus ir laikomasi Mišnos nurodymo, kad vyras pridengtinas iš priekio.

Cathopic.com nuotrauka

Jėzus ant kryžiaus

Evangelija perteikia septynis Jėzaus pasakymus ant kryžiaus. Pasak Hesemanno, ir tai yra labai daug, turint prieš akis nepakeliamas kančias. Autorius atkreipia dėmesį, jog Mišnoje nurodyta, kad vykdant mirties bausmę nuteistajam leidžiama išgerti vyno su grūdeliu smilkalų, idant jis netektų sąmonės. Morkus pabrėžtinai mini, kad Jėzui buvo pasiūlyta mira atmiešto vyno (15, 23), tačiau jis atsisakė. Tai rodo, kad Jėzus norėjo visa iškentėti būdamas skaidrios sąmonės.

Hesemannas primena, jog Jėzus meldėsi 22-ąja psalme, labiausiai sukrečiančiu vilties liudijimu didžiausio apleistumo valandą. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad psalmė puikiausiai iliustravo kryžiaus vyksmą ir Jėzaus būklę. Čia ir vėl galime parekomenduoti atitinkamas vietas iš Benedikto XVI knygos „Jėzus iš Nazareto“ II dalies.

„Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno“ (Jn 19, 29) – dar viena labai tiksli Jono pastaba. Romos legionams galiojo taisyklė, kad kiekvienas padalinys, turėjęs užduotį už kareivinių sienų, privalėjo neštis gėrimo savotiškoje bendroje gertuvėje. Tas skeus – Jonas pavartoja tikslų graikišką karinį atitikmenį – buvo pripildytas posca, acto ir vandens mišinio, pigaus ir gerai numalšinančio troškulį. Indas paprastai būdavo uždaromas kempine. Pasak visų keturių evangelistų, vienas kareivis tą kempinę, primirkusią posca, ant lazdos pasiūlė Jėzui.

Visuose antikiniuose šaltiniuose paliudyta, jog nukryžiuotajam pakanka vienintelio gurkšnio vandens, kad širdis beregint sustotų. Patyrę romėnų budeliai tuo pasinaudodavo, kai budėti prie nukryžiuotųjų jiems prailgdavo, ir jie sumanydavo tą laiką sutrumpinti.

Tai nutiko apie 15 valandą mūsų laiku, kaip tik tuo momentu, kai šventykloje pjaunami Paschos avinėliai. Scena turėjo atrodyti šiurpokai. Jau tris valandas kraštą gaubė tamsa. To priežastis buvo ne saulės užtemimas, – to negalėjo būti, nes Paschos šventė visada vykdavo per pilnatį, – bet Jeruzalėje balandį dažnai pasitaikantis meteorologinis reiškinys – dykumų vėjas khamsin, taip pat vadinamas „juoduoju pietryčiu“. Jis pakelia tiek daug smėlio, kad tas užtemdo saulę. Legionieriams, nepratusiems prie Jeruzalės oro, tai turėjo padaryti įspūdį. Galbūt dėl to šimtininkas, susiejęs gamtos reiškinį su Golgotos vyksmu, sušuko: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39).

Cathopic.com nuotrauka

Nuėmimas nuo kryžiaus ir palaidojimas

Dabar reikėjo paskubėti. Nukryžiuotieji Romos imperijoje įgąsdinimo tikslais ant kryžiaus kabodavo ištisas dienas, paskui būdavo užverčiami žemėmis ar atiduodami suėsti šunims. Tačiau Judėja buvo išimtis. Romėnai paisė žydų religinių jausmų, o tiems Toroje buvo nurodyta: „Jei žmogus bus padaręs nusikaltimą, vertą mirties bausmės, ir, bausmę įvykdžius, pakabinsi jo lavoną ant medžio, jo kūnas neturi likti ant medžio visą naktį. Palaidosi jį tą pačią dieną“ (Įst 21, 22–23). Juozapas Flavijus irgi patvirtina, kad žydai nukryžiuotųjų lavonus nuimdavo ir palaidodavo iki saulės nusileidimo.

Šios užduoties imasi fariziejus Nikodemas, žinojęs, kad vienas bendramintis teismo tarybos narys, Juozapas iš Arimatėjos, prie pat bausmės įvykdymo vietos turi kapą viename iš sodų, tikriausiai todėl netoliese esantys miesto vartai kadaise pavadinti Sodo vartais.

Bet prieš nuimant kūną, reikėjo konstatuoti mirtį. Ta pareiga tekdavo egzekucinės komandos šimtininkui, atsakingam už sklandų užduoties įvykdymą. Vienas kareivis perdūrė Jėzui ietimi šoną, „ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“. Nors kritiškai nusiteikę egzegetai vis neigdavo šio veiksmo istoriškumą dėl slypinčios teologinės simbolikos, vis dėlto Jonas ir čia nepriekaištingai tikslus. Anot Hesemanno, tą šiandien patvirtintų kiekvienas teismo medicinos ekspertas. Po kelias valandas trukusių trauminių skausmų, lydimų kraštutinės apkrovos kraujotakai, širdies maišelis prisipildo serumo. Legionierius durdamas pažeidė pericardium, kur kaupėsi vandeningas serumas, ir nuo smūgio ar širdies sienelės įplyšimo širdis sustojo.

Pamatę, kad Jėzus nebegyvas, legionieriai jam kojų nelaužė, kaip kitiems dviem nukryžiuotiesiems. Ši aplinkybė daugeliui dažnai irgi atrodydavo įtartina. Anot Hesemanno, niekur kitur Romos imperijoje crurifragium, „kojų laužymas“, nepraktikuotas. Teigta, kad Jonas kojų sulaužymą kitiems dviem nukryžiuotiesiems išsigalvojęs, norėdamas pavaizduoti, jog išsipildę Rašto žodžiai apie aukojamą avinėlį: „Nelaužysite nė vieno iš jų kaulų“ (Iš 12, 46). Tačiau tai, jog kojų laužymas ne pamaldus Jono pramanas, pavirtinta archeologiškai. 1968 m. šiaurinėje Jeruzalės dalyje Giv‘at ha-Mivar atrasti vieno nukryžiuotojo palaikai, jo kojos buvo sulaužytos.

Pasak Hesemanno, crurifragium būdavo ne tik priemonė išsitekti į nustatytą laiką, bet ir malonės aktas, sutrumpindavęs nukryžiuotojo kančias. Jėzaus mirtį paskubino skausmingas prikalimas vinimis, tačiau kiti du būtų galėję kamuotis dar ne vieną dieną, o to neleido žydų teisė. Kojos būdavo sulaužomos kuoka žemiau kelių. Nebegalėdami atsispirti, nukryžiuotieji negalėdavo sumažinti krūtinės raumenų tempimo. Padarinys būdavo greitas uždusimas ar širdies nepakankamumas. Ir čia Jonas yra labai tikslus.

Jėzaus kūnas buvo palaidotas kape už 40 metrų laikinai, nes jau buvo per vėlu. Nikodemo parūpintas šimtas svarų (32 kg) miros ir alavijo mišinio skirtas irimo kvapui sumažinti. Kiekis didžiulis, tiek naudota karaliaus laidotuvėms. Temo, artėjo šabas. Tad Jėzaus kūnas buvo laikinai susuptas į ilgą lino drobulę. Rytą po šabo iškart ketinta kūną įtepti ir suvynioti taip, kaip įprasta žydams.

Cathopic.com nuotrauka

Prisikėlimas

Galima įsivaizduoti, kokį nusivylimą Jėzaus mokiniams ir sekėjams turėjo sukelti jo nukryžiavimas ir mirtis. Mat Toroje pasakyta: „Tas, kas kabo ant medžio, yra Dievo prakeiktas“ (Įst 21, 22). Vadinasi, Jėzus – dar vienas nesėkmę patyręs netikras kandidatas į mesijus? Toks nusivylimas akivaizdžiai sklinda ir iš mokinių pakeliui į Emausą lūpų: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį“ (Lk 24, 21).

Ir štai po kelių dienų tie nusivylę ir sugniuždyti mokiniai jau džiugiai skelbia, kad Jėzus gyvas, ir pasirengę noriai liudyti tai iki kankinystės. Kaip paaiškinti tokią staigią ir greitą pervartą? Visi sutinka, jog kažkas įvyko. Net labai kritiški, mokslinį tyrumą saugantys egzegetai, pavyzdžiui, E. P. Sandersas, pripažįsta, jog „tai, kad Jėzaus sekėjai turėjo prisikėlimo potyrių, mano nuomone, yra faktas“, tačiau tuoj pat priduria: „Kokia buvo tikrovė, sąlygojusi tuos potyrius, aš nežinau“ („Istorinis Jėzaus asmuo“, p. 283).

2006 m. anglų kalba buvo išleista Charleso Fosterio knyga The Jesus Inquest. Garsus britų advokatas, dėstantis medicinos teisę ir etiką Oksfordo universitete, prisipažįsta esąs krikščionis ir šią knygą parašęs dėl nerimo, kad toks neturėtų būti. Pasak jo, „krikščionybei galima mesti daug pagrįstų prieštarų. Pabudus ankstyvą rytą, jos sukdavosi mano galvoje.“

Tada jam į galvą šovė mintis: o kas nutiktų, jei jis imtųsi nekrikščionių bylos ir gintų ją taip nuodugniai, kaip ir bylą, už kurią jam mokama. Jis priduria: „Man įprasta ginti tai, ką asmeniškai laikau papiktinamu dalyku. Pastebėjau, jog tokius dalykus rengiuosi ginti ir ginu stropiau negu tai, kam instinktyviai pritariu. Advokatams šitai būdinga: mes taip nerimaujame, jog išankstiniai nusistatymai kliudys, kad, norėdami tai kompensuoti, persistengiame.“

Prisikimšęs lagaminus pagrindinių krikščionybės priešininkų knygų, jis išvyko į vieną ūkį Kipro kalnuose. Ir štai advokato debatų su pačiu savimi rezultatas. Fosteris: „Tad kuo visa baigėsi? Kadangi svarbūs faktai, o ne tai, kokias išvadas jais remdamasis pasidariau, atsakyti nenorėčiau. Tačiau tebesu krikščionis ir daug tvirtesnis negu anksčiau. Ir kupinas didesnės baimingos pagarbos negu pirmiau – mažiau imlus glotniai, dogmatinei kalbėsenai. Šventasis Raštas yra didingesnis, gilesnis ir keistesnis, negu maniau.

Ar įmanoma įrodyti prisikėlimą? Nemėgstu šio klausimo.Tačiau, spiriamas atsakyti, kiek išgaliu nešališkiau pasakyčiau, kad vien istoriniai faktai prisikėlimo naudai yra labai tvirti. Jie, sakyčiau, neprilygsta įrodymui, nepaliekančiam erdvės abejonei, bet neblogą argumentą galima išrutulioti iš tikimybių balanso. Istorinis prisikėlimas yra įtikimiausias visų turimų faktų paaiškinimas. Netikint prisikėlimu, tenka tikėti fantastiškais dalykais. Aš tokiais dalykais patikėti neįstengiau.“