Aktorė Sandrine Bonnaire ir režisierė Agnès Varda filmuojant „Bastūnę“ („Sans toit ni loi“, 1985 m., Prancūzija).
Rež. Agnès Varda filmo „Bastūnė“ („Sans toit ni loi“, 1985 m., Prancūzija) plakatas.

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (Nr. 7) 

Paauglystėje apie pasaulį žinojau nedaug. Vienintelė iš negausaus nepritapėlių draugų rato palikau namus ir išvykau studijuoti koledže. Tuomet ir pamačiau Agnès Varda filmą „Bastūnė“. Nebeprisimenu, ar žiūrėjau jį vietiniame autorinį kiną rodančiame kino teatre (jis bankrutavo tais pačiais metais), ar pasiėmiau iš kaimynystėje esančios vaizdajuosčių nuomos, ar pamačiau per „Cinemax“ kanalą, kuris devintojo dešimtmečio pabaigoje rodė HBO „atliekas“ – užsienietiškus filmus ir švelnią pornografiją. Bet esu tikra, kad „Bastūnę“ žiūrėjau viena.

Devintajame dešimtmetyje, mano paauglystės metais, buvo tik kelios personažės, kuriomis galėjau pasikliauti, – šio laikmečio kinematografinėse reprezentacijose karaliavo Johno Hugheso pasteliniai priemiesčiai, kuriuose keistuolės merginos pamažu seksualizuojamos ir taip įgyja galimybę atsidurti „normalių“ gretose. Tokia konformistinė atomazga manęs netenkino. O Varda padovanojo protagonistę, kuri nesileido į kompromisus.

„Bastūnės“ pasakojimas audžiamas pasitelkiant dokumentinio stiliaus hibridą. Viskas prasideda, kai griovyje randama negyva jauna moteris Mona. Policija apžiūri ir nufotografuoja įvykio vietą, tada įkiša kūną į plastiko maišą, tarsi norėtų išmesti su šiukšlėmis. Varda balsas už kadro lakoniškas: „Niekas kūno nepasigedo... Apie ją žinau nedaug, manau, ji atėjo iš jūros.“ Tuomet Varda tampa nebyliu užkadriniu filmo kūrėju – kalbina žmones, Moną sutikusius paskutinėmis gyvenimo savaitėmis. Išskyrus Moną (Sandrine Bonnaire) ir kelis pagrindinius vaidmenis atlikusius aktorius, visi kiti – neprofesionalai, gyvenantys vietovėje, kurioje filmuota. Žiūrėdami tiesiai į kamerą jie prisimena, kaip sutiko Moną. Jiems ji ir tuščia vieta, ir kekšė, ir romantikė, laisvės simbolis, tvarkos pažeidinėtoja, protežė arba lengvas grobis.

O aš pirmą kartą pamačiusi Moną likau sužavėta – jos nesitaikstanti nepriklausomybė leido suprasti, ko trokštu pati. Po įvadinių interviu eina epizodai, kuriuose vis dar gyva Mona klaidžioja Pietų Prancūzijoje žiemą – sulipusius neplautus plaukus vėjas vis bloškia jai į veidą. Ji turi kuprinę, palapinę, cigarečių ir labai mažai pinigų. Savo gyvenimo būdo neaiškina, nėra jokios priešistorės: jei galėtų, išvis nekalbėtų. Giliai viduje kunkuliuoja įniršis – ji žygiuoja per tuščius laukus taip greit, kad kamera nebespėja iš paskos; tačiau dažniausiai jai tiesiog nusispjauti.

Iki pat filmo pabaigos taip ir nepaaiškėja, kodėl Mona pasirinko gyvenimą kelyje, nors šį tą sužinome – ji nemėgo mokyklos ir savo darbo. „Be stogo virš galvos ir anapus įstatymų“ (originalaus Varda filmo pavadinimo „Sans toit ni loi“ vertimas) ji tapo ne dėl politinių priežasčių, tačiau tikrai nesutinka su pasaulio galios struktūroje jai paskirta vieta. Pasirenka gyventi anapus visko, kas galėtų apriboti, ir iš tiesų gyvena anapus – šaltame paplūdimyje, apleistoje statybvietėje, žiemai nurinktame sode. Ji turi norų – maistas, seksas, transportas, alkoholis, žolė; juos patenkina vogdama, dulkindamasi ir keliaudama autostopu. Iš sutiktų pakeleivių nieko neprašo, neatsiprašinėja ir nedėkoja. Ji reikalauja, pasiima tai, ko nori, ir pasišalina.

„Bastūnė“ stulbina savo tyliu iššūkiu, bet labiausiai todėl, kad protagonistė yra moteris. Kino istorijoje buvo ne vienas vyras klajūnas ir vienišius. Vyro vienatvė didinga, nes turi priežastį. „Mančesteryje prie jūros“ Casey Afflecko personažas ištremia save bausdamas už atsitiktinę savo vaikų žūtį; filme „Ironweed“ Jackas Nicholsonas palieka namus, kai numeta ant žemės naujagimį sūnų; Harry Deanas Stantonas filme „Paryžius, Teksasas“ lopo amnezijos skyles, kad sutaikytų sūnų su jo motina, nes pats sunaikino jų ryšį barniais ir abejingumu.

Vyras klajūnas atgailauja už nusikaltimą – nors buvo išteisintas, pats negali atleisti sau. O vieniša moteris yra tiesiog beprotė. Tai, kad ji ne prostitutė, reiškia dar didesnę beprotybę. Ji neturi tikslo ir nepasitarnauja kieno nors kito reikmėms. Tikriausiai jai kažkas nutiko (kaip filme „Vendė ir Liusė“) arba ji yra auka („Wanda“), arba atlieka rekomenduojamą saviieškos kelionę, kurios pabaiga aiški, o grįžimas – numatytas („Laukinė“, „Valgyk, melskis, mylėk“).

Kadras iš rež. Agnès Varda filmo „Bastūnė“ („Sans toit ni loi“, 1985 m., Prancūzija).
Kadras iš rež. Agnès Varda filmo „Bastūnė“ („Sans toit ni loi“, 1985 m., Prancūzija).

Mona visiškai kitokia. Ji pasimyli su mechaniku, kuris leidžia savo kieme pasistatyti palapinę, o tada pradeda iš jo tyčiotis. Ji parodo vidurinį pirštą sunkvežimio vairuotojui, kuris ją išmetė iš mašinos, nes Mona atsisakė su juo pergulėti. Ji palieka meilužį, kai baigiasi jo žolė ir vaikiną sumuša vagys. Jei kažkas bando Monai padėti pasiūlydamas pinigų, ji juokiasi iš tokios išmaldos. „Gyvenu anapus“, sako.

Stebėti Moną – tarsi tyrinėti savo pačios vidurius. Ji iškelia į dienos šviesą visus pasibjaurėtinus dalykus, kuriuos žmonės daro – valgo, dulkinasi, šika. Mona išsišnirpščia nosį į delną ir nuteškia snarglį. Ji pirštais išgriebia sardines tiesiai iš skardinės ir graužia sužiedėjusią bagetę. Ji neskalbia drabužių. Mirties ženklai jai nerūpi. Pavėžėjęs agronomas aiškina, kad dėl invazinio grybo visi medžiai greit nudžius; vienatvė kelyje pamažu tave nužudys, ‒ sako padėti bandantis hipis ūkininkas.

Monos žlugimas greitas, nuspėjamas ir šlykštus. Nuo alkoholio ir narkotikų vis labiau maišosi protas ir ji prasideda su vaikinu, kuris, atrodo, planuoja ją pardavinėti. Ji prisiplaka prie narkomanų grupelės tikėdamasi pasinaudoti jų gėriu, o šie savo ruožtu naudojasi ja elgetaujant. Ji tampa jų kasdienybės dalimi ir taip netenka autonomijos.

Iš užsidegusio skvoto Mona pabėga išsinešdama vienintelį daiktą – skylėtą antklodę. Darosi vis panašesnė į benamę nei į žmogų, sąmoningai pasirinkusį alternatyvų gyvenimo būdą. Apsinakvojusi kiaurame plastikiniame šiltnamyje drebėdama iš šalčio atrodo persigandusi ir daug jaunesnė – o gal kaip tik savo metų, to paties amžiaus, kokio buvau, kai pirmą kartą žiūrėjau filmą. Mona, teigianti „aš negalvoju, tiesiog judu“, praranda gebėjimą kontroliuoti savo judesius. Ji plavinėja trankydamasi į keleivius geležinkelio stotyje. Ji vemia ant grindų.

Nuo pirmųjų kadrų žinome, kad Mona kelionę baigs negyva griovyje, bet filmui artėjant prie pabaigos jutau sukylant paauglišką pyktį. Neteisinga, jog ji miršta, jog pralaimi. Kažkas man šnabžda, kad jei būčiau Mona, man būtų pasisekę labiau. Būčiau išsisukusi. Bet kaip? Darydama kompromisus? Peržiemodama su ožkas auginančiais ūkininkais? Pavogdama kito keliauninko palapinę? Varda filmas meistriškai trikdo, nes Mona nėra pasmerkiama. Tai, kas jai nutiko, nebuvo lemtis, bet reali galimybė.

Varda nepasiūlo finalinės išvados, nesudėlioja visko į lentynėles. Ji tiesiog atveda tave ten, kur pradėjo, – į filmo pabaigą, kurią jau žinojai. Apima baimė, jog esi tas paskutinis žmogus, iš kurio paims interviu šiam netikram dokumentiniam filmui. Esi fikcijos, sukonstruotos kaip tiesa, liudininkas. Atrodo, visa tai vyko iš tiesų. Bet Monai nesvarbu, žiūri tu ar ne. Ne mano darbas viską tau paaiškinti, įsivaizduoju ją atkertančią; ji, kaip ir aš, kalba mažai. Rodydama kamerai vidurinį pirštą ji sako – pabandyk mane nuteisti. Pabandyk mane užspeisti, ji sako savo žiūrovams. Juk bijai manęs, ar ne? 

The Paris Review“, 2018 m. liepos 9 d.

Vertė Virginija Cibarauskė

Šiaurės Atėnai