Audrius Ufartas

Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Šiais metais keisis svarbiausių Europos Sąjungos (ES) institucijų darbo ciklas – vyks Europos Parlamento (EP) rinkimai, bus renkamas naujas Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, skiriamas Europos Komisijos pirmininkas. Visgi svarbiausias įvykis, kuriame tiesiogiai dalyvauja visi ES piliečiai, – EP rinkimai, kurie ES vyks gegužės 23–26 d., Lietuvoje – gegužės 26 d.

Tiesa, naująjį EP sudarys nebe 751, o 705 nariai. Išstojus iš ES Jungtinei Karalystei, 27 iš jai priklausančių 73 mandatų bus paskirstyti toms ES narėms, kurioms jų trūksta, atsižvelgiant į gyventojų skaičių. Likę 46 mandatai bus laikomi rezerve, jei ateityje įstotų naujų narių. Taigi nė vienai šaliai narei mandatų skaičius nemažės. Lietuva ir toliau turės 11 vietų.

Nors bendrai vertinant EP rinkimai yra svarbūs, nes daugiau ar mažiau turi poveikį europiečių gyvenimui, t. y. jie nulemia, ką ateinančius penkerius metus darys ES, kad spręstų Europos žmonėms rūpimus darbo, verslo, saugumo, migracijos ir klimato kaitos klausimus, tačiau tai labiau idealistinis vertinimas, nes reali situacija rodo, kad daugelyje valstybių narių EP rinkimai laikomi antraeiliais. Tiesa, kaskart mažėjęs rinkėjų aktyvumas per paskutinius 2014 m. rinkimus kiek stabilizavosi ir siekė 42,61 proc., lyginant su 2009 m., kai rikimuose dalyvavo 42,97 proc. rinkimų teisę turinčių ES gyventojų. Tačiau vis tiek tai yra rekordiškai žemas aktyvumas, lyginant tiek su 1979 m., kai rinkimuose dalyvavo 61,99 proc. ES rinkėjų, tiek laikotarpiu iki 1994 m., kai aktyvumas būdavo didesnis nei 50 proc. O tai jau gali kelti abejonių dėl EP legitimumo, ypač tose valstybėse narėse, kuriose aktyvumas buvo gana žemas.

Rinkėjų aktyvumas vis dar žemas

Be abejo, bandoma šią tendenciją sustabdyti. Vykdomos įvairios informavimo kampanijos; 2009 m. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, išplėstos EP galios; supaprastinta ES biudžeto procedūra, kada pakanka tik vieno svarstymo ES Taryboje ir EP, o pastarojo nuomonė yra lemiama dėl visų išlaidų; galimybė europinėms partijoms kelti Europos Komisijos pirmininko kandidatūrą, kas prisidėjo didinant EP ir Komisijos legitimumą bei politinį svorį, Komisijos atskaitingumą EP; taip pat galimybė rinkimuose dalyvauti nepartinių kandidatų sąrašams. Tai gali būti veiksniai, sąlygoję rinkėjų aktyvumo mažėjimo sulėtėjimą 2014 m., ir kurie turės įtakos ir šių 2019 m. rinkimams.

Ar to pakanka? Dalis rinkėjų vis dar nepakankamai supranta atstovavimo EP reikšmę arba tuo nesidomi. Šiuo atveju galima pastebėti, kad aktyvumas yra susijęs su rinkėjų nuostatomis ES institucijų atžvilgiu. Tai yra, kur rinkėjai aktyviau balsuoja, ten ir pasitikėjimas ES institucijomis yra didesnis. Beje, rinkėjų pasitikėjimui akivaizdžiai daro įtaką privalomo balsavimo sistema – tose šalyse aktyvumas paprasti būna ne žemesnis nei 85 proc.

EPA nuotrauka

Kita vertus, pavyzdžiui, lietuviai ES išsiskiria tuo, kad bene labiausiai remia savo šalies narystę ES. Daugiau kaip du trečdaliai Lietuvos gyventojų supranta narystės ES naudą, lyginant su kitomis ES narėmis. Pakankamai gerai žino, kaip veikia ES, kokius sprendimus priima, ES institucijomis pasitiki labiau nei nacionalinėmis ir norėtų, kad ES imtųsi daugiau veiksmų kovos su nedarbu, sveikatos bei socialinės apsaugos, ekonomikos, saugumo ir gynybos politikos srityse. Tačiau, kaip rodo „Eurobarometro“ tyrimai, būtent ES rėmėjai pasyviausiai dalyvauja EP rinkimuose. Maždaug 50–60 proc. tokių žmonių paskutinėmis dienomis nusprendžia nebalsuoti. Priežastys gali būti įvairios, bet 75 proc. lietuvių nurodo, kad netiki, jog jų balsas kažką gali pakeisti.

Lietuvos rinkėjų aktyvumui didelę įtaką turi ir tai, ar EP rinkimai sutampa su kitais rinkimais. 2014 m. EP rinkimai vyko kartu su Prezidento rinkimų, kurie sulaukia didžiausio susidomėjimo, antruoju turu, todėl EP rikimuose savo balsus atidavė 47,35 proc. rinkėjų. Palyginimui, 2009 m., kai EP rikimai vyko atskirai, Lietuva pagal rinkėjų aktyvumą buvo antra nuo galo visoje ES – prie urnų susirinko vos 20,98 proc. balso teisę turinčių rinkėjų. Visgi galima neabejoti, kad per gegužę vyksiančius Prezidento rinkimus prireiks dviejų turų, todėl tikėtinas didesnis rinkėjų aktyvumas EP rinkimuose.

Nemažai įtakos rinkėjų aktyvumui turi pačių europarlamentarų veikla, jos matomumas viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui, žiniasklaidoje EP ir jo narių veikla dažnai natūraliai patenka į antrą planą, didesnis dėmesys skiriamas tik EP sesijų, svarbesnių klausimų svarstymo metu ar artėjant rinkimams. Patys EP nariai mažai komunikuoja per tradicines žiniasklaidos priemones, tam labiau naudoja asmeninius tinklalapius, socialinius tinklus, kurie patrauklūs ir prieinami tik daliai visuomenės. Tuo tarpu kita dalis rinkėjų, ypač vyresni ir dažniausiai iš posovietinių šalių, pirmenybę teikia tradicinėms žiniasklaidos priemonėms. Taip pat politinės partijos tradiciškai daugiau dėmesio ir resursų skiria nacionalinių rinkimų kampanijoms.

EPA nuotrauka

Kitas aspektas – dažniausiai rinkėjai balsuoja remdamiesi vidaus politikos situacija, t. y. matymu, kaip sprendžiamos jiems artimos problemos, o ne tuo, kokia kryptimi turėtų judėti ES, kokie turėtų būti priimami visai ES aktualūs sprendimai, ką šiais klausimais siūlo politinės partijos. O ir patys kandidatai kampanijos metu dažnai nevengia kelti jautrių problemų, kurios gali būti sprendžiamos nacionaliniu lygiu, nes taip lengviau pritraukti rinkėjų dėmesį, ypač tų, kurie nelabai domisi ES politika. Tačiau po rinkimų rinkėjai mato, kad tos problemos nėra sprendžiamos, jiems nusibosta laukti, kada bus pateisinti jų lūkesčiai, todėl ir mažėja jų noras dalyvauti EP rinkimuose. Visgi tikėtina, jog ilgainiui rinkėjų suvokimas apie EP reikšmę keisis į teigiamą pusę.

Rinkimai iššūkių apsuptyje

Šių metų EP rinkimai vyks gana įtemptoje geopolitinėje aplinkoje, kada ES susiduria su dideliais vidiniais ir išoriniais iššūkiais. Tai ir neraminanti „Brexit“ proceso atomazga, ir sudėtingos diskusijos bei derybos dėl naujo daugiamečio ES biudžeto, ir migracijos krizės padariniai, ir hibridinės grėsmės. Visų šių iššūkių akivaizdoje labai svarbi vienybė ir gebėjimas priimti atsakingus sprendimus. Taigi, ko galima tikėtis per šiuos EP rinkimus ir kokie jie bus Lietuvai?

Kaip minėta, rinkėjai EP rinkimuose dažnai balsuoja remdamiesi vidaus politine situacija, todėl balsai daugiau ar mažiau atiduodami už partijas, už kurias balsuota per nacionalinius parlamento rinkimus, arba už tas, kurios tuo metu yra populiariausios. Galima įžvelgti tam tikrą koreliaciją tarp daugiausiai balsų per parlamento rinkimus gavusių ir tuo metu populiariausių partijų bei EP rinkimų rezultatų. Dėl to dažnai EP rinkimai laikomi nacionalinių partijų populiarumo patikrinimu. Pavyzdžiui, EP, nustatydamas ES šalių politinį paveikslą ir sudarydamas EP rinkimų prognozes, remiasi rinkėjų nuomonių apklausomis – t. y. už kokią politinę jėgą balsuotų ateinančiuose EP rinkimuose. Jeigu nacionalinių apklausų metu klausimas apie EP rinkimus neužduodamas, tuomet atsižvelgiama į nacionalinį partijų populiarumą. Jeigu tokių duomenų nėra, pavyzdžiui, dėl neseniai įvykusių nacionalinių parlamento rinkimų, sudarant prognozes vertinami pastarųjų nacionalinių rinkimų rezultatai.

2019 m. sausio mėnesio prognozė rodo, kad daugelyje ES narių populiariausios yra tradicinės centro-dešinės arba centro-kairės politinės partijos, priklausančios tokioms europinėms partijoms kaip Europos liaudies partija ar Europos socialistai. Tarp šių partijų yra konsensusas, kuriuo grindžiama visa europinė politika ir kuris išliko gan stabilus krizių ir sudėtingų diskusijų dėl ES ateities metu.

EPA nuotrauka

Tačiau verta atkreipti dėmesį į Austriją, Italiją, Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus, Slovakiją ir Švediją. Šiose šalyse matoma išaugusi visuomenės parama euroskeptiškoms kraštutinės dešinės partijoms. Kalbant apie ryškiausius atvejus, pavyzdžiui, Italijos Šiaurės lyga ir „Penkių žvaigždučių judėjimas“, Austrijos laisvės partija savo šalyse sudaro valdančiąsias koalicijas, o pagal populiarumą yra atitinkamai pirmoje (31,9 proc.), antroje (25,9 proc.) ir trečioje (23 proc.) vietoje. Tuo tarpu per 2014 m. EP rikimus Šiaurės lyga tebuvo ketvirta su 6,15 proc. balsų, „Penkių žvaigždučių judėjimas“ – antras su 21,15 proc., Austrijos laisvės partija – trečia su 19,72 proc. Švedijoje antra pagal populiarumą partija yra „Švedijos demokratai“ (19,4 proc.), kuri per 2014 m. EP rinkimus buvo penkta, surinkusi 9,67 proc. balsų. Prancūzijoje per praėjusius EP rinkimus daugiausiai balsų gavo Nacionalinis frontas (24,86 proc.), tačiau pastaraisiais metais šią partiją pagal populiarumą lenkia Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono įkurtos „La Republique En Marche“ (LREM) ir centristinės „Modem“ partijų aljansas (22,8 proc.). Nacionalinio sambūrio (buvęs Nacionalinis frontas) populiarumas siekia 18 proc. Dalį Nacionalinio sambūrio potencialių rinkėjų balsų gali gauti naujai susikūrusi „Geltonųjų liemenių“ partija. Nors šio prieš visą Prancūzijos valdžią protestuojančio judėjimo politinė aprėptis gana plati, tačiau pagrindiniai aktyvistai linkę į kraštutinę dešinę. Sausio mėn. visuomenės apklausos rodo, kad palaikymas „Geltonosioms liemenėms“ yra sumažėjęs, tačiau jas teberemia 55 proc. visuomenės.

Nacionalizmo nuotaikų ir radikalių populistinių partijų populiarumo Europoje augimą lėmė migracijos krizės padariniai, per pastaruosius kelerius metus išaugusi nelygybė ir netolygus gerovės pasiskirstymas, kada augant ekonomikai, vykstant globalizacijos procesams turtingesni žmonės tampa dar labiau turtingais, tuo tarpu neturtingesnių gerovė nesikeičia. Tokia takoskyra pasireiškia visuomenės parama euroskeptiškoms, populistinėms jėgoms, kurios apeliuoja į žmonių nepasitenkinimą globalizacijos procesais, imigraciją ir dėl visų problemų kaltina dabartinį politinį elitą. Jos siūlo paprastus, dažniausiai emocijomis pagrįstus socialinių ir ekonominių problemų sprendimo būdus, tokius kaip riboti laisvą darbo jėgos judėjimą, atkurti sienų kontrolę ar susigrąžinti monetarinės politikos instrumentą, kas netgi prieštarauja ES sutarčiai. O juk daugelis tokių partijų rėmėjų anksčiau balsuodavo už tradicines kairiąsias partijas.

Todėl labai svarbu, kad valstybių narių politinis elitas labiau matytų ir girdėtų vadinamuosius protesto balsus, ieškotų būdų kaip padėti žmonėms, kurie yra nusivylę vykdoma politika. Globalizacija turi ir savo tamsiąją pusę, su kuria turi būti kovojama, imantis veiksmų, kurie padėtų išvengti nelygybės, atskirties ir blogėjančių darbo standartų.

Posttiesos fenomenas

Svarbu atkreipti dėmesį į Vakaruose vis labiau įsivyraujantį netiesos arba alternatyvių faktų politikos fenomeną, kitaip žinomą kaip posttiesa (angl. – post-truth). Tai yra nuolatinis alternatyvių faktų, melagingų naujienų kartojimas politiniame procese, ypač rinkimuose, nepaisant jokios argumentuotos kritikos, siekiant mobilizuoti tam tikrą rinkėjų dalį. Tuo tarpu visuomenės, kurios mažai pasitiki savo šalių institucijomis, kuriose vyrauja bendras nusivylimas, kurios ieško alternatyvų tradiciniams politikams, kurie neatliepia visuomenės lūkesčių, pasiduoda emocijoms ir ima vadovautis ne faktais, argumentais, o tikėjimu ar netikėjimu. Tai buvo matoma ir „Brexit“ kampanijos, ir JAV prezidento Donaldo Trumpo rinkiminės kampanijos metu.

Galima neabejoti, kad tai neaplenks ir EP rinkimų. Minėtų iššūkių, su kuriais susiduria ES, kontekste vadinamoji posttiesos politika, kurią itin mėgsta naudoti radikalios populistinės jėgos, kuria pavojingą tendenciją, todėl jau dabar matomos net tik nacionalistinės, bet ir ksenofobinės, homofobinės ir antisemitinės nuotaikos. Visa tai kuria neapykantos atmosferą, skatina nepasitikėjimą ir skaldo visuomenę.

Prie to prisideda ir užsienio šalių, pirmiausia Rusijos, bandymai kištis į rinkimus ir manipuliuoti demokratiniais procesais. Per pastaruosius kelerius metus Vakaruose išaiškinta daug atvejų, kaip kibernetinėmis atakomis buvo siekiama paveikti demokratinių rinkimų rezultatus kitose valstybėse. Taip pat Rusija, vykdydama informacinį karą ir skleisdama melagingas žinias, siekia sukiršinti Europos žmones, pakirsti jų pasitikėjimą demokratiniais procesais, suskaldyti ES šalių vienybę. Rusiją domina artėjantys EP rinkimai, į ką, beje, atkreipė dėmesį Lietuvos žvalgybos tarnybos grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, todėl neatmestina, kad informacinėmis ir kibernetinėmis priemonėmis bus bandoma kištis į šiuos rinkimus, taip pat bus vykdomos įvairios įtakos operacijos, siekiant, kad po rinkimų EP atsirastų kuo daugiau euroskeptikų, palaikančių glaudesnį bendradarbiavimą su Rusija.

Banksio (Banksy) piešinio ant sienos Doveryje, Anglijoje, fragmentas. 

Jeigu prieš penkerius metus, kada jau buvo pastebimas didėjantis euroskepticizmas, euroskeptiškoms ir radikalioms partijoms, kaip ir prognozuota, Europos Parlamente nepavyko sukurti atskiro aljanso, kuris keltų rimtų iššūkių ES vertybėms ir svarbiausioms politikos sritims, dėl ko komplikuotųsi ES institucijų bendradarbiavimas (tam reikia ne mažiau kaip 25 europarlamentarų iš 7 valstybių narių), tai šį kartą tokių tvirtų prognozių nereikėtų daryti. Visko gali būti. Tokia tikimybė neatmestina. O tai keltų riziką europinės politikos konsensusui. Tačiau net jeigu pavyktų susivienyti, toks aljansas būtų abejotino tvarumo dėl partijų skirtingų programinių nuostatų tam tikrais klausimais.

Svarbu, kad rinkėjai gautų objektyvią informaciją ir būtų kritiški

Siekiant užtikrinti, kad EP rinkimai būtų laisvi, sąžiningi ir saugūs, labai svarbi tampa efektyvi kova su dezinformacija ir melagingomis naujienomis. Tam reikalingos sutelktos visos ES pastangos. Todėl Europos Komisija ir ES išorės veiksmų tarnyba yra pasiūliusi Europos lygiu sukurti greitojo reagavimo sistemą, kuri leistų ES šalims koordinuotai reaguoti į dezinformaciją, dalintis informacija ir užtikrinti spartų atsaką į kenkėjišką kišimąsi į demokratinių rinkimų procesą. Tokiam kovos su dezinformacija veiksmų planui praėjusių metų pabaigoje pritarė Europos Vadovų Taryba. Jame numatyta dirbti su socialiniais tinklais, siekiant užkirsti kelią melagingų žinių plitimui, taip pat pasiūlytos priemonės visuomenės atsparumui stiprinti. Šalia kovos su dezinformacija būtina griežtinti ir Europos partijų finansavimo taisykles.

Verta atkreipti dėmesį į Lietuvos patirtį telkiant visuomenės, žiniasklaidos iniciatyvas kovai su dezinformacija ir informacinėmis atakomis. Tokia patirtis gali būti naudinga ir kitoms ES šalims. Pasitelkiant dirbtinį intelektą Lietuvoje demaskuojamos melagingos naujienos, žurnalistai imasi asmeninių iniciatyvų šviesti moksleivius apie propagandos grėsmes, su Kremliaus propagandos skleidėjais internetinėje erdvėje kovoja Lietuvos „elfai“.

Visa tai gali prisidėti padedant rinkėjams atskirti melagingas naujienas, alternatyvius faktus nuo tikrų, didinant jų informuotumą ir kritinį mąstymą, kad jie galėtų daryti atsakingus politinius pasirinkimus ir neleisti, kad susiskaldymą palaikantys balsai laimėtų prieš dialogą ir bendradarbiavimą. 2017 m. atlikta Eurobarometro apklausa parodė, jog dauguma europiečių geopolitinių pokyčių sukelto netikrumo akivaizdoje pirmenybę teikia bendriems veiksmams ES lygiu, t. y. pasisako už tai, kad ES imtųsi papildomų veiksmų penkiolikoje plačių veiklos sričių, kas lyg ir turėtų suponuoti, kad žmonės nori daugiau Europos. Tačiau, kaip rodo situacija bent jau Lietuvoje, tie, kurie labiausiai remia ES, žino, kaip veikia Bendrija, paskutiniu metu nusprendžia nedalyvauti rinkimuose. Todėl labai svarbu, kad žmonės suvoktų savo pilietinę pareigą, negalvotų, kad jų balsas nieko nelemia, nes, priešingu atveju, toks apolitiškumas gali prisidėti prie durų atvėrimo posttiesos politikai.

Logotipas „Apžvalga“