Pianistė Elžbieta Liepa Dvarionaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pianistė ELŽBIETA LIEPA DVARIONAITĖ – įvairių šalies ir tarptautinių konkursų laureatė, jau pelniusi daugybę apdovanojimų, muzikinio talento įvertinimo ženklų – šių metų kovą įgijo dar vieną – nugalėjo II pianistų konkurse „Lisztofonija“, kurį globoja fortepijoninės muzikos meistrė LMTA profesorė Mūza Rubackytė.

Kalbamės su E. L. Dvarionaite, besimokančia Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos fortepijono klasėje pas LMTA docentę Albiną Šikšniūtę. Kokia jos asmeninė muzikos istorija? Kokia muzikės ateitis? Kas girdėti, ataidi skambančio pasaulio horizontuose? 

Vaikystė ir muzikos pamokos 

„Gyvenimas yra konkursas“ – šia fraze II „Lisztofonijos“ konkursą pradėjo komisijos pirmininkė, žymi fortepijono muzikos meistrė, pianistė Mūza Rubackytė. Prisiminkite vaikystę – kokia muzika, kiek jos skambėjo? Jūsų mama, pianistė Vaida Kirvelytė, buvo jūsų pirmoji mokytoja, tad kas labiausiai įstrigo atmintin? 

Mano vaikystėje iš tiesų dažnai skambėjo muzika, ypač fortepijoninė, ir tik dabar pradedu suvokti, kaip stipriai tai formavo mano muzikinį skonį. Geriausiai prisimenu mamos namie skambintus Franzo Schuberto, Frédérico Chopino, Domenico Scarlatti kūrinius, ir, nors dabar juos mano programoje dažnai nustelbia kiti kompozitoriai, jie man yra vieni brangiausių, tarsi šventi. 

Ką pamenate iš pirmųjų muzikos meno pamokų? Tai buvo jums malonu, o gal daugiau paklusimas, pareiga? Kaip ankstyvąsias mokymosi praktikas vertinate žvelgdama iš šiandienos perspektyvos?

Muzika visada labai žavėjausi, kitaip būčiau tikrai nustojusi groti, tačiau buvo ir laikas, kada vyravo pareigos jausmas. Noras groti augo vis sudėtingėjant programai. Šiandien esu labai laiminga, kad galiu atlikti muziką, kuri man tokia artima ir aktuali. 

Kas svarbiausia besimokant groti? Kokios, jūsų manymu, esminės mokytojo ir mokinio savybės? 

Mano nuomone, svarbiausia grojant, pasikartosiu – tai, kiek artimas yra vienas ar kitas kūrinys. Tas pat ir su mokytojo bei mokinio santykiu – manau, svarbiausia yra sutampantis požiūris į muziką ir tarpusavio supratimas, nes priešingu atveju dirbti kartu labai sunku. 

Elžbieta Liepa Dvarionaitė. Ugnės Grinkevičiūtės nuotrauka

Manau, kad labai priklauso nuo to, kokios muzikos klausysiesi, tačiau visais atvejais ją išgirsti labai padeda domėjimasis laikotarpiu ir aplinkybėmis, kada kūrinys buvo sukurtas, o tada reikia įsijausti. Manau, kad išgirsti tam tikrą muziką tada, kai pajauti bendrumą su ja.

Konkursai

Antrasis M. Rubackytės teiginio elementas – konkursas. Esate daugybės konkursų dalyvė ir laureatė. Elžbieta Liepa, kas jums yra konkursas? Kokia jo reikšmė, vertė muzikui – pianistui, jums asmeniškai? 

Konkursas man yra įvertinimas, ir jo reikšmė neišvengiamai yra didelė ir muzikui, ir apskritai žmogui. Prisimenu, kai prof. M. Rubackytė ištarė, kad gyvenimas yra konkursas, mane aplankė labai įvairūs jausmai – nuo liūdesio iki begalinio ryžto. Galvoju, kad kas dieną susiduriame su konkurencija, ir ji gali padėti pasiekti tikslus, tačiau visa esmė yra tikrai ne čia. 

Kokias reikšmines patirtis konkursuose išskirtumėte?

Dabar mintyse ryškiausi atsiminimai iš neseniai mano dalyvautų konkursų: kovo 19 d. „Lisztofonijos“ ir balandžio 9–12 d. Paryžiuje vykusio „Ville de Gagny“, kuriuose laimėjau pirmąsias vietas. „Lisztofonija“ man paliko didžiulį įspūdį, paskatino artimiau pažinti F. Liszto kūrybą, suteikė galimybę profesionaliai įrašyti savo programą. Jau net nekalbu apie konkurso atmosferą, jame dalyvavusius žmones ir, žinoma, dar vieną progą groti mano mėgstamoje LMTA Didžiojoje salėje.

Paryžiuje vykęs konkursas man labai brangus, nes jo metu susipažinau su komisijos nariais, kuriuos labai gerbiu ir kurių nuomonė man yra viena svarbiausių apskritai atliekant muziką. Po savo pasirodymo iš jų sulaukiau daug gražių žodžių, jaučiausi be galo laiminga. 

Muzikos pajauta

Muzika – daugiau nei varžymasis, konkuravimas, tai – menas, kuris išsipildo kaip muziko ir klausytojo susitikimas. Kokios įsimintiniausios, giliausią pėdsaką palikusios pajautos skambinant kūrinius, grojant auditorijai?

Koncertas man, tiek kaip klausytojai, tiek kaip atlikėjai, yra vienas nuostabiausių ir prasmingiausių dalykų. Kalbėdama apie savo pasirodymus, tikriausiai išskirčiau 2017 m. vasarą muzikos festivalyje Perudžoje, Italijoje, atliktą Edvardo Griego koncertą fortepijonui ir orkestrui. Tai buvo vienas įsimintiniausių vakarų. Kai atsisėdau prie fortepijono, išgaravo visa baimė, ir pasijutau taip, kad galiu atlikti šį kūrinį geriausiai, kaip sugebu, o gal dar geriau. Buvau absoliučiai į jį pasinėrusi ir atsidavusi, ir publika buvo ypatinga. Atrodė, kad sapnuoju.

Koks, jūsų nuomone, yra tikrasis, idealusis klausytojas?

Be klausytojo nėra koncerto. Nežinau, koks būtų idealus, tikriausiai visokių reikia, bet galvoju, jog visų pirma ir svarbiausia, kad jis tiesiog klausytųsi, protinė analizė negali užgožti pačios muzikos.

Kaip reikėtų klausyti(s) muzikos, kad ją iš tiesų girdėtum?

Manau, kad labai priklauso nuo to, kokios muzikos klausysiesi, tačiau visais atvejais ją išgirsti labai padeda domėjimasis laikotarpiu ir aplinkybėmis, kada kūrinys buvo sukurtas, o tada reikia įsijausti. Manau, kad išgirsti tam tikrą muziką tada, kai pajauti bendrumą su ja.

Ko klausotės labiausiai ar pastaruoju laiku?

Pastaruoju metu esu labai susidomėjusi Aleksandru Skriabinu, jo kūryba. Kalbant apie neklasikinę muziką, dabar pažindinuosi ir žaviuosi džiazo kompozitorių, pianistų Duke Ellingtono ir Michelio Legrando įrašais.

„Lisztofonijos“ konkurso laureatų paskelbimo ceremonijos pradžioje M. Rubackytė kvietė į sceną kiekvieną dalyvį ir įvardijo, kuo jis nustebino, už ką jam dėkoja. Jums – už poeziją. Elžbieta Liepa, kas jums yra muzika apskritai? Kokie šiuo metu ar bendrąja prasme kūriniai labiausiai žavi, kviečia, įkvepia groti?

Muzika man yra viltis, o kūriniai, įkvepiantys groti, gali būti patys įvairiausi – svarbiausia bendrumo, artimumo ryšys su jais.

Elžbieta Liepa Dvarionaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Muzikoje kaip niekur kitur aš patiriu tiek laisvės, ir, manau, kad techniniai metodai ne varžo, o kaip tik suteikia galimybę kuo įtikinamiau atlikti.

Pianisto laisvė muzikos prasmėse 

Norint gerai skambinti fortepijonu reikia daugybės pamokų, nuolatinių repeticijų, grodama jaučiatės laisva ar technikos dalykai varžo, riboja, o gal vis dėlto – priešingai – suteikia galimybę muzikos raiškos laisvei?

Muzikoje kaip niekur kitur aš patiriu tiek laisvės, ir, manau, kad techniniai metodai ne varžo, o kaip tik suteikia galimybę kuo įtikinamiau atlikti.

Pasidalinkite, kokios, jūsų nuomone, esminės muziko, pianisto savybės? Kas reikalingiausia, esminga?

Nežinau, negaliu atsakyti, yra labai daug skirtingų muzikantų, bet mano širdis labiausiai linksta prie tokių atlikėjų kaip Vladimiras Sofronitskis, Emilis Gilelsas. Mano pajautimu, jų grojimas yra kupinas tikėjimo pasauliu ir išminties. Toks atlikimas yra mano idealas. Manau, kad esminės muziko, pianisto savybės yra nuoširdumas, muzikos ir žmonių meilė.

Koks jūsų linkėjimas pačiai sau?

Palinkėčiau sau tvirtumo, ištvermės, nes šios savybės tiesiog būtinos muzikui – pianistui. Ryžto.