Aktorius Arūnas Vozbutas rež. Pauliaus Markevičiaus spektaklyje „Kuprelis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

ARŪNAS VOZBUTAS priklauso tiems aktoriams, kurie sudaro teatro trupės šerdį. Yra aktoriai lyderiai, yra ir statistai, o yra ir tie, be kurių negalėtų įvykti daugelis spektaklių. Vienas iš jų ir yra Arūnas Vozbutas, kuriam balandžio 25 dieną sukanka 50 metų.

1994 metais baigęs Lietuvos muzikos akademiją, jis pradėjo dirbti tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre. Į savo spektaklius jį kvietė patys įvairiausi režisieriai: Jonas Vaitkus („Sapnas“, „Migelis Manjara“, „Stepančikovo dvaras“, „Marija Stiuart, „Madam Bovari“, „Demonai“, „Visuomenės priešas“, „Atžalynas“), Rimas Timinas („Lituanica“), Oskaras Koršunovas („Labas Sonia Nauji Metai“, „P.S. Byla O.K.“, „Katedra“, „Išvarymas“), choreografė Anželika Cholina („Carmen“), Yana Ross („Bembilendas“, „10 dialogų apie meilę“, „Juodoji našlė“), Julius Dautartas („Pelenė“, „Paskendusi vasara“), Rolandas Atkočiūnas („Medžioklės scenos“), Valentinas Masalskis („Pasaulio gerintojas“) ir kiti. Per porą dešimtmečių A. Vozbutas sukūrė kelias dešimtis vaidmenų.

Arūnas Vozbutas rež. Jono Vaitkaus spektaklyje „Atžalynas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Arūnas Vozbutas rež. Oskaro Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Pastarasis didelis vaidmuo – Olesis Igno Šeiniaus „Kuprelyje“, kurį režisavo Paulius Markevičius. Šio spektaklio idėją subrandino ir kūrinio inscenizaciją parašė pats Arūnas. Dar prieš premjerą aktorius sakė: „Šildė ir medžiagos lietuviškumas, – lyg būtum apsivilkęs sau patogius, mėgstamus marškinius ir galėtum laisvai kalbėtis su kitais įdomiomis temomis.“

A. Vozbutas dirba daug ir intensyviai. Jis pasižymi rimtu, nuosekliu požiūriu į savo profesiją. Jis daugiausia laiko skiria teatrui, nuosekliai tobulina aktorinį meistriškumą, nebando komercializuoti savo profesijos reklama ir kitokiais būdais. Jo vaidmenys pasižymi jautria personažo charakteristika, sugebėjimu aktyviai prisitaikyti prie režisūrinės spektaklio koncepcijos.

Kaip šiandien supranta teatrą? Ar kito teatro samprata laikui bėgant? Ką teatras reiškia apskritai?

Į šiuos klausimus A. Vozbutas atsakė: „Mano pažintis su „tikruoju“ teatru prasidėjo gal kokių aštuonerių devynerių metų, kai vyresnė pusseserė, neturėdama kur manęs dėti, vieną alinamai karštą dieną (turbūt buvo gegužės pabaiga ar birželio pradžia) nusivedė į dramos studiją („dramkę“) Telšiuose. Ten, vėsioje, gaivioje, kvepiančioje, ką tik išplautoje salėje, pagalvojau: „Va, čia tai gera, čia noriu būti.“

Tai, matyt, įsirėžė man visam laikui: teatras – kvepiantis atgaiva, viliojantis, ten gera... Po to, jau rudenį, pradėjau lankyti tą „dramkę“. Statėm spektakliuką „Mergaitė ieško pasakos“. Kadangi pjesė buvo „mergaitiška“, „dramkėj“ tebuvom tik du berniukai, o aš buvau jaunesnis, tai vienintelis Voro vaidmuo atiteko tam kitam. Man paskyrė Krūmo vaidmenį masuotėje. Su kokiu azartu ir išradingumu aš jį vaidinau! Kaip šlamėjau, lingavau... Man buvo visiškai „dzin“, kad tai visai nesvarbus vaidmuo, nerūpėjo, ar kas žiūri į mane, ar ne, kaip aš atrodau (turėjo būt gan juokinga!). Aš buvau visiškas Krūmas... Ir tai buvo toks rimtas žaidimas, man taip buvo įdomu, buvau laimingas. Tokį pojūtį vaidinant, kaip tada, sunku pasiekti ir dabar, – tai mano nuolatinė siekiamybė. Vaidmuo turi mane pagauti, užvaldyti, scenoje reikia rimtai, bet žaisti. Teatras – įdomus užsiėmimas.

Paskui, vėliau, jau profesionaliame teatre, buvo įvairių teatro ir profesijos požiūrių ir pojūčių, įtemptų situacijų, bet visada padėdavo tas vaikiškas prisiminimas – teatras juk yra įdomu, tai – atgaiva.

Arūnas Vozbutas rež. Pauliaus Tamolės spektaklyje „#beskambučio“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Arūnas Vozbutas rež. Oskaro Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“. Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka
Arūnas Vozbutas rež. Pauliaus Markevičiaus spektaklyje „Kuprelis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Galų gale ilgą laiką mane „vežė“ keistokas noras tiesiog fiziškai būti scenoje, beveik nesvarbu, ką vaidinti, tiesiog ten būti. Labai blogai būdavo, kai to negalėdavau daryti. O bėgant laikui pradėjau nerti gilyn, atėjo supratimas, kad pasitelkęs teatrą, tiksliau – vaidmenis, galiu apmąstyti man svarbius dalykus, norus, iliuzijas, meilę, neapykantą, nuoskaudas, tikėjimą, kvailumą. Taip aiškiai tai supratau repetuodamas Žiusteną Jono Vaitkaus spektaklyje „Ponia Bovari“, o labiausiai pavyko tai įprasminti Pauliaus Markevičiaus „Kuprelyje“.

Dar buvo Yanos Ross spektaklis „Bembilendas“, kurį repetuodamas supratau, kad iš tokio keisto, nesceniško Elfriede Jelinek teksto galima sukurti įdomų, vientisą reginį. Panašios nuostatos laikiausi ruošdamas savarankišką darbą Teatro sąjungoje pagal Simono Daukanto taip pat nelengvą tekstą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Tokie kūriniai gerokai pravalo galvą. Man labai svarbu ir aktoriaus kūniškumas, kūno choreografija. Repetuojant šito stengiuosi nepamiršti: šokantis žmogus, kaip ir žaidžiantis, man – gražus. Paradoksalu, kad visa tai geriausiai galėjau panaudoti vaikams skirtuose spektakliuose – Evaldo Jaro sukurtoje „Raudonkepurėje“, Juliaus Dautarto „Pelenėje“, Alvydo Šlepiko „Dviejų karalysčių kaime“.

Šiandienos teatrui ir sau jame linkėčiau geros literatūros, dramaturgijos, klasikos. Jos tiek daug yra prirašyta ir išleista! Reikia tik ją perskaityti ir atrasti. Ten slypi tokie klodai, tiek temų, tai tikri šaltiniai. Ir, aišku, klasikai perskaityti palinkėčiau drąsos. Tai, kad gera, gili literatūra, dramaturgija ugdo, augina aktorių, – pasipriešinimo, įveikimo būdu, suprantančiam žmogui nekelia abejonių. To linkiu, nes matau tendenciją „aplamumui“, kai dramaturgiją rašo bet kas, save pavadinęs dramaturgu. Net mes patys artistai susirenkame, prisimename, pasipasakojame, užrašome, ir – pirmyn. Visa tai – paviršius. Šiandien teatre ypač stinga ryškių asmenybių.

Savo šventės akivaizdoje linkiu ir laukiu Nacionalinio dramos teatro rekonstrukcijos pabaigos! 

Arūnas Vozbutas rež. Pauliaus Markevičiaus spektaklyje „Kuprelis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Arūnas Vozbutas rež. Povilo Makausko spektaklyje „Laimingasis princas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Arūnas Vozbutas rež. Evaldo Jaro spektaklyje „Pepė Ilgakojinė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Apie Arūną Vozbutą kalba jo kolegos.

Rasa Rapalytė

Arūnas nuo pat mažų dienų žinojo, kad bus aktorius. Jis kryptingai to siekė. Mane visą laiką stebino šis faktas. Su juo susipažinau dar besimokydama mokykloje. Kokioje dešimtoje klasėje iš Žemaitijos kartu ansambliu važiavome į Dainų dainelę. Arūnas labai gerai jaučia muziką.

A. Vozbutas – ypatingo sąžiningumo ir kruopštumo žmogus. Jis dirba labai kruopščiai, išbaigdamas bet kokią menkiausią detalę. Jis nepripažįsta jokio atsainumo. Vaidindamas kartu su juo scenoje visada gali būti ramus, nes visada gali juo pasitikėti.“ 

Jurga Kalvaitytė

„Arūną pažįstu nuo labai seniai, dar nuo stojamųjų laikų. Kažkodėl jis mane labai guodė. Aš jau, matyt, tokia liūdna atrodžiau... Jis man sakė: „Taigi nieko, jei neįstosi, tai įstosi kitais metais.“ Iš vielyčių padarė akinukus ir linksmino mane. Jis visą gyvenimą palaiko visus, dėl to visiems šilta ir gera jį sutikus. O berepetuodami „Kuprelį“ mes ypač susidraugavome. Šiame spektaklyje vaidiname dviese. Jau per septyniasdešimt spektaklių perpildytose salėse.

Arūnas – žemaitis, todėl jis kantrus ir ištvermingas. Ir visa tai atsispindi spektaklyje, kurį žiūrovai labai gerai priima, o po spektaklių dar būna ir apsiašarojusių ar tokių, kurie labai nori susitikti. Pastebiu, kaip po spektaklių, suvaidintų mokyklose, jaunos panelės sužiūra į Arūną, kiek joms svarbus išlieka jo personažas.

Nors spektaklis pastaruoju metu itin dažnai keliauja per visą Lietuvą, o tos gastrolės gana smarkiai nuvargina, niekada neteko regėti besiskundžiančio ar pavargusio Arūno.“

Neringa Bulotaitė

„Prie Arūno ne kaip prie partnerio, o kaip prie kolegos priėjau su pasiūlymu organizuoti Teatro dieną. Mano didžiam nustebimui buvo atsiliepta iškart ir su entuziazmu. Man tai išties reta ir brangintina savybė – daryti ne tik tai, kas įeina į tavo pareigas, o leisti savo laiką įvairioms idėjoms realizuoti.

Mažai kas žino, kad Arūnui patinka rašyti, – jis ne vieną literatūrinį kūrinį yra pritaikęs scenai. Nerami siela, kuriai neužtenka ramaus mūsų teatro plaukimo! Tai žmogus, kuris visuomet manęs paklausia: o ką dabar darai?.. Vadinasi, tos mintys ir jam yra svarbios. Ir jo galvoje, žinau, visuomet kirba įvairių kūrybinių sumanymų.

Linkiu jam nesustoti ir eiti į savo laimės švyturį, plieskiantį kūrybos šviesa.“

Vytautas Rumšas

„Arūnas – labai kolegiškas aktorius. Jis turi nemažai artistinių ambicijų, o tai yra gerai. Arūnas – nenurimstantis žmogus, nei teatro, nei gyvenimo atžvilgiu. Tai – karšto kraujo artistas.“