Iliustracijos autorius: kurikuri

Litvako Saadia Bahat gyvenimo istorija yra kupina pačių sunkiausių išbandymų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jam tebuvo vienuolika. Gyvenimas lėmė išgyventi Vilniaus geto, Štuthofo koncentracijos stovyklos košmarą. Tačiau jo asmeninis pavyzdys, įveikus visus šiuos sunkumus, šiandien yra vilties, žmogiškumo, nepalaužiamos stiprybės liudijimas.

S. Bahatas savo dirbtuvėse, Izraelyje. Kosto Kajėno nuotrauka

40. Apie sugrįžimus į Lietuvą: „Kai atvykstu į Lietuvą, aš vėl jaučiuosi kaip mažas berniukas iš Alytaus arba dvylikametis vaikinukas iš Pylimo gatvės 22 namo. Prisimenu ikikarinę Lietuvą. Kaip iliustruoja viena mano skulptūrų, skirtų Holokaustui atminti, iš visos šios tragedijos galiausiai vis tiek išauga naujo gyvenimo gėlė. Kartais naktimis aš vis dar išgyvenu tas baisias akimirkas, kurias man teko patirti. Tačiau mano gyvenimas visada yra nukreiptas į ateitį. Kai atsigręžiu atgalios, stengiuosi prisiminti ir mėgautis džiugiais dalykais.“

Atminimo akmuo nužudytiems Paneriuose. Donato Puslio nuotrauka

41. Apie Vilniaus getą: „Iš Vilniaus geto sunkvežimiu buvome nuvežti į geležinkelio stotį ir įstumti į gyvulinį vagoną su dviem mažais langeliais. Į vagoną buvo stumiama vis daugiau žmonių, nemaža dalis jų neurėjo vietos prisėsti. Aš vagone atsidūriau vienas pirmųjų, tad radau vietos atsisėsi. Prieš uždarant duris prižiūrėtojai įmetė dėžę su gal aštuoniais buteliais vandens. Visa tai šimtui žmonių. Tada durys buvo uždarytos ir užrakintos. Galiausiai kažkas atėjo ir lentomis užkalė langus. Sėdėjome beveik tamsoje. Traukinių stotyje manevravo kariniai traukiniai, tad mūsų vagonai buvo stumdomi pirmyn ir atgal. Mūsų gretose būta žmonių, dirbusių geležinkelyje, tad jie pažindavo vietas, į kurias mus nustumdavo. Štai vienas sako, kad esame Paneriuose, ir visas vagonas ėmė verkti. Tada buvome perstumti kitur ir stumdymas tęsėsi gal keturis ar penkis kartus. Galiausiai privažiavo lokomotyvas.“

S. Bahato darbai, eksponuojami jo namuose, Izraelyje. Donato Puslio nuotrauka

42. Apie skulptoriaus pašaukimą: „Dirbti pradėjau nuo trylikos, kai buvo nužudytas mano tėvas. Išeidamas į pensiją, per savo 65-ąjį gimtadienį, nusprendžiau įgyvendinti dar vieną seną savo svajonę – skulptoriaus karjerą. Inžinieriaus dvasia viduje vis labiau blėso, o menininko – vis labiau augo.Kai pradedu dirbti su medžiaga, tam tikru momentu skulptūra įgauna sielą. Tai labai svarbus momentas visame procese. Gyvenu trimis dalykais: šeima, darbu, skulptūromis. Kai nedarau skulptūrų – negaliu ramiai miegoti. Jos man – šventi akmenys. Greta džiaugsmo, patiriamo baigiant naują darbą, matant, kaip kažkas, buvęs tik vaizduotė, virsta apčiuopiamu meno kūriniu. Mėgaujuosi ir pačiu darbo procesu. Netgi triukšmingas ir kupinas dulkių darbas su akmeniu, sunkių blokų ir įrankių tampymas man kelia pasitenkinimą. Valandos, praleistos dėvint kaukę ir su ausų kištukais, turi žavesio.“

Žemėlapio autorius: kurikuri

Šiame Vilniaus žemėlapyje galite rasti visų „Neužmiršti“ ciklo asmenybių pėdsakus Vilniuje. Sekite kaltukus (Nr. 40-42) norėdami atrasti S. Bahato Vilnių.

Projekto „Neužmiršti“ rėmėjai: Geros valios fondas, Vilniaus miesto savivaldybė