EPA nuotrauka

Paryžiaus katedros gaisras mus tarsi pabudino. Prisiminėm ne tik savo apsilankymus toje didingoje šventovėje. Jei šiandien kas nors paklaustų, ką reiškia ši katedra, daugelis mūsų nesunkiai rastų atsakymą. Galbūt jau ne kartą apie tai galvojote, o gal tos tragedijos apžvalgininkai žodžiais išreiškė tai, ką jautėt ir patyrėt, bet buvo sudėtinga tuos išgyvenimus apibūdinti žodžiais.

Mus pabudino, nes buvo niokojamas grožis. Ilgimės grožio, kuris panoksta mus pačius, grožio, didingesnio už mus, pagavaus ir užburiančio, ištraukiančio iš kasdienybės rutinos, pilkumo ir nuobodulio. Ar ne tai mes patiriame, įžengę į didingą katedrą, kurią statant, ne viena karta sudėjo savo turtus, talentus, sunkų, kartais gyvybes pasiimantį darbą? Tai ne tik grožis, matomas akims, bet ir prasmė, atsiskleidžianti pažįstant kultūrą, istoriją, pasaulėžiūrą. 

Kenas Follettas savo tyrinėjimus apie katedrų ir kitų šventovių reikšmę kultūrai ir bendruomenei sudėjęs į novelę „Žemės stulpai“ (angl. The Pillars or the Earth), vieno iš herojų, statytojo Tomo balsu katedrą pavadina „Dievo prieangiu“ ir „pusiaukele į Dangų“. Kitas knygos herojus, princas Pilypas, paklaustas, kodėl nori atstatyti katedrą, ištaria: „Katedra yra Dievo šešėlis, metamas ant istorijos… Mes gyvename pasaulyje, siekiančiame tvarkos, o tai yra menas, mokslas, ji atsiranda tuomet, kai žmonės sukuria tai, kas jų bendruomenėse atskleidžia Dievo širdį, kas išgyvena karus ir badmečius, ar net pačią istoriją.“ Ar ne prie Dievo širdies prisiliečiame, radę užuovėją po bažnyčių skliautais? Ar ne tas akimirkas mums priminė liepsnojanti Dievo Motinos katedra Paryžiuje?

EPA nuotrauka

Nuo tikėjimo ar konfesijų nepriklausantis dieviško grožio ir prasmės patyrimas tikriausiai yra bent jau viena iš priežasčių, kodėl taip greitai ir gausiai aukojama katedrai atstatyti. Ar ne teisingiau būtų vargšams tuos pinigus atiduoti? Ar ne prasmingiau būtų investuoti į kelius, parkus, ugdymo įstaigas – visa, kas visiems duoda apčiuopiamą ir konkrečią naudą? Komentatoriai, panašiai kaip Jėzaus mokiniai, atgailaujančiai nusidėjėlei ant jo užpylus brangius tepalus, priekaištavo už švaistymą. Tik vargšų mes visada turime ir jiems galime kasdien aukoti. Ir tikra tiesa, jei ne dėl Mylimojo, tai dėl žadą atimančio grožio, viskam, kas mus sujungia, primena apie šlovingą istoriją, suteikia prasmę kasdienybei, esame linkę švaistyti, nes esame žmonės, kuriems vien duonos negana.

Ar ne prie Dievo širdies prisiliečiame, radę užuovėją po bažnyčių skliautais?

Ne tik katedros, bet kiekviena bažnyčia, iškilusi net skurdžiausiuose kaimuose, pastatyta surinkus vos ne paskutinius išteklius, paprastiems žmonėms aukojant ne iš pertekliaus, bet tai, ką turi geriausio, yra Dangaus prieangis ir Dievo šešėlis. Bažnyčia yra daugiau nei gražus pastatas, ir net jų priminimas apie šventumą, apie tai, kas šį pasaulį pranoksta ir ko laukiame yra ne viskas, ką reiškia bažnyčia.

Tai Dievo namai, taip pat tai žmonių namai, kuriuose Dangus patiriamas ne tik meldžiantis, bet ir susitinkant bendruomenę. Naujos bažnyčios jau nestatomos be parapijos ar bendruomenės namų, kurie paprastai yra atviri ne tik tikintiesiems, bet pasitarnauja ir vietos bendruomenei. Nedaug rasite ir senųjų bažnyčių, prie kurių nesiburia įvairios grupės, judėjimai, organizacijos. Gal sekmadieniais ir nedaugelis apsilanko bažnyčioje, bet tikrai daug daugiau mūsų sunkiai įsivaizduoja svarbiausius gyvenimo įvykius – santuoką, vaiko gimimą ar mirtį – be bažnyčios. Ir ne tik dėl to, kad ten gražu, bet ir dėl to, kad bažnyčioje jaučiame ryšį su savo kultūra, istorija, šeima. Tai susitikimų vieta – susitikimų su Dievu ir su artimu.

EPA nuotrauka

Kai dega bažnyčia, nyksta ne tik pastatas ar meno kūriniai, bet žmonių patirtis, istorijos, prašymai, padėkos. Niokojant bažnyčią, gadinamas ne tik turtas, bet pažeidžiamas maldos namų sakralumas, draskomas bendruomenės gyvenimas, atmintis, santykiai. Taip, mūsų tikėjimas nepriklauso nuo pastato, bet būtent šiuo pastatu – bažnyčia – mes savo tikėjimą išreiškiame. Todėl išpuolis, naikinantis šį pastatą, yra išpuolis prieš tikėjimą, jo išpažinimo laisvės ribojimas.

Tikėkimės, vis daugiau mūsų paklausim ir savo parapijų klebonų, kuo galėtume padėti, prižiūrint bažnyčias ir parapijos namus.

Po Paryžiaus katedros gaisro svarbu buvo pabusti ir pamatyti, jog ji ne pirmoji deganti bažnyčia, ne vienintelė apgadinta stichijų ar vandalų. Netrukus išgirdome apie dešimtis bažnyčių, liepsnojusių dar iki tos lemtingos dienos. Į šiuos įvykius dėmesį atkreipė tikintieji, pasipiktinę, kad didžioji žiniasklaida vengia kalbėti apie šią problemą. Kaip tik dėl bažnyčių reikšmės yra visiškai suprantamas pyktis ir priekaištais išreiškiamas jausmas, jog tikinčiųjų bendruomenė negirdima. Žurnalistai skaičiavo išpuolius, domėjosi jų priežastimis ir neretai sudarė įspūdį, jog tai niekuo neišsiskiriantys įvykiai, atspindintys bendrą smurto ir vandalizmo situaciją. Iš dalies galima su tuo sutikti. Krikščionių persekiojimu būtų sąžininga pavadinti tik tokį išpuolį, kuris sąmoningai nukreiptas prieš šios religijos išpažinėjus, o neretu atveju išpuoliai nėra ištirti ir vandalų motyvai nežinomi.

EPA nuotrauka

Neatsargiai interpretuojant šiuos įvykius ir neatsižvelgiant į tai, ko iš tiesų nežinome, lengva pasiduoti pagundai kurti baisiausius scenarijus. Neva tie išpuoliai Prancūzijoje, Vokietijoje ar kitose Europos šalyse yra susiję. Tai kone sistemingas, tikriausiai musulmonų vykdomas planas sunaikinti krikščionišką kultūrą. Šį planą įgyvendinti padeda ir „susekuliarėjusi“ bei „suliberalėjusi“ Vakarų kultūra, kurios griūtį simbolizuoja liepsnojančios bažnyčios. Dar pridėkime kažkieno sukurtas nuotraukas su neva iš katedros gaisro besijuokiančiais, į musulmonus panašiais vyrais ir turėsim priešą, kuriam įveikti būtina vienyti jėgas, pasitelkiant net banaliausias propagandos priemones.

Netikiu, kad įmanoma išsaugoti krikščionišką kultūrą, didinant tarpusavio nepasitikėjimą ir religinį ar tautinį susipriešinimą.

Nesąžininga ir sumenkinti išpuolių prieš bažnyčias reikšmę. Kiek turėtų jų įvykti, kad pripažintume tai kaip problemą? Vieno per dieną, dviejų gana? Maždaug tiek fiksuojama išpuolių Prancūzijoje, kurių metu niokojami maldos namai ar įvairūs krikščionybės simboliai. Krikščionių netolerancijos ir diskriminavimo Europoje observatorija (Observatory on Intolerance and Discrimination Against Christiens in Europe) renka informaciją ir apie asmenų persekiojimą dėl jų krikščioniško tikėjimo. 2016 ir 2017 metais Europoje buvo apie 500 tokių įvykių. O jei apžvelgtume situaciją visame pasaulyje, tektų sutikti, jog krikščionys – viena labiausiai persekiojamų tikinčiųjų bendruomenių. Apie tai jau rašiau, pristatydama naujausias ataskaitas organizacijų, dirbančių su dėl tikėjimo persekiojamomis bendruomenėmis. Šias ataskaitas papildo ir pastarieji išpuoliai Šri Lankoje, kur nukentėjo į pamaldas susirinkę tikintieji, krikščionys, kuriuos kažkas neatsargiai pavadino tiesiog „Velykų garbintojais“.

EPA nuotrauka

Krikšionių persekiojimas tikrai egzistuoja, jo mastas ir supanti tyla baugina. Tik šios problemos neišspręsime kurstydami sąmokslo teorijas ar mėtydami užuominas apie galimus katastrofų kaltininkus, nesulaukus patikrintos ir pagrįstos informacijos. Netikiu, kad įmanoma išsaugoti krikščionišką kultūrą, didinant tarpusavio nepasitikėjimą ir religinį ar tautinį susipriešinimą. Ir tikrai neteisinga, kai akivaizdi ir didelio masto problema yra sumenkinama ar nutylima.

Tad gerai, kad pabudome. Gerai, kad pradėjome klausti apie bažnyčių apsaugą. Tikėkimės, vis daugiau mūsų paklausim ir savo parapijų klebonų, kuo galėtume padėti, prižiūrint bažnyčias ir parapijų namus. Gerai kad kalbam apie situaciją Europoje, kurią nutyli didžioji žiniasklaida. Bet turėtume ir dar garsiau kalbėti, ypač apie tuos, kurie dėl savo tikėjimo rizikuoja net gyvybe. Pastatus nuvalysime ir atstatysime, prarastų gyvenimų nesusigrąžinsime. Ir turėtume kalbėti ne tik tada, kai dega krikščionių bažnyčios. Niokojami žydų paminklai, išniekintos mečetės, dėl savo religinių įsitikinimų atstumiami romai ar musulmonai taip pat turi sulaukti mūsų rūpesčio. Juk krikščioniška kultūra prasideda nuo kiekvieno žmogaus nepaneigiamo kilnumo pripažinimo, nuo jo laisvės išpažinti savo tikėjimą ir gyventi pagal savo sąžinę apgynimo.