Navahų Švč. Mergelė Marija – Kukurūzų Dievo motina. Aut. John Battista Giuliani

Tekstas publikuotas „Laiškai bičiuliams“, 2019 pavasario–vasaros numeryje.

Tėvo Antano Saulaičio, SJ, daugiau nei pusšimtį metų kauptą kolekciją „Misijų stotelė“ skurdu būtų pristatyti vien tik kaip egzotiškų daiktų rinkinį. Nors žadinantys vaizduotę, į neįžengiamas Amazonijos džiungles, karų siaubiamas Afrikos valstybes ar Šiaurės Amerikos vietinių gyventojų rezervatus, kuriuose gerbiama Kukurūzų Dievo Motina, nukeliantys daiktai savaime yra įdomūs, jie prarastų bet kokią didesnę vertę, jei nebūtų žmonių, išsaugojusių ir perdavusių pasakojimų apie misionierius, kurių dėka šie tūkstančiai daiktų nugulė į vieną vietą.

Dar gyva ir „šviežia“, neišpasakota ir neišgirsta istorija, pasakojanti apie tautiečių išradingumą, humoro jausmą, nekasdienes patirtis, sunkumus perprantant vietines kalbas ir kultūrą, gebėjimą prisistatyti tolimoms kultūroms ir įgyti vietinių pasitikėjimą – tai yra didžioji pačios kolekcijos ir Bažnytinio paveldo muziejuje surengtos parodos „Misijų stotelės. Lietuvių misionierių šimtmečio kelias. Antano Saulaičio SJ kolekcija“ vertybė. Akivaizdu, kad visi lietuviai misionieriai – neeiliniai žmonės. Paaukoję savo patogią ir pažįstamą kasdienybę, nustūmę šalin savanaudiškus tikslus ir komforto paieškas, jie laivais ir lėktuvais supynė visą pasaulį apraizgiusį tinklą, kurio gijose – sunkiai vietinių ištariami, pagal klausą savitai užrašyti lietuviški vardai ir pavardės – Arubino Hitoši, Francis Jackmauh, Padre Medico Bendoraitis, lituano Casimiro Beksta, Tony Saulaitis ir kiti.

Šimtmetis kaip atskaitos taškas nėra vien simbolinis. Nors pirmasis žinomas lietuvis misionierius t. Andriejus Rudamina, SJ, buvo išsiųstas misijoms į Indiją dar 1625 m. ir jo puikūs darbai Indijoje bei Kinijoje, atkreipę netgi popiežiaus Leono XIII dėmesį, turėjo padrąsinti ir paskatinti tautiečius misijų tęstinumui, panašu, kad XVII–XVIII a. misionieriško darbo netrūko ir savame krašte, o visas XIX a. buvo ne tik lietuviškumo, bet ir katalikybės engimo bei persekiojimo amžius, todėl lietuvių misionieriams buvo itin sudėtinga įsilieti į tuo metu pasaulyje atgimstantį misijų sąjūdį. Tik atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką atsirado galimybė užsiimti kryptinga misijų veikla: tam įsteigti pirmieji Misijų sąjungos skyriai, 1930 m. pradėtas leisti žurnalas „Misijos“, šiam tikslui pradėtos rinkti aukos ir, svarbiausia, atsirado pirmos dešimtys žmonių, atsiliepiančių į misionierišką pašaukimą.

Visi misionieriai priima kultūrą, kurioje veikia. Jie susipažįsta su šalimi ne tik geografiškai, bet dalindamiesi savimi ir priimdami sutiktus žmones. Misionieriai netampa svetimkūniais – jie valgo tą patį, elgiasi ir rengiasi panašiai kaip vietiniai. Pažindami kitus, jie išmoksta ir kritiškai vertinti savo kultūrą. Vyksta tarpkultūrinis, tarpreliginis dialogas. Dauguma lietuvių misionierių, nors tai anaiptol nėra jokia taisyklė, buvo vienuolinius įžadus davę kunigai, daugiausia saleziečiai ir jėzuitai. Priešingai nei populiariojoje kultūroje paplitusi nuomonė, misionieriai nebruka vietinėms kultūroms savo gyvenimo būdo, „civilizacijos kėlimas“ niekada nėra pagrindinė užduotis. Anot Ruandos misiją lankiusio Vytauto Markūno, SDB, vietiniai nėra vargšeliai, kuriuos reikia išgelbėti. Vadovaudamiesi giliu supratimu ir Bažnyčios raginimu prisiminti, kad Jėzus atpirko visą žmoniją, o ne vien puošniose katedrose seniai nusistovėjusia liturgija Dievą garbinančius europiečius, jie nuolankiai skleidžia krikščioniško apreiškimo žinią. Apaštalaudami ir evangelizuodami misionieriai nebruka ir savo atsivežtų religinių simbolių ar formų, todėl sudėtingos teologinės tiesos – Apreiškimas, Įsikūnijimas, Prisikėlimas, Švč. Trejybė ir kt. – ikonografijoje įgauna savitas formas ir simbolius, neįprastus europiečio akiai. Parodoje galime išvysti medžių pavėsyje besiilsinčius indiškus Tris Karalius; įkypomis akimis meiliai į Kūdikėlį Jėzų žvelgiančią Honkongo Dievo motiną; Šv. Kotryną Tekakvitą, rankoje laikančią kryžių ir vėžlį; dvylika Šiaurės Amerikos vietinių genčių vadų drabužiais apsirengusių vyrų – apaštalų; kukurūzų atnašą aukojančią navahų genties Švč. Mergelę Mariją; bizonų simboliais puoštoje palapinėje pypke besidalijančius Abraomo svečius; Švč. Trejybės asmenis – išmintingą žilagalvį genties vadą Dievą Tėvą, kario drabužiais apsirengusį Jėzų Kristų ir plačiai sparnus išskleidusį plėšrų erelį – Šventąją Dvasią; iš kaučiuko pagamintą votą šv. Pranciškui; spalvingas stulas, puoštas kukurūzais, kalakutais ir iš molio drėbtomis bažnytėlėmis.

Jėzus Kristus su apaštalais. Bažnytinio paveldo muziejaus iliustracija

Kiekvienas misionierius dirba pagal savo unikalų pašaukimą – įvertinti savo talentus ir dalintis geriausiu, ką turi. Kun. Kazimieras Jurgis Bėkšta, SDB, – kultūros antropologas, aistringas indėnų kalbų ir kultūrų tyrinėtojas, etnografas ir etnologas – dirbo Amazonijoje, Rio Negro aukštupyje, Brazilijos ir Kolumbijos pasienyje, kur gyvena didesnė Brazilijos indėnų dalis. Nebuvo jokių vadovėlių, vietinės kalbos apskritai nebuvo užrašytos, nebuvo ne tik žodynų, bet ir raidyno, sistemingos gramatikos. Kun. K. Bėkšta daug keliavo per džiungles pėsčiomis, nakvojo po atviru dangumi, maitinosi tuo, ką duoda gamta. Kasdien tekdavo mokyti indėnų vaikus, spręsti bylas, lankyti ligonius ir senelius, evangelizuoti. Tęsdamas kalbų studijas ir pastebėjęs, kad vietinių kalboje daug išimčių, misionierius atsargiai pradėjo domėtis senuoju vietinių tikėjimu, antgamtinėmis būtybėmis, senolių pasakojimais, mitais, pasaulėžiūra. Paaiškėjo, kad yra daug paslapčių, kurių genčių vaikai ir moterys negali žinoti (už tai gresia mirties bausmė!), tad reikėjo ieškoti vyrų, senolių pagalbos. Iš pradžių, bijodami atskleisti svetimšaliui genties kilmės paslaptis, jie siųsdavo K. Bėkštą pas pažė (šamanus, arba gydytojus-mokslininkus). Paaiškėjo, kad jie naudoja „slaptą“ arba „šventą“ kalbą, kurios kiti nesupranta. Šis naujas uždavinys – iškoduoti komplikuotus simbolinius posakius, net senų, išnykusių kalbų likučius, kurių jau niekas nebemokėjo išversti, tapo nauju kasdieniu misionieriaus darbu ir aistra.

Per savo misionierystės dešimtmečius K. Bėkšta surinko kelis šimtus valandų trunkančius įrašus indėnų kalbomis apie slaptus ritualus, kuriais remiamasi mituose. Su vienu tukanų pažė jie surašė pirmųjų didžiųjų būtybių vardus ir genealogiją; smulkiomis raidėmis prirašė kelis lapus, dviejų metrų ilgio ir vieno metro aukščio. Išvertė į tukanų ir janomamų kalbas Šv. Morkaus evangeliją, parengė trikalbį (tukano–tujuka–desana) katekizmą, elementorius tukanų, aharaibų, kohorošitari, kašarari indėnų genčių kalbomis. Sekdami misionieriaus pavyzdžiu ir su jo pagalba, kaikurių gretimų genčių indėnai patys „išrado“ elementorius savo kalboms. Darbas neliko neįvertintas – 1972-aisiais jis buvo pakviestas profesoriauti į Manauso universitetą, kur dėstė sielovadą ir nekrikščioniškųjų tautų religijų istoriją. Iš miesto pas indėnus misionierius grįždavo kasmet, tik vis į kitą gentį, ir praleisdavo pas juos po pusmetį. Taip po septyniolikos metų buvo pažįstamas jau visoje apylinkėje ir visur turėjo savo buvusių auklėtinių. Gretimose vyskupijose dirbę misionieriai, girdėdami apie K. Bėkštos gabumus susikalbėti ir užmegzti gerus santykius su vietiniais, dažnai kviesdavosi jį, kad padėtų susitarti su savaisiais. K. Bėkšta per daugiau kaip šešis dešimtmečius misionieriško darbo tapo vienu svarbiausių Amazonijos srities kultūrų tyrinėtojų, jo surinkta medžiaga ir nudirbti darbai tapo neįkainojamais šaltiniais, norint pažinti ir išsaugoti vien jo dėka neišnykusius ištisų genčių kultūrinio paveldo reiškinius. Toliau šią misiją tęsia jo ir bendražygių įkurtas indėnų etnografijos muziejus ir CIMI (Vietinė misionierių taryba). K. Bėkštos misiją gyvai pajausti parodoje kviečia jo „darbo stalas“, ant kurio – jo parengti leidiniai, tukanų genties muzikos įrašai, vietinių rankų darbo papuošalai.

Gydytojas kun. dr. Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis darbą Vakarų Amazonijoje pradėjo nuo šiaudine pastoge dengtos ambulatorijos, kurią per keliolika metų, talkinamas ses. Ksaveros Šakėnaitės, o vėliau remiamas ir geradarių Europoje, išvystė į tobuliausią regiono ligoninę. Kas keletą metų plėsdamas kliniką, jis kraustėsi vis į kitą vietą, kol 1973 m. įkūrė 136 lovų modernią ligoninę, aptarnaujančią visų socialinių sluoksnių ir tautybių žmones. Gerojo Ganytojo ligoninės koplyčia jos įkūrėjo sumanymu papuošta šv. Kazimiero vitražu, lietuviškos Madonos freska. 9-ojo dešimtmečio pradžioje Aleksandras Bendoraitis persikėlė į Boliviją, kur taip pat pastatė ligoninę, kovojo su tarp vietinių paplitusiomis ir įsisenėjusiomis problemomis – alkoholizmu ir pasienio narkotikų prekyba. Vos atvykęs, misionierius suvokė didžiulių retai apgyventų plotų reikmes ir įsteigė vyskupijos radijo stotį bei tinklą, kuriuo religinės ir pasaulietinės švietimo programos pasiekė tolimiausias vietoves. Per tuos metus pastatydino tris ligonines-laivus, kuriais lankydavo indėnų, indėnų kilmės gumos rinkėjų, kariuomenės įgulų ir kitus kaimus, kurį laiką turėjo ir greitosios pagalbos lėktuvėlį. Misionieriaus svajonė buvo Gvaporės upės saloje įsteigti atskirą kaimą raupsuotiesiems. Kunigo A. Bendoraičio vietiniai kitaip ir nevadino, kaip tiesiog „Padre medico“. Labiausiai jis išgarsėjo 7-ojo dešimtmečio pradžioje, tik pradėjęs savo misiją, kai San Choakine prasidėjo epidemija. Pirmasis ten nuvykęs, per dvi dienas nustatė ligos pobūdį ir pradėjo savarankiškai skiepyti bei gelbėti žmones. Tarptautinės sveikatos organizacijos įsitraukė gerokai vėliau. Lietuvis misionierius nepaprastai rūpinosi čiabuviais. Iš pasakojimų žinomais takais per džiunglių proskynas pasiekė besislapstančią gentį, kurios buvo likę vos dvidešimt keli nariai, ir ėmėsi čia dirbti, taip išgelbėdamas gentį nuo išnykimo. Pasijausti lyg Padre Medico laive-ambulatorijoje leidžia specialiai parodai sukonstruotas „laivas“.

Parodos „Misijų stotelės. Lietuvių misionierių šimtmečio kelias. Antano Saulaičio SJ kolekcija“ katalogas. Sudarytoja Alina Pavasarytė, dailininkas Gedas Čiuželis

Tai – viso labo du kuklūs istorijos eskizai, kurių atspindžius liudija prakalbinti Misijų stotelės daiktai. Šalia jų rikiuojasi dešimtmetį partizaninio karo, bado ir skurdo kankinamuose Konge ir Ruandoje dirbusi ses. Aušra Kuodytė; į misiją Etiopijoje penkių vaikų vežtis nepabūgusi Rūtos ir Tado Kulbių šeima; bene visą gyvenimą Ruandos jaunimui paskyręs kun. Hermanas Šulcas, SDB; Tailando vargšams meile trykštanti Lina Gervytė-Michailova; per kalnus kinų vaikus išvedęs ir taip nuo žūties apsaugojęs bei 1500 vietų mokyklą įkūręs kun. Petras Perkumas, SDB; mokyklas ir koplyčias Indijoje steigęs t. Donatas Slapšys, SJ; Zimbabvės jaunuolius žemės ūkio darbų, sodininkystės, daržininkystės, staliaus amato, metalo, technikos ir kitokių darbų mokęs br. Mykolas Andriejauskas, SJ; Sibire tarp europiečių apaštalavęs ir šimtus krikšto bei santuokos liudijimų slapčia išdavęs kun. Petras Lygnugaris, SJ, ir dar dešimtys kitų. Penkiasdešimt trijų iš jų istorijos pirmą kartą nugulė į to paties pavadinimo parodos katalogą. Tačiau iš tiesų apie kiekvieną galima ir norėtųsi parašyti po atskirą tomą, taigi norisi tikėti, kad šios Misijų stotelės – tik pirmasis žingsnis, supažindinantis su gausaus būrio misionierių ir misijų savanorių dalimi. Šie vyrai ir moterys – svarbi tautos bei valstybės istorijos dalis. Atradus jų gyvenimo liudijimus, meilės darbus ir palikimą, įmanomi rimtesni istoriniai, biografiniai, antropologiniai ir kultūriniai tyrimai, kurie galbūt įkvėps ar padrąsins ir daugiau tautiečių imtis savanoriškos misionieriškos veiklos.

Parodą „Misijų stotelės. Lietuvių misionierių šimtmečio kelias. Antano Saulaičio, SJ, kolekcija“ Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje galima aplankyti iki 2019 m. gegužės 4 d.

Laiškai bičiuliams