Elvina Baužaitė ir gydytoja Roma Liutkevičiūtė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų intensyvios terapijos skyriuje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Balandžio 27-ąją Lietuvoje jau 15 metų minima Medicinos darbuotojų diena. Šią atmintiną dieną verta pažvelgti, mąstyti apie tai, kas yra mūsų sveikata, mūsų savijauta – kokia ji? Apie tai kalbamės su gydytoja ROMA LIUTKEVIČIŪTE – 16 metų dirbančia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų intensyvios terapijos skyriuje (VITS). Vaikų gydytoja koncentruojasi į dirbtinės plaučių ventiliacijos ir skubios pagalbos sritis, kurioms reikia ypač greitos reakcijos, didelio atsakingumo, o kartu ir pasitikėjimo savimi, priimant sprendimus, tiesiogiai lemiančius gyvybę, sveriant miligramus, skaičiuojant milisekundes, kad ji išliktų, kad mažo žmogaus gyvenimas tęstųsi ir skleistųsi asmenybė.

Pokalbis su gydytoja apie profesiją – gydytojo pašaukimą, misiją, jos iššūkius ir išbandymus, jos reikalavimus ir dovanas.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų intensyvios terapijos skyriaus gydytoja Roma Liutkevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vaikų gydytoja

Gerbiama Roma, kaip ir kodėl tapote gydytoja?

Pagrindinė priežastis, manau, yra tai, kad mano mama Janina Liutkevičienė – vaikų gydytoja. Taigi nuo pat vaikystės turėjau nuolatinį ryšį su medicina. Mėgdavau ateiti pas mamą į darbą, pabūti, pasiklausyti.

Mama dirbo apylinkės gydytoja, turėjo daug vaikučių. Visada apie darbą su meile kalbėdavo, jai niekada nebūdavo per sunku.

Man atrodo, tada tas darbas buvo sunkesnis. Dabar gali pasiskambinti gydytojui, pasikonsultuoti telefonu, o tada – ar vakaras, ar šventė – nuolatiniai iškvietimai. Beveik per visas šventes, kai ruošdavomės sėsti prie stalo, iškart skambutis – mamos prašydavo, kad ateitų pasižiūrėti, ir ji eidavo. Ne visi tada dar automobilius turėjo, tad kartais ir dvidešimties minučių ar pusvalandžio kelią mama eidavo.

Taigi augau matydama ne tarnystę, bet labiau profesiją, kurią turintis žmogus net nekelia tokių klausimų: ar aš galiu, ar aš noriu? Tai privaloma. Jeigu esi gydytojas, privalai padėti, kad ir kas būtų. Visi aplinkiniai, net ne mamos pacientai, žinojo, kad ji gydytoja, ir kreipdavosi. Augau asmeniškai patirdama, kas ta mediko profesija. 

Kodėl tokia sudėtinga specializacijos kryptis – intensyvi terapija?

Pirmiausia pasirinkau pediatriją. Mano charakteris toks, kad mėgstu intensyvią veiklą, todėl, pradėjusi studijuoti mediciną, galvojau apie chirurgiją. Tačiau šioje srityje reikia būti itin stipriam fiziškai, nes operacinėje tenka ilgai išstovėti, tad nepakanka vien profesinių gebėjimų, reikia ir fizinės ištvermės. Supratau, kad man tikriausiai nepakaks tos stiprybės. Todėl, pasirinkusi pediatriją, galima sakyti, tikslingai ir ėjau intensyvios terapijos link, nes dirbant pagal šią specializaciją yra daug įtempto darbo, atliekamos įvairios procedūros.

Intensyvi terapija šiek tiek siejasi su mano svajota chirurgija. Be to, ši medicinos kryptis – viena pirmaujančių, joje tuo metu buvo daugiausia naujovių. Ir dabar čia dirbama su pačiais sunkiausiais, sudėtingiausiais ligoniais, dėl kurių tenka pasukti galvą – greitai sugalvoti, greitai priežastį atpažinti. Tai, matyt, tiko mano charakteriui.

Kokių savybių intensyvi terapija labiausiai reikalauja iš gydytojo?

Greito mąstymo, greitos reakcijos, tikslių sprendimų, gebėjimo dirbti komandoje. Turi gebėti bendradarbiauti, išgirsti kito nuomonę ir, be jokios abejonės, būti labai stiprus psichologiškai.

Aišku, vienas pagrindinių dalykų, kuris labai sustiprina, yra dvasingumas, nes susiduri su tokiomis neeilinėmis situacijomis – ir labai dažnai, – kad žmogus tikrai gali palūžti, o neretai tenka dar ir artimiesiems padėti, juos sustiprinti, tad labai svarbu, kad žmogus būtų dvasingas. 

Viena jūsų veiklos sričių – skubi pagalba vaikams. Papasakokite, kas tai yra.

Intensyvi terapija ir skubi pagalba šiuo metu yra dvi atskiros sritys. Rengiami skubios pagalbos gydytojai, kurie dirba atskirame skubios pagalbos skyriuje. Anksčiau šią sritį daugiausia kuruodavome mes, intensyvios terapijos gydytojai. Visi sunkiausi ligoniai atvykdavo tiesiai į VITS. Dabar tie, kuriems pagalba reikalinga čia ir dabar, atvyksta į skubios pagalbos skyrių.

Čia pacientai skirstomi pagal būklės sunkumą į keturias skubios pagalbos kategorijas. Prioritetas teikiamas pačios sunkiausios būklės pacientams. Kritinės būklės pacientui pirmiausia stabilizuojamos gyvybinės funkcijos, ir tada jie perkeliami gydyti į VITS. Tokiu būdu suteikiama skubi pagalba, tokia, kokios tuo metu, toje situacijoje reikia. Tai užtikrinama komandiniu darbu.

Žodis „skubi“ kelia klausimą, kiek medicinoje galima, tikslinga skubėti? Apskritai gydant, gelbstint gyvybę įmanu skubėti?

Iš tikrųjų dabar kuo toliau, tuo labiau – ne vien medicinoje – visi skuba, lekia, stengiamasi kuo greičiau atlikti vieną dalyką ir imtis kito. Mano darbas reikalauja, kad būtų atliekama neatidėliotinai, jeigu reikia čia ir dabar, tai ir turi būti atlikta skubiai, be to, labai tiksliai, aiškiai žinant. Tačiau skubėdamas gali praleisti labai svarbius momentus. Skubi pagalba ir skubėjimas yra ne tas pats. Iš tiesų padaręs tai, kas reikalinga, neatidėliotina, kas užtikrina gyvybę, turi stabtelėti, kad pastebėtum tuos dalykus, kuriuos beskubėdamas galėjai praleisti.

Dėl to reikia komandinio darbo, kad vieni kitus kontroliuotų, vieni kitiems padėtų. Viena iš mediko savybių turėtų būti gebėjimas peržvelgti, kas padaryta, visados turint bent mažytę abejonę: ar tikrai viskas? Tada pasitikrini, kad tikrai viskas būtų teisingai atlikta.

Kitas dalykas – skubotumas bendraujant su pacientais. Jie nebegauna žmogiškojo dėmesio. Iš tiesų neužtenka vien išgelbėti gyvybę, dar šalia yra žmonių, kurie patiria didžiulį stresą, kurie nesupranta, kas vyksta, kurie yra šoko būsenos. Jiems irgi reikia skirti laiko, dėmesio, paaiškinti, kas vyksta.

Technologijos sparčiai tobulėja, todėl labai svarbu gydytojams domėtis tuo, kas vyksta, kas kuriama, diegiama, kad visa tai išmanytų, įvaldytų ir gebėtų tikslingai taikyti.

Dirbtinė plaučių ventiliacija

Viena jūsų veiklos sričių – dirbtinė plaučių ventiliacija. Tai, galima sakyti, dar ganėtinai nauja medicinos sritis Lietuvoje, tad papasakokite apie ją.

Ventiliacijos istorija siekia XVI amžių. Šveicarijoje mokslininkas, gydytojas Paracelsas prie vamzdelio, įvesto ligoniui į kvėpavimo takus, prijungė kalvio dumples, kad galėtų atlikti įpūtimą gaivinimo metu. Tai ir buvo ventiliacijos pradžia. Vėliau, 1864-aisiais, buvo sukurtas „geležinis plautis“, kai visą žmogų, išskyrus galvą, guldydavo į specialią geležinę dėžę, joje sudarydavo neigiamą slėgį ir taip padėdavo jam kvėpuoti. Teigta, kad ši praktika naudinga gydant įvairias ligas, sutrikimus, net kurtumą.

Gydytojai tikėjo metodo svarba ir visokiais būdais stengėsi jį tobulinti. XX a. viduryje, regis, 1952 m., Danijoje, Kopenhagoje, įvyko poliomielito protrūkis, ir susirgo labai daug žmonių (poliomielitas yra liga, sukeliama viruso, kuris pažeidžia raumenis – red. past.). Mirtingumas buvo labai didelis – 87 proc. Kiekvieną dieną atvykdavo po 30–40 naujų ligonių, ir jie mirdavo. Manyta, kad mirštama dėl inkstų nepakankamumo, tačiau vienas anesteziologas, analizuodamas mirtingumo priežastis, pagalvojo, kad galbūt mirštama dėl to, kad nesiventiliuoja plaučiai, dėl dujų apykaitos sutrikimo. Tada pradėta taikyti ventiliacija.

Kadangi tuo metu nebuvo tiek ventiliacijos aparatų, studentai rankomis pasitelkę ambu maišus ventiliuodavo pacientams plaučius. Ir tiesiog dramatiškai per naktį mirtingumas sumažėjo nuo 87 iki daugiau kaip 40 proc. Tai patvirtino, kad iš tiesų ligoniai mirė dėl dujų apykaitos nepakankamumo. Rašoma, kad tuo metu pusantro tūkstančio studentų vieni su kitais keisdavosi ir ventiliuodavo ligoniams plaučius. Tokia buvo reali ventiliacijos taikymo pradžia. Vieniems pacientams raumenų silpnumas pamažu praeidavo, kitiems – išlikdavo, todėl vėliau imta taikyti ir ventiliaciją namuose.

Dabar kuriant aparatus siekiama kuo labiau atliepti žmogaus kvėpavimą, jo ritmą, reikiamą stiprumą, užtikrinti komfortabilumą. Pavyzdžiui, iš diafragmos pasiunčiamas nervinis impulsas, kad jau prasidėjo įkvėpimas, ir aparatas iš karto reaguoja, arba pagal žmogaus pastangas jis nuolat prisitaiko keisdamas pagalbos įkvėpti apimtis. Dabar paprasčiau atjungti nuo aparato, naudojimasis kur kas patogesnis.

Yra daug skirtingų metodų, kaip taikyti ventiliaciją, padėti žmogui kvėpuoti. Tačiau praktika atskleidė, kad ventiliacija taip pat gali sukelti ir didelių komplikacijų, vadinamąjį plaučių pažeidimą dėl ventiliacijos. Tai jau kitas klausimas, apie kurį kalbama visose konferencijose. Siekiama kuo labiau apsaugoti plaučius, todėl dabar galvojama ne tik kaip pradėti ventiliaciją, bet ir kaip tai daryti nesužalojant.

Technologijos sparčiai tobulėja, todėl labai svarbu gydytojams domėtis tuo, kas vyksta, kas kuriama, diegiama, kad visa tai išmanytų, įvaldytų ir gebėtų tikslingai taikyti.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų intensyvios terapijos skyriaus gydytoja Roma Liutkevičiūtė ir Elvina Baužaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Labiausiai prisimeni liūdnai pasibaigusius atvejus. Ilgai, nuolat juos analizuoji, galvoji, ar tikrai padarei viską, ką galėjai, ar viską supratai, ar visi priimti sprendimai buvo teisingi. Tie atvejai lieka visam laikui. Jie dominuoja, o ne džiaugsmingos, sėkmės istorijos.

Retrospektyvus žvilgsnis, darbo patirtis – nuolat ir kaskart

Dirbate jau antrą dešimtmetį. Ar prisimenate savo pirmąjį pacientą, pirmąją budėjimo naktį? Kaip visa rodėsi tada, ką prisimenate šiandien? Ar keičiasi jūsų požiūris į darbą? Tada buvo daugiau baimės, o galbūt dabar?

Žinoma, tik pradedant dirbti, visada tos baimės yra labai daug, juolab dirbant intensyvios terapijos skyriuje. Tada baiminausi, ar sugebėsiu, ar turėsiu pakankamai žinių viena suvaldyti tam tikrą situaciją, o dabar gal daugiau baimės dėl ligonio – ar jo organizmas pakankamai ištvermingas.

Kauno klinikose vaikui buvo atlikta širdies operacija, – mes su tuo mažiausiai buvome susidūrę, nes širdies operacijos dažniausiai atliekamos Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose, kur yra atskiras vaikų kardiochirurgijos skyrius. Ir man pirmą kartą budint atvežė ligonį būtent po širdies operacijos. Tai jau specifinis stebėjimas, įvairiausi rodikliai... Dabar prisimenu, kad taip ir pagalvojau: „Na va, ko mažiausiai turime, tai aš ir gavau dovanų!“ Bet viskas buvo gerai.

Labiausiai prisimeni liūdnai pasibaigusius atvejus. Ilgai, nuolat juos analizuoji, galvoji, ar tikrai padarei viską, ką galėjai, ar viską supratai, ar visi priimti sprendimai buvo teisingi. Tie atvejai lieka visam laikui. Jie dominuoja, o ne džiaugsmingos, sėkmės istorijos. Kai vaikai pasveiksta, visi laimingi, tačiau retai kada gauni tą grąžą pasidžiaugti vaiku po kurio laiko, pamatyti jį po keleto metų, sužinoti, kaip jis auga, kad jis sveikas. Iš tiesų norisi sužinoti, kad jam viskas gerai.

Mes tikrai visada labai laukiame sugrįžtant pasirodyti pasveikusių vaikų. Tačiau suprantu ir tėvus, kurie, išgyvenę kančią, patyrę tikrą pragarą, laukdami, kol pagerės, galbūt natūraliai psichologiškai siekia atsiriboti, nenori prisiminti tų akimirkų. Telieka suprasti.

Įdomu, kaip, kokiu nusiteikimu pradedate darbą, budėjimą VITS, kaip jį baigiate? Ar turite kokį ypatingą, jums įprastą, reikalingą įkvėpimo ir iškvėpimo būdą darbui pradėti?

Nežinau, kaip pradeda buhalteris ar inžinierius, bet žinau, kad gydytojas visą laiką mintimis yra darbe – ar ateina į darbą, ar išeina. Atvykdamas galvoja: „Ar rasiu tą ligonį? Kaip jam sekėsi? Gal iškeltas į kitą skyrių, pagijęs?“ Išeidamas: „Ar padariau viską? Ar pasakiau ir perdaviau viską savo kolegai, ką visą naktį galvojau?“ Specialaus nusiteikimo nėra, tik tiek, kad pasibaigus budėjimui pasidžiaugi.

Ypač džiaugiesi, kai budi laukdamas iškvietimų iš regiono ligoninių, tai vadinamasis „budėjimas už zoną“, ir, jeigu nebuvo nė vieno kvietimo, vadinasi, neįvyko jokia kritinė situacija, nesusirgo nė vienas taip sunkiai, kad reikėtų tavo pagalbos. Ne todėl, kad tavęs niekas nesutrukdė, bet iš tiesų gerai, kad nesusirgo, kad nė vieni tėvai neišgyveno košmaro, dėl kurio jų vaikas pateko į reanimaciją.

Vaikai ligas priima kur kas lengviau negu suaugusieji. Lygiai taip pat, jeigu susiduriame su labai sunkia vaiko liga, nepagydoma, jis šią žinią priima greičiau, susitaiko greičiau. Iš tiesų sudėtinga psichologiškai, kai vaikas jau susitaikęs su savo likimu, su savo liga, o tėvai...

Liga kaip dovana – kitoks gėris, kitokia laimė

Sakote: „Šeima neišgyveno košmaro“. Galvojant filosofiškai, kas yra liga, ar iš tiesų visada, ar tikrai ji yra blogis, galbūt – gėris, tik kita forma? Jūsų manymu, kodėl, kaip liga ateina, išeina, kokia jos žinia?

Taip, į ligą galima žiūrėti labai įvairiai: galima žiūrėti kaip į nelaimę, galima žiūrėti ir kaip į dovaną. Kad ir kokia liga būtų, jeigu ją priimi, ir gausi kažką. Jeigu tavo vaikas susirgo, išgyveni, sustoji; jeigu tavo vaikas labai sunkiai susirgo, jeigu susirgo ilgalaike liga, turi keisti visą savo gyvenimą, keisti požiūrį į jį, susidėlioti naujai prioritetus. Liga visada sustabdo.

Kaip vaikas išgyvena ligą? Kas vaikui yra liga? Kalbant apie visiškai paprastą ligą – peršalimą, kiek tenka matyti, vaikas ir temperatūros turi, ir sloga bėga, ir kosėja, bet vis tiek nori žaisti ir žaidžia, nori būti aktyvus, eiti į lauką. Jeigu nosis varva suaugusiam žmogui, jeigu jam skauda gerklę – jis būna piktas, susiraukęs, nori gulėti, gerti vaistus. Vienas kitas gal tiek nesureikšmina, bet vis tiek jaučiasi blogai.

Vadinasi, vaikai ligas priima kur kas lengviau negu suaugusieji. Lygiai taip pat, jeigu susiduriame su labai sunkia vaiko liga, nepagydoma, jis šią žinią priima greičiau, susitaiko greičiau. Iš tiesų sudėtinga psichologiškai, kai vaikas jau susitaikęs su savo likimu, su savo liga, o tėvai... Vaikas neturi tėvų atramos, jis mato, kad jie labai kenčia, gerokai daugiau negu jis pats. Tada tėvų užduotis – greičiau išgyventi. Reikšminga drįsti sau leisti bijoti ir pasakyti vaikui: „Bijau, gal ne mažiau, negu tu bijai, bet aš suprantu, kad tu sergi, aš priimu šią situaciją“, – ir tapti atrama vaikui, jį suprasti, išklausyti, atjausti, pralinksminti. Taigi manau, kad vaikai vis dėlto lengviau priima ligas negu mes turėdami savo patirtį.

Kokios jūsų pačios sirgimo vaikystėje patirtys, kokie prisiminimai?

Galvojant apie ligą kaip apie bėdą, man pasisekė, aš labai sunkiai nesirgau. Buvo, aišku, tų eilinių vaikiškų ligų: vėjaraupiai, raudonukė, ausų uždegimai... Kažkuo sirgau, kad reikėjo leisti vaistus – antibiotikus. Tuo metu niekas į veną nešvirkšdavo, tad mama leisdavo į raumenis. Patirtis buvo skausminga, bet ne itin. Prisimenu, kad mamos vis prašydavau leisti lėčiau... Buvome sutarusios, kad, kai pasakysiu „stop“, mama sustos, tad ji taip ir darydavo, palaukdavo, kol aš vėl būsiu pasiruošusi. Taip bendradarbiaudavome ir susileisdavome vaistus.

Ryškiausias prisiminimas turbūt tas, kad susirgusi visados galėdavau mamos prašyti omleto su vyšnių uogiene. Ji tada kepdavo specialų labai skanų omletą, purų ir su vyšnių uogiene.

Tad liga ir palepindavo. Žinoma, gal tie prisiminimai būtų kitokie, jeigu tai būtų buvusi labai sunki liga, būčiau buvusi gydoma ligoninėje. Vėlgi čia atliepia tai, kad mes, vaikų gydytojai, su vaikais turime elgtis taip, kad jie turėtų kuo mažiau neigiamų prisiminimų, kuo daugiau gerų, kad ir kokio sunkumo liga, kad ir kokios procedūros atliekamos.

Esate dviejų dukrų mama. Kaip buvimas motina veikia, keičia jus kaip gydytoją?

Žinoma, tai turi didelės įtakos. Juk vaikai, kurie patenka į mūsų skyrių, yra kažkieno vaikai. Kai šalia jų nėra tėvų, tas žmogus, kuris tuo metu yra su jais, ar slaugytoja, ar gydytojas, turėtų kuo labiau atliepti vaiko poreikius, kad nesijaustų apleistas, vienišas vakare ar naktį, kai tėvai negali būti šalia. Iš savo patirties žinau, kaip bendrauti su vaiku, kai jam sunku, kaip įkalbinti, kai ko nors nenori. Visa tai šiek tiek tobulina kaip gydytoją būtent žmogiškąja prasme. Tampi sumanesnis, atpažįsti vaikų reakcijas, supranti, kad jos yra visiškai įprastos, nes ir tavo vaikai reaguoja panašiai. Taigi ši patirtis labai praverčia.

Kita vertus, būdamas mediku labai jautriai reaguoji į savo vaikų susirgimus, negalias. Žinojimas visada apsunkina: numatai, kas gali blogiausia, baisiausia įvykti, ir dėl menkiausio negalavimo mintimis nukeliauji labai toli į priekį, pasiduodi didžiulei baimei. Išties privalu jai nepasiduoti, neparodyti vaikams tų savo galbūt ir gerokai perdėtų baimių.

Kiekvienas, kuris nori studijuoti mediciną, tapti gydytoju, turi pajausti, kad tai yra jo pašaukimas, nes tik tada gebės žvelgti į ligonį pirmiausia kaip į žmogų. Kol dirbame su žmonėmis, turime išlaikyti tokį santykį, nes kitąkart net nežinai, nuo ko jis pasveiksta.

Gydytojas – nuolat augantis dvasingas pašauktasis

Gydytoja Roma, koks yra mūsų visuomenėje gydytojo veidas? Koks požiūris į jį? Mano teigimu, viešojoje erdvėje išryškinamos, eskaluojamos tos jūsų minėtos nesėkmės istorijos ir taip kuriamas negatyvus įvaizdis, pernelyg maža sėkmės istorijų, tiksliau ne sėkmės, o pergalių, kai atsiduodama ir atiduodama visa pašauktojo misijai.

Taip, dabar būti gydytoju labai sunku, būtent psichologiškai sunku. Nuolat publikuojami negatyvūs straipsniai, pateikiamos žinios, pasakojimai... Reikalavimai yra labai dideli. Viena vertus, jie suprantami, žmonės mato, kad gyvenimas gerėja, technologijos leidžia atlikti daug dalykų, yra daugybė naujų medikamentų. Tai leidžia rastis požiūriui, kad, jeigu susirgsi, tave pagydys panašiai, kaip sutvarkys automobilį pakeitę kokią detalę, perdažę. Ir vėl važinėji kaip niekur nieko... Tačiau netgi jeigu į siuvyklą nuneši suplyšusį drabužį, ne visada jį sutaisys taip, kad neliks nė menkiausios žymės.

Žmogus turi suprasti, kad ir nuo jo paties priklauso, ar pavyks jį išgelbėti, ar pasiseks pagydyti. Tai lemia ir organizmo stiprumas, koks jis yra prieš žmogui susergant. Gydytojas nėra visagalis, jis ne visada gali išgydyti žmogų. Tai turi suprasti ir pacientas, ir pats gydytojas, kad nesijaustų kaltas.

Be abejo, reikia kalbėti apie sėkmės istorijas, ne tik apie naujo metodo pritaikymą, bet ir apie tai, kaip gydytojas bendravo, kiek skyrė laiko, dėmesio; apskritai apie gydytojo darbą, kad tai nėra suremontavimas ar kokios detalės pakeitimas. Tai pirmiausia bendravimas su žmogumi, jo išklausymas, įsigilinimas skiriant laiko, visą savo dėmesį jam.

Manau, jeigu pasikeistų žmonių tarpusavio santykiai, imtume vienas į kitą žiūrėti su meile, be reikalavimo, taip, kad gali, nori ką nors dėl kito padaryti, tada ir santykiai tarp gydytojų ir pacientų būtų kitokie. Iš tiesų daug ką lemia skubėjimas, ne visada atidi paciento apžiūra, ne visada išklausymas jo. Tai ir liūdina žmones, ir sukelia neigiamų emocijų. Juk jiems labiausiai reikia bendravimo; žinoma, jie nori būti išgydyti, tačiau bendravimas ne mažiau svarbus. 

Kaip vertinate jaunąją gydytojų kartą? Ko jai linkėtumėte?

Matau gražią jaunąją kartą, labai sumanią, besidominčią, entuziastingą, siekiančią naujovių. Be to, ji turi labai plačių galimybių, kokių anksčiau nebuvo. Tarkime, mano mama skaitydavo žurnalą „Pediatrija“, leistą rusų kalba, ir kas kelerius metus vykdavo į kursus. Be abejo – sava patirtis. Gydytojas tada itin atidžiai turėjo stebėti savo darbą, kad augtų remdamasis būtent savo paties patyrimu. O dabar jaunoji karta turi visas galimybes: studijuoti, mokytis užsienyje, sužinoti visą naujausią informaciją, skaityti viso pasaulio leidinius, straipsnius, kurių yra begalė, važiuoti į stažuotes įvairiose šalyse, kur patirtis vienoje ar kitoje srityje yra didesnė, turėti pačių kvalifikuočiausių dėstytojų, mokytojų. Ta galimybių gausa turėtų juos įpareigoti būti dar geresniais gydytojais už savo mokytojus, žinoma, jie ir bus tokie.

O palinkėčiau, kad bėgdami, skubėdami visados prisimintų, žinotų, kad dirba su žmogumi. Ne technologijos pritaikymas, ne įgūdžiai turėtų būti prioritetas, tai neatsiejama nuo mūsų darbo, tai – savaime suprantama, privaloma. Pagrindinis dalykas – išlaikyti žmogiškumą ir į pacientą pirmiausia žiūrėti kaip į žmogų, o ne kaip į darbo objektą.

Ką įvardytumėte pagrindiniais savo mokytojais – medicinos srityje, apskritai gyvenime?

Manau, kad gyvenime kiekvienas žmogus turi labai daug mokytojų, viskas priklauso nuo to, kaip jis priima juos, kaip priima situacijas, ar tai suvokia kaip galimybę ko nors išmokti. Man gyvenime mokytojai yra visi, pradedant mano mama, kuri man, kaip gydytojai, pavyzdys, kaip vaikų gydytojo idealas – siektinas, net ir šiandien toks. Mano a. a tėvelis – tiesos ir gyvenimo džiaugsmo mokytojas. Žinoma, visi dėstytojai, visi mano vyresnieji kolegos, kurie mane išmokė daugelio dalykų: vieno išmintis, kito – patyrimas, trečio – įgūdžiai, gebėjimas įsiklausyti. Slaugytojos, su kuriomis dirbu, taip pat yra mano mokytojos. Vaikai – pacientai! – didžiausi mano mokytojai. Mano dukros – man tokios mokytojos, tokie iššūkiai, kad matau, jog reikia dar vis augti.

Kiekviena situacija leidžia žmogui augti, plėsti supratimą, požiūrį, tapti tolerantiškesniam, priimti aplinką. Turbūt netgi ir negalėčiau išskirti to vienintelio. Esu tikintis žmogus, todėl mano pagrindas yra Biblija, ten – visa išmintis. Jos semiuosi tokia sparta, kiek leidžia mano ribotas žmogiškumas, tikiuosi, šiek tiek tobulėju, augu. Mokydamasi bandau priimti tas situacijas, kurios mane mokytų, kurios kitąkart tampa atspirties tašku.

Jūsų manymu, gydytoju tampama ar tai yra duotybė – pašaukimas?

Tai turėtų būti pašaukimas. Kiekvienas, kuris nori studijuoti mediciną, tapti gydytoju, turi pajausti, kad tai yra jo pašaukimas, nes tik tada gebės žvelgti į ligonį pirmiausia kaip į žmogų. Kol dirbame su žmonėmis, turime išlaikyti tokį santykį, nes kitąkart net nežinai, nuo ko jis pasveiksta (juokiasi). Tokia filosofinė mintis gimė pastaraisiais metais, aplankė būtent prieš šv. Kalėdas. Iš tiesų mediciniškai kartais sunku paaiškinti, kodėl pradėjo sveikti, galima bandyti rasti priežasčių: „Va čia viena suveikė, čia – kita, trečia buvo padaryta.“ Bet turbūt galima palikti ir abejonę: ar visada mūsų darbas yra tik tai, ką padarome rankomis? Dar yra ir širdies darbas. Tikėjimas...

Kokių tikslų profesijos srityje turite – sužinoti, išmokti, galbūt – išmokyti, jeigu dalijatės patirtimi – dėstote?

Nedėstau. Nors iš tikrųjų norėčiau perduoti tai, ką esu sukaupusi. Kita vertus, tai ir darau, nes pas mus dirba rezidentai, jie iš mūsų ir mokosi, tad šiek tiek profesines žinias daliju. Dabar savo misiją matyčiau tokią – padėti kurti jauniems medikams požiūrį, kad pirmiausia ateini ir matai žmogų, nesvarbu, kad jis ir be gyvybės ženklų. Pagarba žmogui – ją jaunuomenė turėtų išsaugoti, išlaikyti, apie tai mąstyti.

Noriu perduoti ne tiek medicinos žinias, nes jų, kaip sakiau, galima rasti visur, bet žmogišką požiūrį, suvokimą, kad darbui su vaikais reikia išskirtinumo. Nes tai, ką patirs vaikas, išsineš visam gyvenimui, tai bus jo patirtis. Nieko nauja nepasakysiu, tik tai, ko mane mokė mano mokytojai pačioje pradžioje – kad apskritai visi dirbantys su vaikais žmonės, kurie prisiliečia prie augančios asmenybės, joje kaip baltame lape palieka tam tikrą žymę. Kad ji būtų gera – didžiulė atsakomybė dirbančiųjų su vaikais. Jeigu atliksi kokią procedūrą tada, kai vaikas bus nepasiruošęs, ar prieš jo valią, ir jam skaudės, ši patirtis jam liks visam gyvenimui, nors ta procedūra galbūt ir trumpalaikė, bet tavo žodis, jam pasakytas, ar tavo susierzinimas – visa tai tampa patirties žyme.

Mano dabartinė veiklos sritis yra darbas su lėtinėmis kvėpavimo ligomis sergančiais ligoniais. Jų poreikiai yra dideli ir įvairūs. Kuriame multidisciplininės priežiūros sistemą, kad atvykusieji gautų optimalią pagalbą, labai koncentruotą, operatyvią, visapusišką. Dabar bandome ją pritaikyti vaikams, pamažu pritaikysime ir suaugusiesiems. Žinoma, reikės laiko, kol kas visa pagrįsta žmonių nusiteikimu, asmeninėmis pastangomis, iniciatyvomis, kol kas nėra ekonomiškai pagrįsto funkcionuojančio aparato sveikatos apsaugos struktūroje. Viliuosi, kad tokia priežiūros sistema ims veikti kaip užsienio šalyse. Šioje srityje mes dar atsiliekame. 

Pirmiausia turi būti pagarbus požiūris į gyvybę, nes žmogus yra unikalus kūrinys, nesvarbu, ar turi didelę negalią, ar jis su mumis kalba, ar reaguoja taip, kaip mes norime, kad reaguotų. Jis apskritai kaip žmogus yra nepakartojamas. Tad jeigu pagarbiai žiūrime į gyvybę, tai ir technologijos turėtų mums padėti oriai palaikyti ją.

Inovacijos ir pagarba gyvybei

Jūsų vertinimu, kokia technologija, išradimas, metodas, žiūrint į visą medicinos istoriją, yra svarbiausi, turintys didžiausią reikšmę? Taip pat ką iš dabarties inovacijų išskirtumėte kaip ypatingos vertės dalyką, žadantį labai daug ateityje?

Mano manymu, tai genų inžinerija, genų terapija. Kad ir kaip būtų džiugu, jog atsiranda galimybių išvengti vienų ar kitų ligų, atkurti tai, kas susidėvėjo, tačiau nemanau, kad ateis toks laikas, kai bus galima pakeisti viską ir žmogus vėl taps kaip naujas. Kažin ar pasaulio sukūrimas turėjo tokį tikslą. Yra pradžios taškas, yra ir pabaigos taškas. Vienintelis Viešpats yra amžinas, be pradžios ir be pabaigos. O savo gyvenime, gamtos egzistavime matome, kad nieko nėra amžina čia, žemėje, viskas turi savo pradžią, turi pabaigą, ir viskas yra prasminga.

Manau, žmogus tikrai stengsis įveikti vieną ar kitą negalią, ir tai bus labai gerai. Klausimas, ar jis pasinaudos tuo gyvenimu turėdamas galimybę gyventi kitaip. Kaip panaudos tą gyvenimą? Ar žmonės gyvens laimingi, meilėje, santarvėje vieni su kitais? Ar atlieps vienas kito poreikius? Technologijos greičiausiai šitų dalykų neišspręs.

Sakote, viskas turi pradžią ir pabaigą – koks jūsų požiūris į eutanaziją? Ar tikrai visomis priemonėmis, visais būdais visados reikia bandyti pratęsti gyvenimą, išlaikyti gyvybę? Galbūt kartais verčiau oriai priimti mirties reiškinį ir sielą paleisti?

Taip, dabar technologijos leidžia daug padaryti. Nedrįsčiau teigti, ar gyvybė pratęsiama, – tai jau filosofinis klausimas, galbūt ir tikėjimo, – ar žmogus apskritai turi valandą, kai jam skirta iškeliauti, išeiti. Jeigu galvojame arba tikime tuo, kad žmogui yra skirta valanda išeiti ir tai nuo jo nepriklauso, tai jis ir išeis, kad ir kaip mes stengtumėmės tai pakeisti. Jeigu galvojame, kad galima kontroliuoti šį procesą, tai kodėl mums ne visada pasiseka pratęsti gyvenimą? Kodėl būna nesėkmių, jeigu panaudojame visas technologijas, visas galimybes, kad užtikrintume gyvenimą? Aišku, galima teigti, kad medicina dar nėra tobula, dar nevisagalė. Tada kas visagalis?

Pirmiausia turi būti pagarbus požiūris į gyvybę, nes žmogus yra unikalus kūrinys, nesvarbu, ar turi didelę negalią, ar jis su mumis kalba, ar reaguoja taip, kaip mes norime, kad reaguotų. Jis apskritai kaip žmogus yra nepakartojamas. Tad jeigu pagarbiai žiūrime į gyvybę, tai ir technologijos turėtų mums padėti oriai palaikyti ją, tačiau nenaudotinos tada, kai jau akivaizdu, kad žmogus galėtų ir norėtų išeiti, tai yra jo noras; galbūt ne noras, bet realybė. Visados galvoju apie onkologinėmis ligomis sergančius žmones, čia – vienareikšmiškai – mes, gydytojai, ir visos technologijos, – nėra tobula kai kurių ligų akivaizdoje, ir vyksta natūrali ligos eiga – silpsta visos gyvybinės funkcijos, ir artėja tas taškas, kai žmogus, akivaizdu, jau artinasi prie pabaigos. Tokiais atvejais neturėtume kištis, įvesti tų technologijų – reikėtų leisti žmogui oriai iškeliauti iš šio pasaulio.

Mano požiūris į eutanaziją yra vienareikšmiškas – tikrai nepritariu žmogaus dirbtiniam išėjimui, kai suleidžiami medikamentai, ar pasyviai eutanazijai, kai nepritaikoma elementari gyvybę užtikrinanti pagalba, ką ir kalbėti apie aukštąsias technologijas. Be jokios abejonės, jeigu galima žmogui pritaikyti kokį nors metodą ir tas metodas jam pagelbsti, manau, tai ir turi būti taikoma.

Jeigu žmogus, tarkime, negali kvėpuoti, mes galime suteikti jam tą galimybę, ir jis gali gyventi. Tačiau jeigu ateina natūrali pabaiga, žmogus turi būti pagarbiai išleidžiamas, be baimės. Mirties nereikia ignoruoti, reikia priimti ją kaip duotybę, su pagarba išleidžiant išeinantįjį, būnant su juo kartu, padedant jam susitaikyti. Lietuvoje šioje srityje dar išties reikia daug dirbti. Kai kuriose pasaulio šalyse nustatomi įvairiausi kriterijai, kam būtų galima pritaikyti eutanaziją, kieno gyvenimas galbūt bus nevertingas.

Mano požiūriu, kiekvieno žmogaus gyvenimas yra vertingas – kiekvieno! Kiekvienas atėjo į pasaulį turėdamas tam tikrą misiją, tam tikrą žinią. Kiekvieno buvimas sukuria spalvų įvairovę, negali viskas būti tik balta, yra ir juoda. Ir juoda spalva dera prie daug ko, ir tik dėl jos mes pamatome, kokia šviesi yra balta. Tai kontrastas mūsų gyvenime, kodėl turėtume vengti jo? Kodėl turėtume izoliuoti tuos, kurie turi vienokių ar kitokių problemų? Kuo labiau matysime visus žmones, tuo greičiau priimsime keisdami savo požiūrį į gyvenimą, prioritetus. Vien komfortas žmogaus neaugina, žmogų augina tiktai iššūkiai – jų yra dėl paties žmogaus. To akivaizdoje visų gyvenimai yra vertingi.

Mano sveikinimai visiems – kolegoms, visiems, kurie susiję su medicina, dirbantiems šį visiško atsidavimo reikalaujantį darbą. Linkiu mylėti savo pacientus, į kiekvieną jų žvelgti meilės akimis.

Gyvenimas – džiaugsmas, laimė

Jūsų manymu, kas yra gyvenimas? Kokia jo prasmė?

Čia jau sudėtingas klausimas (juokiasi)...

Mes visi to klausiame.

Be abejo.

Ir kažkaip atsakome. Iš tiesų yra daugybė atsakymo variantų, tad kodėl gyvename, kaip atsakytumėte jūs?

Kodėl aš gyvenu? Galėčiau atsakyti paprastai – todėl, kad taip Dievas sukūrė (juokiasi). Kokia mano prasmė? Aš nežinau, ar galiu pati tą prasmę suvokti. Manau, jei esi atviras, tiesiog matai, ką tau reikia daryti. Nežinau, ar žmogus išvis gali imti ir pasakyti: „Mano prasmė – atrasti ar išrasti ką nors; arba mano prasmė – pastatyti namą.“ Manau, kad žmogus tiesiog gyvena, jam kyla noras pastatyti namą, jis jį pastato; kyla noras pasodinti medį, jis jį pasodina; jis nori pratęsti žmonių giminę, jis ją pratęsia.

Jeigu žmogus nori padaryti išradimą, klausimas, ar visada jam pavyksta. Ateis mintis – jis padarys, jeigu neateis – nepadarys. Bet vos gimęs vaikas ar gali žinoti, kokia bus jo gyvenimo prasmė? Manau, tiesiog keliaudamas per gyvenimą, jeigu labai jautriai klausai, atidžiai žvelgi į aplinką, tikrai kasdien matysi savo gyvenimo prasmę – kažkam pasakyti gerą žodį, kažkam padėti atsistoti, kažkur pasodinti gėlę – tai bus tavo gyvenimo prasmė – kažką pradžiuginti, padaryti kažką dėl kito. Norėčiau, kad tokia būtų mano gyvenimo prasmė. O jau paskui kažkas kitas suskaičiuos, kiek pavyko įprasminti tą gyvenimą. Bet aš norėčiau kiekvieną dieną matyti tuo meilės žvilgsniu, net ir neįvardijant, kad tai mano šios dienos prasmė. Kad tas noras, ieškojimas, kur galiu būti naudingas, eitų iš širdies nuolat. 

Sakote, viena gyvenimo prasmių – kažką pradžiuginti. Kas džiugina jus? Apskritai kas yra džiaugsmas? Kas yra laimė?

Na, turbūt laimė ir yra atpažinti, kada gali būti naudingas kitam, atpažinti ir džiaugtis tuo. O džiaugsmas – viskas priklauso nuo to, kokiomis akimis žiūrėsi į pasaulį, kokia širdimi priimsi viską. Ir sniegas nuostabus, ir saulė, gamta, ir kažkieno šypsnys, kažkieno pasakytas anekdotas, ir kažkieno skambutis gali suteikti tokį džiaugsmą, kad...

Manau, pajusti vidinę ramybę ir yra didžiausia laimė. Jausti harmoniją, būti taikoje su savimi. Jeigu būsi harmonijoje su pasauliu, greičiausiai tada jausi ją ir savyje. Tai siekiamybė – išgyventi džiaugsmą, kad gyveni, kad gali visa kuo džiaugtis; tiesiog kiekvieną dalyką priimti kaip dovaną.

Linkėjimai ir dėkingumas

Medicinos darbuotojų dieną jūsų patarimai, pasiūlymai, linkėjimai jiems.

Mano sveikinimai visiems – kolegoms, visiems, kurie susiję su medicina, dirbantiems šį visiško atsidavimo reikalaujantį darbą. Linkiu mylėti savo pacientus, į kiekvieną jų žvelgti meilės akimis. Linkiu atpažinti, ar iš tiesų pradėjote šį kelią, nes jautėte pašaukimą, o jeigu pašaukimo nejautėte, tai galbūt jį turite kitokį ir dar ne vėlu pradėti toje srityje, kuriai esate pašaukti. Jeigu esate pašaukti, linkiu džiaugtis, kad galite būti gydytojai. Žinoma, visados prisiminti Hipokrato priesaiką, duotą baigus studijas, prieš pradedant dirbti gydytojais, ir šimtu procentų laikytis jos. Linkiu didžiuotis savo profesija, parodyti visuomenei, kad gydytojams rūpi pacientai, ir taip kurti pagarbą mediko darbui.

Jūsų linkėjimas tėvams, kurie šiuo metu išgyvena vaiko ligą – nelaimę ar kitokią laimę, kurie globoja savo vaikus.

Palinkėjimas kiekvieną išbandymą priimti kaip dovaną. Ne vien stiprybės semtis iš savęs, bet ir dalintis, bendrauti, visados drįsti prašyti pagalbos, nes aplinkui yra daug žmonių, kurie mielai galėtų pagelbėti. Taigi drąsiai ir atvirai bendrauti.

O vaikams?

Sergantiesiems – pasveikti, sveikiesiems – būti sveikiems (skambiai juokiasi). Visiems vaikams augti meilės apsuptyje ir išlaikyti kuo ilgiau tą tyrą, atvirą, visa priimančią širdį, galbūt net ir visą gyvenimą išsaugoti tą vaikišką širdį.

Ko palinkėtumėte sau?

Sau palinkėčiau (ilgai mąsto)... visados turėti vilties ir tikėti.